Neseniai Algirdas Kaušpėdas, įdėmiai peržvelgęs „Eurovizijos“ dainų idėjas, įžvalgiai atkreipė dėmesį į mūsiškio Silvester Belt žodžius: „Luktelk, nebenoriu šokt, bet man reikia šokt.“

Pasak Algirdo, šie žodžiai labai tiksliai nusako Lietuvos situaciją: šalia karas, kuris bet kurią dieną gali pasiekti ir mus, ir kaip mes elgiamės – ar šokam toliau ir nekreipiam dėmesio į pavojų?

Kodėl reikia šokt? Todėl, kad šoka visa Europa.

Ar nekvailai svarstome Dainų šventės kontekste? „Aišku, šokti“, – atsakytų besišypsančios tūkstantinės minios. Ir taip iškilmingai galėjome vaikščioti po kalnus ir slėnius švęsdami Mindaugines liepos 6-ąją. Be to, liepos 15-ąją buvo Žalgirinės. Tik pramokime daugiau karo dainų ir pasitelkime žemaičių atmintį apie Durbę liepos 13-ąją.

[[ge:lrytas:lrytas:31911875]][[ge:lrytas:lrytas:32503859]][[ge:lrytas:lrytas:32432483]][[ge:lrytas:lrytas:32911019]]

O ir apskritai ką gi ugdo Dainų šventės? Pilietinį susiklausymą ir vienybę? Tačiau dažnai tokia vertybė yra reikalingiausia tautos vadams ir kariškiams.

Bet net ir tuo atveju kodėl nedainuoti ir nešokti? Todėl, kad Lietuvos atminty turėtų būti ir liepos 1-oji – Liublino unijos diena. Bet apie ją lietuviai, kaip ir 1919 m., nenori girdėti. Tada naivusis Józefas Pilsudskis vylėsi, kad unijos 350-metis padės susitarti su Kaunu dėl bolševikų pavojaus.

Žlugus šiai idėjai Mykolas Romeris, matyt, norėjo viską užmiršti, o Stanislovas Narutavičius, regis, puolė į absoliučią depresiją. Tad ar per Dainų šventę turėjome viskam ir visada sakyti „valio“?

O kaip su liepos 12-osios Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartimi?

Juk tada Petrui Klimui pavyko įrodyti sovietų pusei, kad etnografinė Lietuva driekiasi iki pat Neries intako Beržūnos, o Lietuvai turi priklausyti Ašmena, Lyda ir Gardinas. Taigi Lietuvos rytinės ribos turi sutapti su istorinės Vilniaus vaivadijos ribomis. Stalinas 1940 m. dėl tokios sutarties ir ja nubrėžtų sienų net nežadėjo apeliuoti. Bet mes iki šiandien, o išeivija niekada nebuvo nustojusi, Lietuvą įsivaizduojame su šiomis P.Klimo sienomis. Ir kažkodėl labai nustembame, kad ši erdvė atsiranda baltarusių „licvinistų“ koncepcijose. Juk mes patys pripažįstame, kad yra Lietuva, kuri yra ne pas mus.

Iki šiol nežinome, ką daryti su „licvinizmu“. Apsimetame, kad tokio dalyko nežinojome, kad nematėme Minske troleibusų su „Vitovt“ užrašu kirilica, kad nematėme paminklų Algirdui Vitebske ar Gediminui Lydoje. Įdomiausia, kad ne kas kitas, o Vaclovas Lastovskis, vienos iš Lazdynų Pelėdos moteriškių – Marijos Lastauskienės vyras, Litvos/Letuvos distinkciją propagavo jau 1926 m., ir ne bet kur, o SSRS pasiuntinybėje Kaune.

Tų metų spalio 21 d. jis pristatė koncepciją, kurioje įrodinėta, kad tikri lietuviai tėra žemaičiai, o baltarusiškos valstybės palikimą nelegaliai yra pasisavinusi Lietuva, gyvenanti „su svetimu pasu“.

Taigi ką darysime – mojuosime kumšteliais, kurių niekas nebijo, ar vis dėlto svarstysime, kaip elgtis su lietuviškuoju paveldu toje „ne mūsų Lietuvoje“?

Tiesa, 1920 m. sutarčiai galėtume padėti geografinį tašką ant senojo Vilniaus–Minsko plento. Tai būtų Medininkus, Ašmeną ir Smurgainis pravažiavus, Maladečina (Molodečnas) – miestas 100 km į rytus nuo Vilniaus (panašiu atstumu ant naujojo Minsko plento yra Valažinas). Taigi iki sienos su nedraugais turėtume gerokai didesnį nei dabartinis 30 km atstumą.

Bet ar tai ką nors iš esmės keičia, jei sužinai, kad Dainų šventės metu paskelbta, jog Kazachstano sostinėje Astanoje toliau plėtojama „Šanchajaus“ organizacija (SCO), kuriai priklauso Kinija ir Rusija, ir ruošiasi prisijungti Indija. Baltarusija jau prisijungė. O liepos 8 d. prasidėjo kinų ir baltarusių pratybos prie Bresto.

Taigi šūkis „kinