Lygiai prieš 26 metus, 1998-ųjų liepos 1-ąją, Nemune buvo paskandintas kunigas Ričardas Mikutavičius.

Kalėti iki gyvos galvos nuteisto šio nusikaltimo organizatoriaus Vlado Belecko, pirmąją savo gyvenimo pusę žinoto kaip Vladimiras Stupakovas, pavardės pakeitimą kai kurie šaltiniai siejo su slaptųjų tarnybų veikla.

Kunigas, poetas, kolekcininkas, visuomenės veikėjas R.Mikutavičius paslaptingai dingo 1998 metų birželio 30-osios pavakare – kaip buvo manoma, iš savo buto Kaune išėjęs apžiūrėti antikvarinės lovos.

Po poros savaičių jo kūnas buvo ištrauktas iš Nemuno, tačiau neidentifikuotas.

R.Mikutavičius buvo palaidotas kaip neatpažintas skenduolis Karmėlavos kapinėse.

Tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, 1999 metų kovą R.Mikutavičiaus palaikai buvo ekshumuoti ir su derama pagarba perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.

Teismo salėje keitė kaukes

1998 metų rudenį V.Stupakovas-Beleckas, atvesdintas į Kauno apylinkės teismą pratęsti kardomojo suėmimo termino, slapstė savo veidą nuo žiniasklaidos atstovų, prisidengdamas didele kepure.

Po pusės metų – 1999-ųjų sausį – paleistas iš Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinės, suėmimą pakeitus į namų areštą, jis dar slapukavo po striukės gobtuvu. Bet jau praėjus kelioms savaitėms davė interviu vienam laikraščiui, išdidžiai pozuodamas prašmatnioje, bet gana neskoningoje savo buto aplinkoje.

Vėl suimtas 1999 metų kovą, kai „išplaukė“ kunigui R.Mikutavičiui priklausęs Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinas ir buvo surasta dalis jo kolekcijos, pagrindinis kaltinamasis jau nesidangstė nuo žurnalistų.

Apsiavęs juodomis kiniškomis šlepetėmis, V.Stupakovas-Beleckas svajinga veido išraiška klusniai tipendavo paskui policijos konvojų.

2000 metų kovo 16 dieną, kai Vilniaus apygardos teismas trims mėnesiams pratęsė V.Stupakovui-Beleckui ir jo bendrininkams kardomąjį suėmimą, pagrindinis kaltinamasis vaidino nustebusį, kam jį fotografuoja bei filmuoja.

[[ge:lrytas:lrytas:32645990]]

Bet po poros savaičių, kovo 30 dieną, V.Stupakovas-Beleckas neatpažįstamai pasikeitė. Per kunigo R.Mikutavičiaus žūties bylos tvarkomąjį posėdį Vilniaus apygardos teisme jis šaukė: „Daužykite, užmuškite mane, tada nutilsiu. Čia sprendžiamas mano likimas, gyvenimo klausimas. Aš netylėsiu! Jeigu jūs norite, tai aš jums padarysiu sensaciją!“

Per paskutinius teismo posėdžius V.Stupakovas-Beleckas užsidėjo kitą kaukę – apsimetė pabrėžtinai abejingu ir net nuobodžiaujančiu.

Tąsyk kažkas paklausė: „Iš kur tas Beleckas toks?“

Kitas jam atsakė prancūzų rašytojo Antoine'o de Saint-Exupery Mažojo princo žodžiais: „Mes visi esame iš savo vaikystės...“

Atgal į vaikystę Šančiuose

Iš tikrųjų – kas jis, V.Stupakovas-Beleckas, pagrindinis kaltinamasis kunigo R.Mikutavičiaus žūties ir apiplėšimo byloje? Kokia buvo jo vaikystė bei jaunystė, kokioje šeimoje jis brendo, kas per draugai jį supo gatvėje ir mokykloje?

Tai labai svarbūs klausimai, nes vienas žiauriausių XX amžiaus nusikaltimų Lietuvoje padarytas, įtraukus į jį ne tik tiesioginius vykdytojus – gaujos narius, bet vienaip ar kitaip – ir artimus gimines bei vaikystės draugus.

[[ge:lrytas:lrytas:30326307]][[ge:lrytas:lrytas:31066664]]

Tačiau kai šių eilučių autorius atėjo į „Stupkynę“ – taip kai kurie buvusieji Stupakovų kaimynai vadino Žemuosiuose Šančiuose, Sodų gatvėje, esantį 14-ąjį namą, – paaiškėjo, kad čia niekada nebuvo užsukę nei prokuratūros darbuotojai, nei kriminalistai.

„Žiurkių kuopų“ kaimynystė

Sodų gatvė – viena ilgiausių Žemuosiuose Šančiuose – sovietiniais laikais pradžia beveik rėmėsi į konditerijos fabriką, o galu – į karinį miestelį, kuriame buvo dislokuotos „žiurkių kuopos“.

Taip buvo vadinami sovietų desantinės kariuomenės specialiosios paskirties žvalgybos būriai, sudaryti iš gerai fiziškai ir psichologiškai parengtų lietuvių tautybės šauktinių. Konfliktinių situacijų atvejais (taip buvo atsitikę per 1972 metų gegužės įvykius Kaune ir 1991-ųjų kruvinojo Sausio išvakarėse) jie su įvairiais slaptais pavedimais „ištirpdavo“ tarp vietinių gyventojų.

Tarnyba „žiurkių kuopose“ buvo laikoma prestižine, nes oficialiai turėdavo kitą, gražesnį pavadinimą – „sportininkų batalionas“ – ir dar visokių privilegijų. Kai kuriems jaunuoliams tai buvo pirmoji pakopa siekiant karjeros KGB ar GRU (karinėje žvalgyboje).

Prieš karą šiame Žemųjų Šančių pakraštyje nedidelius medinius namelius statėsi aplinkinių fabrikų meistrai, mėsininkai, galanterininkai, tarp kurių buvo nemažai vokiečių kilmės asmenų. Po 1940 metų sovietinės invazijos dauguma jų repatrijavo į Trečiąjį reichą, tačiau prasidėjus karui grįžo.

1944 metų rugpjūtį vėl užėjus raudonarmiečiams, čia jau ilgam įsikūrė kariškiai, tarp kurių buvo ir būsimasis Vladimiro Stupakovo tėvas, nužiūrėjęs vietinę merginą su kūdikiu.

Atsargon išėję sovietų karinės žvalgybos karininkai, „žiurkių kuopų“ puoselėtojai, paprastai negrįždavo į Rusiją ir nusipirkdavo kokį namelį ar jo dalį Žemuosiuose Šančiuose – Sodų, Vokiečių ar kurioje nors iš dvidešimties Kranto gatvių.

Sodų gatvėje – užmarštis

Žurnalistui tyrinėjant Sodų ir aplinkines gatves, iš pradžių niekas negalėjo (o gal nenorėjo?) prisiminti, kad čia prieš kelias dešimtis metų būtų gyvenusi „kažkokių Stupakovų“ šeima. Netgi 14-uoju numeriu pažymėto Sodų gatvės vienaaukščio namelio su mansarda gyventojai teigė pirmą sykį girdį tokią pavardę.

[[ge:lrytas:lrytas:32645984]]

Pasirodo, kad jau keletą kartų pasikeitė „Stupkynės“ savininkai. O artimesni Stupakovų kaimynai bei pažįstami – išmirę arba seniai išsikraustę kitur.

Kai kurie Žemųjų Šančių gyventojai, po ilgų įkalbinėjimų sutikę papasakoti apie savo garsųjį kaimyną, primygtinai prašė neminėti jų pavardžių ar pažymėti išgalvotais inicialais: „Matote, kur gyvename, – vien mediniai namai. Jeigu jie ryžosi nužudyti kunigą, tai ką jiems reiškia kyštelėti mums patamsyje degtuką!“

Kaimynė nieko nebebijo

Sodų gatvės 10-ajame name gyvenusi aštuoniasdešimtmetė Marija Stančienė pasakė autoriui net mirties nebijanti, tai ką ten Stupakovai galį jai padaryti.

„Mes gyvenome tik per tvorą, bet mažai ką žinojome apie Stupakovus. Jie mokėjo slaptai gyventi. Nors mes su Stupakoviene dirbome Kauno autobusų parke konduktorėmis, bet nei didelės draugės, nei artimos kaimynės nebuvome. Matydavau, kad laikė paukščius, dukros daržuose kapstydavosi, o Volodia ateidavo į mūsų kiemą su mergaitėmis pažaisti. Tėvas – irgi autobusų parko vairuotojas, mėgdavo išgerti. Bet kad čia visi tokie“, – pasakojo M.Stančienė.

Jos duktė Aldona Ginevičienė irgi teigė, kad Stupakovų šeima beveik niekuo neišsiskyrusi iš kitų Sodų gatvės gyventojų: rengėsi kukliai, bet tvarkingai, keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys – būdavę prižiūrėti.

Volodia dažnai ateidavęs pažaisti į jų 10-ojo namo su bokšteliu kiemą: ten gyvenusi Kazlauskų duktė, kurią gatvėje šaukdavo motinos, kiemsargės ir siuvėjos Petrusėlės vardu, buvo neišskiriama jo draugė.

Paauglystėje Volodia, kuris nuolat prašydavo vadinti jį Vladeliu, buvęs paslaugus kaimynystėje gyvenančioms močiutėms: sukasdavęs daržą ar malkų priskaldydavęs.

Stupakovų „vyno taškas“

46 metų Monika K., gyvenusi Sodų gatvės 14-ojo namo kaimynystėje, irgi buvo nuolatinė „Vladzkos“ vaikystės žaidimų draugė. Prisimena, kad gatvėje visus keturis Stupakovų vaikus vadindavo „Stupkėmis“.

Anot pašnekovės, Stupakovai išsiskyrė ne tik tuo, kad vieni pirmųjų Sodų gatvėje įsivedė telefoną.

Tėvas su motina laikė ištisą parą veikiantį nelegalios alkoholio prekybos, kaip anuomet vadindavo, „tašką“, kuris buvęs garsus visuose Žemuosiuose Šančiuose.

Čia ateidavę apsipirkti su didele nuolaida ir Panemunės rajono vidaus reikalų skyriaus pareigūnai.

Stupakovai savo artimos draugystės su milicijos darbuotojais neslėpė: vienos dukterų – Jelenos vestuvėse piršliu buvęs net milicijos įgaliotinis, o kita ištekėjo už kažkokio veikėjo iš „organų“ ir įsidarbino vidaus reikalų skyriaus pasų poskyryje.

Aplinkinėse gatvėse buvo pasklidęs gandas, jog Stupakovai yra Kauno miesto vidaus reikalų valdybos kovos su socialistinės nuosavybės grobstymais skyriaus neetatiniai bendradarbiai – t.y. informatoriai.

Būtent todėl jiems anksčiausiai ir buvo įrengtas telefonas, nes Stupakovų „taško“ nuolatiniai lankytojai buvo „pelningų įmonių“ – „Metalo“, Konditerijos fabriko, geležinkelio depo, „Kotono“, „Drobės“, „Sanito“ – darbininkai.

Svajodavo būti moterimi

Monikos K. teigimu, dar vaikystėje „Vladzka Stupkė“ pasižymėjo keistenybėmis. Jis žaisdavęs išimtinai tik su aplinkinių namų mergaitėmis.

[[ge:lrytas:lrytas:32645992]]

Savo geriausiai draugei Petrusėlei – Liucijai Kazlauskaitei – jis sykį prisipažinęs, kad nuo pat mažumės svajojęs tapti moterimi. Prašydavęs mergaičių išmokyti jį „moteriškai vaikščioti“, dažydavęsis lūpas, gatvėje nešiodavęs moteriškus papuošalus bei drabužius.

Sykį Monika K. pasiteiravusi „Vladzkos Stupkės“, kodėl jis nebendraująs su berniukais.

„Stupkė“ atsakęs, kad berniukai jam, kaip ir visi vyrai, smirdi pelėmis, kurių ir taip pilni jų namai, o mergaitės kvepia kaip gėlės.

„Stupkė“ iš tikrųjų būdavęs paslaugus Sodų gatvėje gyvenančioms senutėms, bet ne už dyką. Aštuntajame – jau seniai nugriautame – namelyje gyveno vieniša močiutė, prieš karą turėjusi nuosavą moteriškos galanterijos krautuvėlę. Įvairiais aksesuarais ji atsilygindavusi paslaugiam kaimynų berniukui už talką darže. Pašnekovės žodžiais, būtent paauglystėje „Stupkė“ užsikrėtęs senoviškų daiktų bacila.

Netrukus jis pradėjęs „šefuoti“ aplinkinėse Žemųjų Šančių gatvėse gyvenančias sovietinių karininkų našles, kurios turėjo nemažai savo vyrų iš fronto atsigabentų visokių antikvarinių trofėjų, nenumanydamos šių daiktų tikrosios vertės.

Monikos K. teigimu, „Stupkė“ net oficialiai buvo įsiforminęs kaip kai kurių senučių globėjas. Globotinės sudarydavo jo naudai testamentą ir palikdavo šį pasaulį.

Visa gatvė žavėjosi, kai „Stupkė“ stebėtinai greitai įsigytu automobiliu sekmadieniais vežiodavo senutes į cerkvę ar bažnyčią.

Šančiai – kaip košmaras

Sykį Monika K. netikėtai sutiko vaikystės dienų draugą, vaikštinėjantį „Urmo“ bazėje. Ji priminusi intymius žaidimus Sodų gatvės 14-ojo namo mansardoje.

Netikėtai „Vladzka“ apsiniaukė, paėmė ją už rankų ir jausmingu balsu paprašė: „Būk gera, niekad man neprimink, kad buvau „Stupkė“. Stupakovas seniai miręs. O Šančius matau tik košmariškuose sapnuose“.

Pašnekovė įsitikinusi, kad „Vladzka“ iš tikrųjų negalėjęs savo rankomis nužudyti kunigo R.Mikutavičiaus, nes dar vaikystėje paniškai bijojęs kraujo ir skausmo: „Net nualpdavo, pamatęs svetimą žaizdą...“

Tačiau, anot jos, „Vladzka“ turėjęs nepaprastų organizatoriaus gabumų: „Su juo mums, mergaitėms, būdavo labai įdomu žaisti, nors širdyje kažkodėl jautėme jam panieką“.

Pokalbis po laidotuvių

51 metų Faina Pronina, daugelį metų gyvenusi Žemuosiuose Šančiuose, Stupakovų kaimynystėje, nenorėjo šnekėti apie juos, motyvuodama tuo, kad ką tik sugrįžusi iš tėvo laidotuvių. Susitarėme susitikti po 40 dienų.

Taip autorius tapo antrųjų Vasilijaus Pronino „laidotuvių“ liudytoju – duktė Nemuno pakrantėje degino visus tėvo, buvusio sovietų karinės žvalgybos papulkininkio, drabužius, dokumentus, fotografijas, laiškus, netgi menkiausias popieriaus skiauteles, kur buvo jo ranka kas nors užrašyta. Pasirodo, tokia esanti tradicija GRU karininkų šeimose.

Proninų šeima Kaune įsikūrė dar 1955 metais, kai tėvas buvo atkeltas iš Austrijos sostinės Vienos, kur gimė Faina. Tačiau ji dar dvejojanti, kokią pavardę reikės iškalti tėvo antkapyje Karmėlavos kapinėse – ne savoje žemėje atgulę sovietų kariniai žvalgai paprastai būdavo laidojami tik svetima pavarde.

[[ge:lrytas:lrytas:32645983]]

Apie Stupakovų šeimą F.Pronina liko ne itin geros nuomonės. Jos tėvui labai nepatikę, kad Stupakovų „taške“ alkoholiu apsirūpindavo ir žvalgybos karininkai iš karinio miestelio, esančio Sodų gatvės gale. Jis sakydavęs, kad „kas atleistina milicininkui ar net čekistui, jokiu būdu nepriimtina kariniam žvalgui“.

Apie Volodią išvis nenorėjo kalbėti: „Įsivaizduokite, Lionginas, kad ir būdamas netikras sūnus, įtėvio pavardės neišsižadėjo, o tas, tikro tėvo ir pagimdytas, ir išpenėtas, atsisakė“. Laikraštis, kuriame V.Stupakovas-Beleckas pasakojęs apie savo aristokratišką kilmę, Žemuosiuose Šančiuose ėjęs per rankas ir sukėlęs daug gardaus juoko.

„Tokių bajorų rasite kiekvienoje Kranto gatvėje po dešimt!“ – paaiškino kaimynų reakciją F.Pronina.

Nepatikimas kaimynas

Taip senas GRU vilkas V.Proninas sykį apibūdinęs Volodią, kuris visokiais būdais brovėsi į svečius, bet taip ir nebuvęs priimtas jų namuose.

Anot F.Proninos, matyt, „pradedantysis antikvariato spekuliantas“ buvo pajutęs, kad atsargos papulkininkis irgi turįs trofėjų – iš Vienos buvo atsigabenęs įvairių senoviškų niekučių ir vieną „mažąjį olandą“, XVII amžiaus tapytojo iš Amsterdamo Arto van Der Nero nedidelio formato žiemos peizažą.

1981 metais į Kauną specialiai dėl šio paveikslo iš Leningrado buvo atvykusi autoritetinga Nyderlandų tapybos tyrinėtoja profesorė Larisa Senina. Ji taip ir nenustatė, ar tai buvęs originalus darbas, ar kopija, ar kurio nors A.van Der Nero mokinio kūrinys.

Šito paveikslo F.Pronina pasigedusi tuoj po motinos mirties 1992 metais, tačiau nedrįsusi tėvo paklausti, kur jis dingęs.

Gali būti, kad V.Proninas pats savo rankomis jį sunaikinęs, nes buvo šventai įsitikinęs, kad brangūs daiktai atneša tik dideles nelaimes.

Užkrečiama aukso liga

F.Pronina manė, kad V.Stupakovą-Belecką „aukso liga“ bus užkrėtusi žinoma Šančiuose stomatologė R., kuri sovietiniais metais dažnai lankydavosi pas jauną, išvaizdų siuvėją.

Stomatologės R. pacientės buvo šiame miesto rajone gyvenusios senutės karininkų našlės, kurios savo vyrų trofėjus iš brangiųjų metalų atnešdavo kaip laužą dantų protezams.

V.Stupakovas-Beleckas antikvarines vertybes parduodavo juodojoje kolekcininkų rinkoje, o nieko neįtariančioms našlėms protezai būdavo gaminami iš menkaverčių liejinių.

Autorius bandė patikrinti šį faktą, tačiau stomatologė R. net nesileido į kalbas: „Stupakovui dantukus gydžiau pagal talonėlį, nes mano rajonui priklausė Sodų gatvė“. Kai pasiteiravau, kodėl ji teikdavo jaunajam pacientui stomatologinę pagalbą namuose, atsakė negalinti ilgiau šnekėti, nes jos laukia ligoniai.

Vyresnių moterų asistentas

Kauno Vaižganto (anksčiau – šeštosios) vidurinės mokyklos rusų kalbos mokytoja A.G. irgi keliolika metų gyvenusi Stupakovų kaimynystėje – Sodų gatvės 16-ajame name.

Ji patvirtino, kad Volodios tėvai laikė alkoholio prekybos „tašką“, veikusį visiškai atvirai. Sykį suskaičiavusi, kad per valandą pas juos ateidavę net po 10 klientų.

Nors šeimoje tėvas šnekindavęs vaikus rusiškai, bet šia kalba jam atsakydavęs tik vyresnysis sūnus Lionginas, kurį jis buvo įsisūnijęs. Tikri jo vaikai kalbėdavę tik lietuviškai, visi lankė šeštąją vidurinę, kur Volodia baigė aštuonias klases.

Turėdamas nedidelį išsilavinimą V.Stupakovas mėgdavęs apsimetinėti architektu arba rūbų dizaineriu. Pabrėžtinai asistuodavęs vyresnio amžiaus moterims.

[[ge:lrytas:lrytas:32645991]]

Kai jis vedė Oną Daujotienę, motina pasigyrė kaimynėms: „Dabar Vladas bus labai turtingas...“

Pašnekovės teigimu, V.Stupakovo polinkis į komerciją bei visokius abejotinus sandėrius buvo išryškėjęs dar jaunystėje: jis išmaišydavo visus Žemuosius Šančius, ieškodamas antikvarinių baldų, paveikslų, senovinių skulptūrėlių.

Tokie daiktai proletariniame Kauno rajone niekad nebūdavo per daug vertinami, jų buvo galima įsigyti pusvelčiui.

Pedagogė prisiminė, kaip Vaižganto vidurinės mokyklos mokytojai, sužinoję iš spaudos apie kunigo R.Mikutavičiaus nužudymu ir apiplėšimu įtariamą „kažkokį Belecką“, neiškart suvokė, kad tai jų auklėtinis V.Stupakovas. Jie stebėjosi: „Juk jiedu su kunigu buvo tokie panašūs – savo elgesiu, kalbėsena, lipšnumu, netgi gestais!“

Kažkuris iš pedagogų net priėjęs išvadą, kad tai buvęs V.Stupakovo-Belecko sąmoningas savojo alter ego sunaikinimas, norint atsikratyti vaikystės kompleksų naštos.

Pataikaudavo mokytojams

Mokytoja Irena Šakalienė, daugelį metų dėsčiusi matematiką Kauno šeštojoje vidurinėje mokykloje, taip pat ir visiems keturiems Stupakovų vaikams, prisiminė, kad didžiausias išdykėlis iš jų buvęs vyriausiasis Lionginas.

Tuo tarpu Volodia, nors ir nepasižymėjęs dideliais gabumais, būtent savo ramiu, mandagiu, netgi pataikaujančiu elgesiu sugebėdavo gauti neblogus pažymius.

Kai mokytoja išgirdusi, kad kažkas iš Stupakovų dalyvavo nužudant ir apiplėšiant kunigą R.Mikutavičių, iš pradžių pamaniusi, kad tai padarė būtent Lionginas.

Šeštąją vidurinę mokyklą lankė nemažai vaikų iš Žemųjų Šančių rusiškomis pavardėmis, tačiau jie laisvai, be jokio akcento kalbėję lietuviškai. Bet mokytoja nežinanti, ar jie buvę iš kariškių šeimų, nes tie mokiniai pabrėžtinai vengdavę pasakoti apie savo artimuosius.

Gyrėsi garsiomis pažintimis

Geografijos mokytoja Alfreda Karpuvienė išėjusi į pensiją atsidėjo Kauno šeštosios vidurinės mokyklos istorijos faktų kaupimui ir globojo mokyklos muziejų. Su V.Stupakovu-Belecku susidūrusi tik vieną kartą – 1997 metais per jo klasės abiturientų laidos susitikimą.

Jai buvę šiek tiek keista, kad mokinys, tebaigęs aštuonias klases, draugų buvo pakviestas į abiturientų vakaronę. Girdėjusi, kad tai buvusi kažkokios klasės draugės, su kuria jis paauglystėje artimai bendravęs, iniciatyva.

Mokytoja įsidėmėjusi, kad V.Stupakovas-Beleckas labai stengėsi atkreipti į save klasės draugų dėmesį. Visiškai negėręs alkoholio, bet daug šnekėjęs. Girdavosi, kad lankosi žymiausiose meno galerijose, turįs unikalią dailės kolekciją, susitikinėja su įvairiomis kultūros pasaulio garsenybėmis.

Niekas nenorėjo prisiminti

Kauno technologijos universiteto Viešojo administravimo fakultete dirbusi Vida Staponienė šeštojoje vidurinėje – nuo V iki VIII klasės – mokėsi kartu su V.Stupakovu.

[[ge:lrytas:lrytas:32645985]]

Bet bendramoksliai buvo tarsi susiskirstę į dvi grupes – iš Aukštųjų ir Žemųjų Šančių. Ji buvusi „nuo kalno“, o Vladelis (taip jį klasėje šaukdavo) – „iš apačios“.

Gal būtent dėl savo „žemos kilmės“ V.Stupakovas klasėje nuolatos stengdavosi atkreipti į save mokytojų bei draugų dėmesį – svaidydavo gana išmoningas replikas.

V.Staponienės žodžiais, su juo būdavę smagu. Sužinojusi, jog kunigo R.Mikutavičiaus nužudymu kaltinamas „kažkoks Beleckas“, ji irgi iš pradžių net nesupratusi, kad tai – jos bendraklasis: „Vos atpažinau televizoriaus ekrane...“

Kiti bent šiek tiek prakutę V.Stupakovo mokslo draugai skundėsi atminties netekimu ir galop prisipažindavo, kad netgi „mokyklinis kontaktas“ su žmogumi, organizavusiu vieną šiurpiausių nusikaltimų, didelės garbės negali suteikti.

2000 metų gegužės 13-ąją Kauno Vaižganto vidurinė mokykla aštuoniasdešimtmečio proga surengė iškilmingą savo auklėtinių susitikimą. Niekas iš Stupakovų ten nedalyvavę. Niekas iš jų bendramokslių nenorėjo bent žodelį pasakyti apie juos.

Mirtis – „GRU trikampyje“

2000 metų gegužės 1-ąją Vilniaus apygardos teisme vienas iš kaltinamųjų kunigo R.Mikutavičiaus žūties byloje – Ivanas Kvaskovas net keletą kartų pabrėžė, kad rengdamasis nusikaltimui su suklastotu pasu išsinuomojo butą V.Stupakovo-Belecko primygtinai nurodytame Kauno rajone – Panemunėje esančioje Mažojoje gatvėje. Tačiau niekas iš proceso dalyvių neatkreipė dėmesio į šį faktą ir nesigilino, kodėl būtent Panemunėje buvo nužudytas kunigas R.Mikutavičius.

Apie tai I.Kvaskovas buvo prasitaręs ir per Kauno apygardos prokuratūroje vykusius tardymus, bet iš Vilniaus atsiųsti jauni pareigūnai, matyt, ne kažin ką nutuokė apie slaptąją laikinosios sostinės topografiją, nes ir jiems ši detalė nesukėlė jokių asociacijų.

Reikalas tas, kad Panemunėje Mažoji, Kampiškių gatvės ir Antano Smetonos alėja (sovietiniais laikais – Jono Biliūno) sudaro savotišką trikampį.

Sovietiniais laikais kareivių paskubomis ir kreivai sumūrytų silikatinių plytų penkiaaukščiuose buvo įsikūrę netoliese, Vaidoto gatvėje, dislokuoto desantinės kariuomenės specialiosios (žvalgybinės-diversinės) paskirties 108-ojo pulko aukšti karininkai su šeimomis. Pulkas buvo vienas iš tų, kurie sudarė SSRS gynybos ministerijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) kovinį pagrindą.

Anksčiau nedaugeliui kauniečių ši vieta buvo žinoma kaip „GRU trikampis“.

Tikrų galvažudžių pulkas

Seimo narys Nikolajus Medvedevas, šio Kauno rajono senbuvis, dar 1989-aisiais per rinkimus į SSRS liaudies deputatus balotiravosi Panemunės rinkimų apylinkėje, tad nesyk lankėsi ir specialiosios paskirties 108-ajame pulke, pažinojo jo karininkus, nes su kai kuriais gyveno kaimynystėje.

[[ge:lrytas:lrytas:32645982]]

Seimo narys taip apibūdino savo buvusius kaimynus: „Tikrų galvažudžių pulkas!“

Pulko karininkams būdavo patikimos atsakingiausios žvalgybinio-diversinio pobūdžio užduotys ne tik užimant Berlyną 1945 metų pavasarį, bet ir vėliau – Rytų Vokietijos sostinėje malšinant darbininkų antisocialistines demonstracijas 1953 metų birželio mėnesį, Budapešte – 1956 metų lapkritį, Prahoje – 1968 metų rugpjūtį.

Kai kurie pulko karininkai pasižymėjo per invaziją į Afganistaną, kai 1979 metų gruodžio 27-osios naktį užpuolė tuometinio šalies lyderio I.Amino rezidenciją Kabule.

„Juodojo kalifo“ pėdsakais

Per jungtinę KGB ir GRU operaciją Kabule dingo neįkainojamos Afganistano istorinės relikvijos.

Dar nuo Antrojo pasaulinio tos dvi slaptosios žinybos riedavosi nepasidalydamos trofėjų. Taip atsitiko ir per invaziją į Afganistaną.

1981–1982 metais Kaune bei Jonavos rajone dislokuotuose desantinės kariuomenės daliniuose buvo vykdoma itin užkonspiruota KGB operacija „Juodasis kalifas“. Slapta nuo karinės žvalgybos čekistai vykdė asmeninį tuometinio SSRS valstybės saugumo komiteto pirmininko Jurijaus Andropovo nurodymą aptikti pagrobtas brangenybes, kurių pėdsakai vedė į Lietuvą.

„Juoduoju kalifu“ buvo vadinama deimantais nusagstyta vieno XVIII amžiaus Persijos valdovų Nadyr-šacho tiara (galvos apdangalas), kuri buvo saugoma Afganistano karalių rezidencijoje Kabule.

Ieškantys šio orientalistikos meno šedevro čekistai iš Maskvos tyrė pagrindinės bylos „šalutines linijas“ ir susipažino su besidominčiu deimantais jaunu kauniečiu V.Stupakovu, kuris jau tada išdidžiai prisistatinėdavo kaip kolekcininkas.

Teigiama, kad tai buvusi lemtinga pažintis: KGB užverbavo naują agentą ir patarė dėl sėkmingesnės veiklos pasikeisti rusišką pavardę į lietuvišką.

Kitų šaltinių manymu, V.Stupakovas pavardę pakeitęs dar 1979 metais išimtinai dėl kriminalinių sumetimų – ant jo sąžinės jau tada galėjo būti sunkių nusikaltimų, kurie taip ir liko neatskleisti.

Mitas apie antikvarinę lovą

1998-ųjų vasarą iš Jonavos areštinės paleista buvusi V.Stupakovo-Belecko žmona Ona Daujotienė prasitarė žurnalistams: „Ką jūs čia tauškiate apie kažkokią antikvarinę lovą! Kunigas R.Mikutavičius niekad nesidomėjo lovomis...“

[[ge:lrytas:lrytas:32645986]]

Autoriaus iš patikimų šaltinių surinktais duomenimis, kalba apie XIV amžiaus antikvarinę lovą, kurios pažiūrėti 1998 metų birželio 30-osios pavakarę išvykęs kunigas R.Mikutavičius, galėjo būti skirta jo šeimininkei Onai Stakvilevičienei bei Kauno kriminalistams, kad būtų sumėtyti pėdsakai.

Tai kaip V.Stupakovas-Beleckas įviliojo į Panemunės rajone, Mažojoje gatvėje, esantį buvusį sovietinių karininkų namą kunigą R.Mikutavičių? Galėjo būti kita dingstis: atseit aukštas GRU karininkas niekaip nesugebąs nei legaliai, nei slapta išvežti didelės vertės trofėjų – Vakarų Europos tapybos šedevrų, tad nusprendęs nelabai brangiai ir urmu parduoti savo kolekciją Lietuvoje.

Kunigas išmanė konspiraciją

Kunigas R.Mikutavičius, be nepaprastų pastoracinės ir intelektualinės veiklos gabumų, turėjo tikro konspiratoriaus talentą, be kurio nebūtų sovietiniais metais surinkęs tokios didelės vertės kolekcijos.

Ne kartą žurnalistams, tarp jų ir autoriui, kunigas yra pasakojęs, su kokiais beveik detektyviniais nuotykiais atsigabendavęs antikvarinių vertybių iš Maskvos ar Leningrado, tačiau niekad neprasitarė, ar ką atsiveždavęs iš Panemunėje esančio „GRU trikampio“.

Lygiai taip pat stropiai kunigas R.Mikutavičius saugojo nuo pašalinių akių ir savo asmeninį gyvenimą.

Po pirmojo V.Stupakovo-Belecko gaujos antpuolio 1998 metų sausį, kai kunigas buvo savo namuose sumuštas, vienas tuometinių Kauno policijos vadovų pasiūlė jam įrengti visą parą veikiančią stebėjimo vaizdo kamerą prie įėjimo į butą. Kunigas kategoriškai užprotestavęs: kartais turįs tokių svečių, kurie pageidauja visiško konfidencialumo.

Šiomis aplinkybėmis bei kunigo charakterio savybėmis ir pasinaudojo V.Stupakovas-Beleckas.

Mažosios gatvės paslaptis

Tai, kad 1998 metų birželio 30-osios pavakare kunigas R.Mikutavičius buvo V.Stupakovo-Belecko atviliotas į Mažąją gatvę apžiūrėti tariamai Rusijos karininko nebrangiai parduodamų paveikslų, autoriui patvirtino ir buvęs Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus viršininkas Olegas Travkinas. Jis apie tai sužinojęs iš paties V.Stupakovo-Belecko per jųdviejų „atvirus naktinius pasišnekėjimus“, t.y. neoficialius tardymus.

Ar niekam iš teisėtvarkos pareigūnų nesukėlė minčių, kodėl kunigas R.Mikutavičius buvo nužudytas būtent liūdnai pagarsėjusiame „GRU trikampyje“? Buvęs Kauno saugumiečių šefas atsakė, kad ir jo vadovaujama žinyba, ir apygardos prokuratūra turėjusios labai siaurą užduotį – nedelsiant surasti kunigą R.Mikutavičių ir jo kolekciją.

Tuo klausimu informacija iš įvairių šaltinių plaukdavusi nenutrūkstamu srautu. Pasitaikydavo iš pažiūros fantastiškų žinių.

Nuosekliai tikrinant įvairią konfidencialią medžiagą, gilinantis į visokias versijas, būtų prarastas ne tik brangus laikas, bet, ko gero, būtų dar labiau supainiota ir taip jau komplikuota byla.

Anot O.Travkino, žurnalistai šiuo požiūriu yra pranašesni – jie gali plačiau išnagrinėti abejotinus faktus, pateikti įvairias versijas. Jis pripažino, kad iš laiko perspektyvos kai kurie 1998–1999 metų įvykiai, susiję su kunigo R.Mikutavičiaus ir jo kolekcijos dingimu, jam atrodė kitaip nei anomis milžiniško įtempimo dienomis bei naktimis.

Sulaikytas „Amūro“ bare

V.Stupakovas-Beleckas buvo sulaikytas netrukus po R.Mikutavičiaus dingimo – 1998 metų liepos trečiosios popietę Kaune, Savanorių prospekte, esančioje „Amūro“ kavinėje, jam bešnekant telefonu su vieno laikraščio žurnaliste.

Tą pačią dieną, kai žinia apie kunigo R.Mikutavičiaus ir jo kolekcijos paslaptingą dingimą buvo paskleista per radiją ir televiziją, vakarinių žinių laidoje pasirodęs kaunietis kolekcininkas ir antikvarinio salono „Mona Liza“ savininkas Vladas Šimkus pareiškė žinąs, kas galėjo prisidėti prie šio nusikaltimo: tai esąs „asmuo, gerai pažįstamas iš labai neigiamos pusės kolekcininkų sluoksniuose“.

[[ge:lrytas:lrytas:32645989]]

V.Stupakovas-Beleckas nusprendė išmesti viešumon savąją gynybos versiją ir kaip tik dėl to subtilaus reikalo derėjosi su žiniasklaidos atstove. Bet pokalbis telefonu buvo nutrauktas „Amūro“ kavinėje netikėtai pasirodžiusių policijos pareigūnų.

Teigiama, kad dar būdamas laisvas V.Stupakovas-Beleckas spėjo paskleisti gandą: „Kunigo ieškokite Neryje!“

Demaskavimas buvo čia pat

Suimtas V.Stupakovas-Beleckas laikėsi tvirtai. Nors, kaip vėliau prisipažino O.Travkinui, jį apėmė siaubas, kai areštinėje sužinojo apie kažkokių berniukų Nemune, Panemunės paplūdimyje, pastebėtą nuogą skenduolio kūną. Ir vos „neskilo“, kai dar po savaitės spaudoje pasirodė iš Nemuno ištraukto skenduolio fotografija. V.Stupakovas-Beleckas neabejojo, kad bus atpažintas kunigas R.Mikutavičius.

V.Stupakovas-Beleckas atgavo dvasinę pusiausvyrą tik tuomet, kai 1998 m. rugpjūčio pradžioje jį pasiekė žinia, kad neatpažintas skenduolis palaidotas Karmėlavos kapinėse nežinomų asmenų kvartale – „vienišų sielų šlaitelyje“.

Tikėtina, kad žinias, kas dedasi laisvėje, V.Stupakovui-Beleckui perduodavo jo vaikystės intymių žaidimų bičiulė, tuo metu dirbusi policijoje, turėjusi teisę susipažinti su slaptais dokumentais ir galėjusi artimai kontaktuoti su aukštais pareigūnais.

Keistos žinios iš užsienio

1998 metų rugpjūčio 13-ąją vienas Kauno apygardos prokuratūros aukštas pareigūnas, žinomas kaip aistringas kolekcininkas, pareiškė žurnalistams: „Nėra jokių įrodymų, kad V.Beleckas prisidėjęs prie kunigo R.Mikutavičiaus pagrobimo“.

Pats V.Stupakovas-Beleckas vos neištrūko laisvėn 1998 metų spalio 13-ąją – Kauno miesto apylinkės teisman atvesdintas dėl kardomojo suėmimo pratęsimo, jis meistriškai suvaidino apkurtusį, traukomą mėšlungio, šnekėjo apie motinos mirtiną ligą ir puse lūpų prasitarė, kad Bažnyčia prisidėjusi prie kunigo R.Mikutavičiaus paslaptingo dingimo, o jis nekaltai turįs už tai atkentėti.

Teisėjas Bronius Liatukas nusprendė nepratęsti V.Stupakovo-Belecko suėmimo termino, mat jis darąs paklusnaus, nesislapstančio nuo teisėtvarkos pareigūnų piliečio įspūdį.

Vienas Generalinės prokuratūros atsakingas darbuotojas autoriui teigė: jeigu V.Stupakovas-Beleckas būtų ištrūkęs laisvėn 1998-ųjų rudenį, dar ir šiandien kunigas R.Mikutavičius būtų laikomas paslaptingomis aplinkybėmis išvykusiu kartu su savo kolekcija į užsienį. Tačiau Kauno apygardos prokuratūra užprotestavo tokį teisėjo B.Liatuko sprendimą, ir V.Stupakovo-Belecko arešto terminas buvo pratęstas.

Keistas sutapimas, kad būtent tuo metu didžiausios Rusijos informacinės agentūros – RIA ir „Interfax“ – išplatino pranešimus, kad įvairiuose Rusijos miestuose užfiksuota, jog kažkokie asmenys pardavinėja R.Mikutavičiaus kolekcijos vertybes.

Kas galėjo būti suinteresuotas netgi tarptautiniu mastu pateikti įrodymų, kad šioje byloje V.Stupakovas-Beleckas yra nieko dėtas?

Vos ne naujametė dovana

1998 metų gruodžio 13-ąją Kauno apylinkės teismas paskutinį kartą dar mėnesiui pratęsė V.Stupakovo-Belecko kardomąjį suėmimą. Tačiau suimtasis buvo labai geros nuotaikos, nesislapstė kaip anksčiau nuo fotoaparatų ir filmavimo kamerų, netgi šmaikštavo.

[[ge:lrytas:lrytas:32645987]]

Dar po kelių savaičių Kauno apygardos prokuroras Gintaras Jasaitis pareiškė, kad yra „rimtų faktų, jog kunigas Ričardas Mikutavičius pastebėtas užsienyje“.

O kunigo ir jo kolekcijos dingimo bylą tyręs prokuroras Paulius Jablonskas visiškai rimtai svarstė, kad kunigas R.Mikutavičius, būdamas užsienyje, galėjęs pasidaryti plastinę operaciją, tad dabar reikėsią baudžiamąją bylą kelti jau ne V.Beleckui, bet... pačiam kunigui R.Mikutavičiui dėl slapstymosi!

Manoma, kad Kauno apygardos prokuratūros pareigūnų tvirtinimai apie kunigo R.Mikutavičiaus slapstymąsi užsienyje ir lėšų judėjimus asmeninėje sąskaitoje sietini su aukšto rango Generalinės prokuratūros darbuotojo vizitu laikinojoje sostinėje 1998 metų gruodį. Svečias iš sostinės dar sovietiniais metais buvo susijęs su karinėmis instancijomis.

Kad ir kaip ten būtų, 1999 metų sausio 5-ąją V.Stupakovas-Beleckas buvo paleistas iš Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinės. Jį tarnybiniu automobiliu išsivežė kunigo R.Mikutavičiaus ir jo kolekcijos dingimo bylą tiriantis Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Paulius Jablonskas.

Vėliau savo aplinkos žmonėms V.Stupakovas-Beleckas su ironija pasakojo, kaip gabenamas tik per vieną kvartalą iki Kauno apygardos prokuratūros turėjęs išklausyti prokuroro jausmingų atsiprašinėjimų dėl „nepatogumų, patirtų visą pusmetį nekaltai sėdint už grotų“.

Per pokalbį su autoriumi P.Jablonskas kategoriškai paneigė, kad būtų kada nors dėl ko nors atsiprašinėjęs V.Stupakovo-Belecko. O kelionę tarnybiniu automobiliu tuos kelis šimtus metrų nuo areštinės iki prokuratūros paaiškino taip: norėjęs apsaugoti pagrindinį bylos įtariamąjį nuo perdėto žiniasklaidos dėmesio ir dėl tam tikrų bylos tyrimo sumetimų privalėjęs jį atsigabenti į tarnybinį kabinetą.

Susirūpino savo įvaizdžiu

Ką veikė laisvėje, o tiksliau – namų arešte, V.Stupakovas-Beleckas? Pirmiausia jis susirūpino savo įvaizdžiu. Atnaujino pažintį su vieno laikraščio korespondente ir tęsė derybas dėl interviu, kurias 1998 metų liepos trečiąją „Amūro“ kavinėje nutraukė policininkai iš „Aro“ būrio.

1999 metų vasario 17-ąją vieno laikraščio pirmajame puslapyje buvo išspausdinta V.Stupakovo-Belecko spalvota fotografija iš asmeninio albumo ir išsamus interviu su juo. Įdėta ir jo buvusios žmonos O.Daujotienės nuotrauka, pabrėžiant, kad įtariamajam draudžiama bendrauti su ja.

Minėtame interviu V.Stupakovas-Beleckas atsainiai atsiliepė apie kunigo R.Mikutavičiaus asmenį, menkino jo kolekcijos vertę ir pabrėžė savo motinos aristokratiškąją kilmę.

Būtent ši publikacija sukėlė pašaipų juoką V.Stupakovo-Belecko gimtuosiuose Žemuosiuose Šančiuose.

Privataus tyrinėtojo mirtis

Praėjus beveik trims savaitėms po V.Stupakovo-Belecko paleidimo iš areštinės, 1999 metų sausio pabaigoje Kauno medicinos universiteto Kardiologijos klinikoje netikėtai mirė 61 metų kolekcininkas ir antikvariato „Mona Liza“ savininkas V.Šimkus.

Nuo pat pirmosios kunigo R.Mikutavičiaus ir jo kolekcijos dingimo dienos jis vykdė privatų tyrimą, palaikė kontaktus su Kauno apygardos prokuratūros pareigūnais, visokeriopai stengdamasis jiems padėti. Kol galop pats „dėl pernelyg didelio savo entuziazmo“ tapo įtariamuoju.

Tomis 1998-ųjų liepos dienomis, kai Kauno morgo šaldytuve Spaustuvininkų gatvėje gulėjo kunigo R.Mikutavičiaus kūnas (kaip neatpažinto skenduolio), jo bylą tiriantys Kauno apygardos prokurorai dėmesį buvo sutelkę į kolekcininką V.Šimkų.

1998-ųjų rugpjūčio 1-ąją V.Šimkus buvo sulaikytas Vilniaus aerouoste, atvežtas į Kauno vyriausiąjį policijos komisariatą, iš kur skubiai išgabentas į Kardiologijos kliniką. Ir prokurorai, ir aukšti policijos pareigūnai tada kalbėjo apie V.Šimkaus simuliaciją ir medikų mafijos pinkles.

Kolekcininkas ir antikvariato savininkas atkakliai teigė, kad kunigas R.Mikutavičius jau nužudytas, o šį nusikaltimą sąmoningai ar dėl nusikalstamo neprofesionalumo dengia Kauno apygardos prokuratūra bei kriminalinė policija.

Beveik iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos V.Šimkus reikalavo, kad Kauno apygardos prokuratūros vadovai, tarp jų ir R.Mikutavičiaus bylą tiriantis P.Jablonskas, viešai atsiprašytų dėl jam padarytos fizinės bei moralinės skriaudos.

Tačiau P.Jablonskas reikšmingai prasitarė, kad netrukus bus paleistas V.Stupakovas-Beleckas, tad pats V.Šimkus turėsiąs jo atsiprašyti už šmeižtą ir įžeidinėjimus, ir pridūrė, kad nėra priežasties nerimauti dėl kunigo R.Mikutavičiaus, kuris pastebėtas gyvas ir sveikas vienoje užsienio valstybėje.

Namų arešto sąlygomis V.Stupakovas-Beleckas toliau stengėsi klaidinti prokurorus.

1999 metų vasario pirmąją jis paskambino telefonu P.Jablonskui ir pranešė A.Mickevičiaus gatvėje esančiame antikvariate pastebėjęs paveikslą „Moteris prie žiburio“, kuris esąs iš kunigo R.Mikutavičiaus kolekcijos. Netrukus paaiškėjo, kad tai tėra, anot P.Jablonsko, „apgailėtina kopija, padaryta ant mokyklinio suolo lentos, kuri niekad nepriklausė kunigui“.

Persistengė vaidindamas

Pirmi artimesni tarnybiniai kontaktai tarp buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) Kauno apygardos skyriaus viršininko O.Travkino ir V.Stupakovo-Belecko užsimezgė 1999 metų sausio dienomis, kai pastarajam kardomasis suėmimas buvo pakeistas namu areštu.

V.Stupakovas-Beleckas, vaizduodamas labai išdidų ir savimi pasitikintį, net nekviečiamas pradėjo lankytis VSD Kauno apygardos skyriuje Kęstučio gatvėje. Užsukdavęs ir į viršininko kabinetą su „kokiu nors savo nekaltybės įrodymu“, atsinešdavęs antikvarinį daiktelį – deivės skulptūrėlę ar malachito dėžutę ir teigdavęs, kad tai esą iš kunigo R.Mikutavičiaus kolekcijos.

„Rička man buvo palikęs kaip užstatą. Turiu ir daugiau jo daiktų. Mes buvome labai artimi draugai. Galėdavau užeiti pas kunigą bet kuriuo paros metu. Jis pasitikėjo manimi. Keitėmės eksponatais, skolindavome vienas kitam, tarpininkaudavau, realizuodamas jo kolekcijos atliekas“, – kalbėdavęs svečias.

V.Stupakovas-Beleckas palikdavęs tuos daiktus tariamai iš kunigo R.Mikutavičiaus kolekcijos saugumo viršininko kabinete, nes nenorėjęs būti įtariamas, jog juos pavogė. Tų „nekaltybės įrodymų“ susikaupė nemažai, Kauno apygardos prokurorai net pasišaipė: „Kam Beleckas tempia jums tą šlamštą?“

Anot O.Travkino, buvo aiškiai matyti, kad V.Stupakovas-Beleckas persistengė, vaidindamas niekuo dėtą kunigo R.Mikutavičiaus ir jo kolekcijos dingimo byloje. Saugumiečių šefas jautęs, kad artėja atomazga – „nekaltybės įrodymais“ perkrauta valtis netrukus turėjo nugrimzti į dugną.

Kai 1999 metų kovo 2 dieną buvo sulaikytas V.Stupakovo-Belecko seserėnas Rolandas Beleckas su kunigui priklausiusiu Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, dėdė vėl atskubėjo į saugumą: „Tas ordinas priklausė mano seneliui!“ Bet netrukus jis pateikė kitą versiją: „Rička paliko man savo ordiną kaip užstatą. Skundėsi, kad trūksta kelionei pinigų“.

Apvylė nevykęs įpėdinis

R.Beleckas buvo vienos iš V.Stupakovo-Belecko seserų sūnus, kurį šis, negalvodamas kurti šeimos, laikė savo įpėdiniu ir prišnekino pakeisti slaviškos kilmės pavardę.

Stupakovų kaimynų Žemuosiuose Šančiuose liudijimu, Rolandas nuo vaikystės buvo išlepintas, silpno charakterio, skriaudžiamas bendraamžių. Dėdė primygtinai spyrė įpėdinį suvyriškėti ir netgi privertė jį lankyti bokso treniruotes.

Tačiau seserėnas niekada taip ir neprilygo apsukrumu, vertelgiškumu savo mokytojui – buvo linkęs į linksmą, nerūpestingą gyvenimą už dėdės pinigus, ėmė girtauti.

Ši seserėno silpnybė pražudė ir V.Stupakovą-Belecką. Pritrūkęs pinigų linksmybėms, R.Beleckas pavogė iš slėptuvės, kur buvo laikoma pagrobtosios kunigo R.Mikutavičiaus kolekcijos dalis, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordiną ir nesėkmingai pabandė jį parduoti.

Suimtas R.Beleckas irgi neprilygo dėdei – pastarasis beveik pusmetį „kietai“ laikėsi per tardymus, tuo tarpu įpėdinis „skilo“ jau pirmomis arešto dienomis.

Buvo visos giminės atrama

1999-ųjų kovo 19-ąją buvo suimtas ir V.Stupakovas-Beleckas kartu su kitais savo artimaisiais bei vaikystės dienų bičiule Petrusėle.

O.Travkino nuomone, V.Stupakovas-Beleckas ilgai buvęs visos giminės „laikomoji konstrukcija“ – pirkdavęs savo artimiesiems butus, automobilius, prabangos daiktus. Todėl neįtikėtina, kad jie nieko nebūtų žinoję apie jo nešvarius darbus.

Kitų šaltinių teigimu, kunigo R.Mikutavičiaus nužudymas ir jo kolekcijos pagrobimas buvo „unikalus gimininis nusikaltimas“, kokių Lietuvoje iki šiolei dar nepasitaikė.

Vienokiu ar kitokiu būdu į jį buvusi įtraukta plati giminė, prieš tai prisaikdinant su kraupiomis ceremonijomis.

Joms vadovavęs pats V.Stupakovas-Beleckas, neaplenkęs ir mažai tesusigaudančios senutės motinos.

Tačiau, tiriant bylą, „gimininio nusikaltimo“ versija subyrėjo, ir į teismą 2000-aisiais pateko tik penkių asmenų gauja: 46 metų V.Beleckas, 26 metų I.Kvaskovas, 22 metų Valdas Puodžiūnas, 26 metų Artūras Daškovskis ir 27 metų R.Beleckas.

Persilaužimo nuojautos

Lemtingo persilaužimo, tiriant kunigo R.Mikutavičiaus žūties bylą, pranašais tapo... žinomi Lietuvos menininkai.

1999 metų vasario 26-ąją Kaune, kai R.Mikutavičius dar buvo laikomas dingusiu be žinios, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, buvo surengtas šio kunigo ir poeto 64-ojo gimtadienio minėjimas. Jame iš gausaus Kauno kūrybinės inteligentijos būrio dalyvavo tik kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Net ir kviesti nepasirodė nė vienas iš tų, kurie laikė save jo bendražygiais ar draugais.

Muziejininkų nuomone, inteligentai tikriausiai buvo sutrikę dėl neaiškios situacijos. Gal patikėjo teisėtvarkos instancijų paskleista informacija, kad kunigas R.Mikutavičius su vertingiausiais savo kolekcijos eksponatais pasitraukė į užsienį, kur pasidarė plastinę operaciją?

Per minėjimą G.Kuprevičius su jam būdingu ekspresyvumu atliko improvizaciją „Iškvietimas“.

Kaip autoriui papasakojo vienas šio renginio dalyvių, atrodė, kad „nuo įtampos net dangus virš muziejaus sudrebėjęs“.

Tuo pat metu Vilniuje „išplaukė“ kunigui R.Mikutavičiui priklausęs ordinas!

O tą pačią dieną, kai buvo sulaikytas R.Beleckas, rašytojas Kazys Saja pristatė Vilniaus kultūros visuomenei savo naujausią pjesę „Kelionė į ten“. Jos pagrindinis veikėjas Ričardas Račas, kunigo R.Mikutavičiaus prototipas, yra nužudomas.

Tarytum menininkų intuicija būtų sujaukusi nusistovėjusią ramybę Stupakovų-Beleckų klano buveinėje Kaune, Bažnyčios gatvės 17-ajame name. Priešais jį esančioje „Stumbro“ bendrovės sporto salėje įsitaisę saugumiečiai kaip tik tomis dienomis užfiksavo „neramų judėjimą“.

Areštas išgelbėjo gyvybę?

Tikėtina, kad areštas ir kalėjimas išgelbėjo trijų V.Stupakovo-Belecko gaujos smogikų – Ivano Kvaskovo, Artūro Daškovskio ir net vadeivos favorito Valdo Puodžiūno – gyvybę.

Per saugumiečių įvykdytą operaciją Kaune, Bažnyčios gatvės 17-ajame name, buvo, anot vieno šios operacijos dalyvių, „visiškai atsitiktinai“ suimtas tris kartus teistas A.Daškovskis. Jis lyg niekur nieko švilpinėdamas dažė sienas to namo šeštajame bute, šefo jam perleistame už pagalbą, nužudant kunigą R.Mikutavičių ir pagrobiant jo kolekciją.

Kaip autoriui sakė vienas VSD Kauno apygardos darbuotojų, „pagriebėme jį dėl visa ko, nes maišėsi po kojomis“.

V.Stupakovo-Belecko artimiesiems A.Daškovskis buvo spėjęs jau įgristi.

Sykį paklaustas, „ar dar ilgai tas nuomininkas maišysis mums po kojomis“, V.Stupakovas-Beleckas užvertė akis į viršų ir persižegnojęs atsakė: „Jau neilgai...“ Ko gero, ilgainiui jis būtų atsikratęs visų nusikaltimo bendrininkų, kiekvienam iš jų paruošdamas „antikvarinę lovą“ iš vielos tinklo Nemuno dugne.

Galbūt dėl šios priežasties I.Kvaskovas pasidavė policijos pareigūnams – jis galėjo jausti, kad jam, kaip pagrindiniam nusikaltimo vykdytojui, laisvėje gresia mirtinas pavojus.

Išpažintys ar vaidyba?

O.Travkinas teigė tiksliai neprisimenąs, kelintą tardymo parą jam „suskilęs“ V.Stupakovas-Beleckas. Tai netgi buvę ne tardymai, bet atviri pasišnekėjimai, beveik kaip ir naktinės išpažintys, siekiant įgyti kuo didesnį įtariamojo pasitikėjimą.

Savo ruožtu, anot buvusio Kauno saugumiečių šefo, V.Stupakovas-Beleckas irgi atidžiai studijavo jo bruožus, pakišdamas išgalvotus faktus.

Tokia psichologinė dvikova tęsėsi maždaug savaitę.

„Mačiau, kad turiu reikalą su talentingu artistu aferistu. Jis buvo įsitikinęs, kad ir šį kartą pavyks išsisukti. Paminėdavo aukštų pareigūnų pavardes, tvirtindamas, kad jie yra labai geri jo draugai, ir įdėmiai stebėdavo, kokį efektą man padarys. Jeigu apsimesdavau nustebęs, jis ir toliau fantazuodavo“, – pasakojo O.Travkinas.

V.Stupakovas-Beleckas palūžo, kai suprato, kad saugumiečiams žinomos gaujos narių pavardės, bet pats nedrįso jų ištarti. Tada O.Travkinas padavė popieriaus lakštą: jeigu negalįs pasakyti, tegu užrašo.

Buvęs Kauno valstybės saugumo šefas autoriui prisipažino tuo momentu tik apsimetęs viską žinąs – iš tikrųjų neturėjęs tikslių duomenų.

„Na, Travkinai, dabar tu gausi Gedimino ordiną iš Prezidento rankų!“ – ištarė V.Stupakovas-Beleckas ir surašė bendrininkų pavardes. Paskui paprašė valgyti, nes išsisukinėdamas buvo praradęs apetitą – gerdavo tik mineralinį vandenį.

Skausmas – tik smulkmena

Pavalgęs V.Stupakovas-Beleckas netikėtai paklausė O.Travkino: „Sakyk, kaip Mikutis išplaukė? Juk mes tiek akmenų pridėjome į tinklą!“ Pasirodo, kad iš pradžių jis buvo sumanęs perskrosti kunigo kūną ir prikrauti metalinių svarsčių.

Į saugumiečio pastabą, kaip jis būtų ryžęsis taip žiauriai kankinti dar gyvą, tik apsvaigintą žmogų, V.Stupakovas-Beleckas ranka numojęs. Anot jo, skausmas tik smulkmena, kai reikalas liečia milijonus.

Jis prisipažino nuolat pavydėjęs kunigui R.Mikutavičiui – ir jo turtingos kolekcijos, ir didelio populiarumo, ir įtakos visuomenėje.

Nusprendęs atitaisyti klaidą, kad Dievas leidęs tiek daug vertybių – dvasinių ir materialinių – sukaupti vienam žmogui.

Pasakojo, kad jį nuo jaunystės traukė... kunigystė, bet skurdus gyvenimas Žemuosiuose Šančiuose neleido siekti mokslo. O kunigas R.Mikutavičius jam buvęs kaip idealas: stengėsi mėgdžioti elgseną, kalbos stilių, net aprangą. Sapnuodavęs, kad vaikšto po jo butą, liesdamas kolekcijos eksponatus.

Anot O.Travkino, suimtasis buvęs atviras ir intymia tema, apgailestavo pernelyg vėlai sau atskleidęs vyriškos meilės žavesį. Būtent dėl jos užmezgęs artimus ryšius su žmonėmis iš aukštų valdžios struktūrų. Todėl jo nebaugino ilgi kalėjimo metai – būsią kam pasirūpinti ir juo, ir jo artimaisiais.

V.Stupakovas-Beleckas daugelį metų buvo Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų šalies miestų nusikaltėlių vadeivoms meno reikalų ekspertas: padėdavo jiems įsigyti antikvarinių vertybių, duodavo patarimų, įrengiant interjerus.

Dėl šios priežasties jis nesibaiminąs ir kalėjimo papročių, kurie šiaip jau gana žiaurūs kaliniams su tokiais seksualiniais polinkiais.

Tačiau jau kitą dieną V.Stupakovas-Beleckas susitvardė: vėl neigė savo kaltę, teigdamas tik norėjęs, įkalbėtas aukštų Lietuvos bažnyčios hierarchų, pažeminti kunigą R.Mikutavičių kaip asmenybę, bet prie jo nužudymo neprisidėjęs.

Intrigavo bylos faktais

Kaip teigė O.Travkinas, netrukus po kunigo R.Mikutavičiaus laidotuvių, 1999 metų balandžio pradžioje, V.Stupakovas-Beleckas ėmė „išmetinėti“ vienos neatskleistos valstybinės reikšmės rezonansinės bylos faktus, kurie galėjo būti žinomi tik nedaugeliui aukštų teisėsaugos pareigūnų, reikšmingai pridurdamas žinąs viską ir galįs informuoti saugumą.

Apie šį suimtojo manevrą buvo informuoti Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento vadovai, kurie nurodė Kauno saugumiečių šefui siekti kuo didesnio abipusio pasitikėjimo ir atvirumo su V.Stupakovu-Belecku.

Kunigo R.Mikutavičiaus žūties bylos reikalai tarsi atsitraukė į antrąjį planą.

Spektaklis Trakų gatvėje

1999-ųjų balandžio 16 dienos pavakare Kauno saugumiečių šefo O.Travkino vairuojamas tarnybinis automobilis „Opel Vectra“ sustojo Trakų gatvėje, kur gyveno V.Stupakovo-Belecko motina.

Ten O.Travkinas tapęs tikro spektaklio liudininku: suimtasis, parpuolęs ant kelių, prašė lovoje gulinčios motinos atleidimo už didelę gėdą, kurią užtraukęs visai giminei.

Vaitojo, kad kalėjime ilgai neištversiąs ir pasikarsiąs. Prašė po mirties jo kūną sudeginti, o žiupsnelį pelenų išberti ant kunigo R.Mikutavičiaus kapo – gal jo kilni dvasia panaikinsianti prakeiksmą, kuris priešingu atveju lydėtų Stupakovų-Beleckų giminę per septynias kartas už tokį sunkų nusikaltimą.

Pasak O.Travkino, kažkas iš artimųjų padavė jam pinigų, kad nupirktų maisto produktų suimtajam. Važiuodami į Prienų areštinę, jie Šančiuose sustoję prie „Rugelio“ parduotuvės. O.Travkinas nuėjo pirkti maisto, palikęs automobilyje suimtąjį vieną, o grįžęs jo neberado.

Trys neatsakyti klausimai

Apie V.Stupakovo-Belecko pabėgimą buvęs Kauno saugumo šefas autoriui tepasakė tiek: „Padariau klaidą, kuria pasinaudojo suimtasis“. Jis daugiau nenorėjo konkretizuoti 1999 m. balandžio 16-osios vakaro įvykių.

O.Travkinui esą keista, kad taip ir liko neatskleista kai kurių mįslingų faktų potekstė.

Kas aprūpino V.Stupakovą-Belecką medžiaga iš rezonansinės valstybinės reikšmės bylos?

Ką veikė V.Stupakovas-Beleckas pabėgimo naktį iš 1999 m. balandžio 16-osios į 17-ąją?

Kodėl, praėjus beveik devynioms valandoms nuo pabėgimo Žemuosiuose Šančiuose, V.Stupakovas-Beleckas faktiškai pasidavė saugumiečiams, nors, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo visas galimybes slapta palikti Lietuvą?

Amerikietiškoji versija

Autorius norėtų skaitytojus supažindinti su dar viena privataus tyrinėtojo versija, liečiančia kunigo R.Mikutavičiaus žūties bylą.

Mano pašnekovas buvo Kauno akademiniuose sluoksniuose gerai žinoma asmenybė. Tai iš JAV atvykęs lietuvių kilmės verslo administravimo specialistas, dėstęs vienoje aukštojoje mokykloje.

Jis gimęs 1940-aisiais aukšto Kauno valdininko šeimoje, kuri pasitraukė į Vakarus dar sovietų invazijos išvakarėse.

Gabus jaunuolis baigė prestižinę Vest Pointo karo akademiją ir 20 metų tarnavo JAV karinėje žvalgyboje anuometinėje Vakarų Vokietijoje dislokuotose amerikiečių daliniuose.

Išėjęs į atsargą, jis dirbo žvalgybos konsultantu įvairiose trečiojo pasaulio šalyse. Į Lietuvą pirmą sykį atvyko 1991 metais ir kurį laiką dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau perėjo į kitą aukštąją mokyklą, kur keletą metų vadovavo savo iniciatyva įkurtai Verslo administravimo katedrai.

Kai pokalbio pradžioje pašnekovo pasiteiravau, ar tiesa, kad jis, vienas nedaugelio lietuvių kilmės amerikiečių, yra dirbęs ir „žydrajame kube“ – taip vadinama Merilendo valstijoje įsikūrusi itin slapta JAV specialioji tarnyba – National Security Agency (Nacionalinio saugumo agentūra), nuo pat pirmųjų veiklos metų nuožmiai kovojanti su sovietų karine žvalgyba GRU, – verslo administravimo specialistas reikšmingai šyptelėjo, bet nieko neatsakė.

Pašnekovą siejo kelerių metų asmeninė pažintis su kunigu R.Mikutavičiumi – ir dirbo, ir buvo išsinuomojęs butą kaimynystėje, jie dažnai susitikdavo įvairiuose renginiuose.

Jo žodžiais, nuo pat pirmųjų dienų pamatęs, kaip „skandalingai aplaidžiai ir neprofesionaliai tiriamas šis siaubingas nužudymas“, ryžosi atsidėti privačiam tyrimui.

Pašnekovas sutiko pasidalyti mintimis apie, anot jo, įdomiausią ir paslaptingiausią kunigo R.Mikutavičiaus žūties bylos epizodą – V.Stupakovo-Belecko pabėgimą 1999 metų balandžio 16-ąją, kuris „nesuprantamu būdu nebuvo išskirtas į atskirą didelę bylą“.

Išplėšti dienoraščio lapai

Pašnekovo teigimu, Vakaruose neretai užsienio ar vietinės specialiosios tarnybos panaudoja rezonansines bylas tam, kad galėtų viešumon išmesti „nudvėsusią žiurkę“ – t.y. pateikti kompromituojančią medžiagą apie jiems neįtikusius politinius veikėjus.

Jis nė kiek neabejojąs, kad V.Stupakovas-Beleckas sovietiniais laikais buvo artimai susijęs su LSSR KGB ir Vidaus reikalų ministerija kaip šių žinybų slaptasis informatorius.

„Turėtumėte žinoti, kad sovietų Lietuvoje kiekvienas meno kolekcininkas, bibliofilas, numizmatas duodavo šioms žinyboms raštišką ar žodinį įsipareigojimą nedelsiant pranešti apie akiratyje pasirodžiusius vogtus daiktus ar antisovietinio pobūdžio medžiagą“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak jo, atkreiptinas dėmesys į vieną kunigo R.Mikutavičiaus žūties bylos aspektą – seną ir nuoširdžią draugystę su šalies prezidentu Valdu Adamkumi.

Kunigas, viešėdamas Jungtinėse Valstijose, apsinakvodavęs Adamkų namuose. Lietuvoje jie dažnai kartu dalyvaudavę įvairiuose renginiuose. 1998 metų kovo 26-ąją – keletą mėnesių prieš kunigo ir jo kolekcijos dingimą – Prezidentas pasveikino R.Mikutavičių su pastoracinės veiklos keturiasdešimtmečiu. Jie keisdavęsi knygomis su autografais. Būta ir konfidencialių vizitų.

„Kodėl V.Stupakovui-Beleckui parūpo pagrobti V.Adamkaus dovanotas kunigui knygas ir išplėšti intymaus dienoraščio lapus, kur buvo aprašytas susitikimas su Prezidentu?“ – klausė pašnekovas. Jo teigimu, dažnai kompromituojanti medžiaga kuriama iš panašaus pobūdžio ingredientų.

Rusijos karinė žvalgyba turi senų sąskaitų su V.Adamkumi. GRU generalitetas laiko profesiniu pažeminimu tą faktą, kad strateginiu požiūriu reikšmingos kaimyninės valstybės vadovu tapo asmuo, anksčiau susijęs su JAV karine žvalgyba.

Dar 1997 metais buvo rengiama provokacija prieš kandidatą į Lietuvos Prezidentus V.Adamkų – per žiniasklaidą turėjo būti paskleisti vadinamieji „Tabor Farmos protokolai“ – šmeižikiško turinio kompiliacija, sudaryta iš slaptųjų pasiklausymų bei agentūrinių pranešimų, kuriuos dar sovietiniais metais parengė KGB ir GRU.

Iš tos „nudvėsusios žiurkės“ Lietuvos skaitytojai turėję susidaryti nuomonę, kad vienas kandidatų į Prezidentus yra buvęs... dvigubas – JAV ir SSRS slaptųjų žinybų – agentas.

Provokacija prieš kelionę

JAV lietuvio žodžiais, reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną reikšmingą faktą – prezidentas V.Adamkus 1999 metų balandžio 23–25 dienomis rengėsi dalyvauti labai svarbiame NATO šalių viršūnių susitikime Vašingtone, kur Baltijos šalys turėjo būti įvardytos kaip kandidatės į Šiaurės Atlanto sąjungos nares.

Su kuo turėjo susitikti V.Beleckas-Stupakovas naktį iš 1999 metų balandžio 16-osios į 17-ąją? Kodėl jis blaškėsi po visą Kauną?

Pašnekovui didelį įtarimą kėlė Generalinės prokuratūros bei Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro tomis dienomis padaryti pareiškimai: „viskas labai mįslinga“, „viskas vyko dėl tam tikrų sumetimų“, „norėjome viską padaryti be didelio triukšmo“, „įvyko klaida“.

Jo nuomone, kai kurie aukšti pareigūnai neturėjo drąsos prisipažinti, kad juos apkvailino kitos valstybės žvalgyba, todėl vėliau jie V.Stupakovo-Belecko pabėgimo istorijos stengėsi nenagrinėti.

Neramus balandis Vilniuje

Pašnekovo žodžiais, daugeliui buvo žinoma apie didelę įtampą, tomis dienomis tvyrojusią Lietuvos valdžios trikampyje – tarp Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės – kuri vėlgi atsiradusi „ne be pašalinės jėgos“. Tik jam keista, kad pernykščio balandžio įvykių potekstė nebedomino nei politologų, nei analitikų, nei atitinkamų žinybų.

Anot jo, pats prezidentas visuomenei pranešęs apie provokacijos žlugimą. 1999 metų balandžio 19-osios vakarą ne be reikalo jis kreipęsis į visuomenę per visas televizijos stotis ir kalbą pradėjęs ryžtingu tonu: „Išvykstu į NATO šalių viršūnių susitikimą, kuriame bus svarstomi pasauliui ir Lietuvai svarbūs klausimai“.

Pašnekovo nuomone, ir Lietuvoje, ir užsienyje būta žmonių, kurie labai nepageidavo šios Prezidento kelionės.

Autoriui suabejojus, ar globalinio pobūdžio žvalgybinei operacijai galėjo būti pasirinktas toks „tragikomiškas figūrantas“ kaip V.Stupakovas-Beleckas, JAV lietuvis atsakė, kad XX amžiaus istorijoje totalitarinių režimų išugdytos specialiosios tarnybos savo operacijoms neretai pasitelkdavo netgi „absoliučius kretinus“. Pasak jo, reikėtų prisiminti, kaip naciai Reichstago padegimo byloje pasinaudojo „idiotu iš Olandijos Marinu van der Luebe“.

Nereikšmingų įvykių nebūna

1999 metų balandžio 16-osios vakarą visoje Lietuvos teritorijoje buvo paskelbta jungtinė – saugumo ir policijos – operacija „Voratinklis“.

Pabėgusio V.Stupakovo-Belecko tykota net Petrašiūnų kapinėse prie kunigo R.Mikutavičiaus kapo, nes buvo gauta informacija iš vieno jo kameros kaimyno, jog planavęs pabėgti vien tam, kad nusižudytų prie kunigo amžinojo poilsio vietos.

I vidaus pulko kareiviai iššukavo visas gatves Žemuosiuose Šančiuose. Bet vėlgi įdomus sutapimas – policijos kinologo šuo pametė pabėgėlio pėdsakus netoli namo, kur ir toliau ramiai gyveno sovietiniais laikais Kaune dislokuotos desantinės kariuomenės septintosios divizijos žvalgybos skyriaus majoras Aleksejus M., vienas artimiausių buvusio GRU rezidento pulkininko Nikolajaus Belokonio bičiulių.

[[ge:lrytas:lrytas:32095164]][[ge:lrytas:lrytas:32438053]]

Autorius 2000-aisiais aplankė šį 76 metų pensininką, tarp Kauno bibliofilų garsėjusį unikalia istorinės ir nuotykinės literatūros kolekcija įvairiomis kalbomis. Aleksejus M. neigė, kad būtų kada nors susidūręs su V.Stupakovu-Belecku, tačiau nemažai papasakojo apie Žemuosiuose Šančiuose anuomet dislokuotas desantininkų „žiurkių kuopas“.

Sovietinės karinės žvalgybos veteranas buvo atsidėjęs literatūrinei veiklai. Jis parodė maždaug 300 puslapių tekstą apie GRU veiklą Baltijos šalyse Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo metais. Knygą žadėjo pasiūlyti Maskvos leidyklai „Gėja-Iterum“, kuri specializuojasi „gruzčikų“ (GRU karininkų) memuarų platinimu.

Kaip autoriui pabrėžė Aleksejus M., ateityje Baltijos šalyse gal spręsis visos Europos ir Rusijos likimas, todėl šiame areale negali pasitaikyti nereikšmingų įvykių.

(„Lietuvos rytas“, 2000 m.)

Mįslingi kunigo R. Mikutavičiaus bylos vingiai: nematoma jėga kaustė ir žudikus, ir pareigūnus Garsiausios Lietuvos bylos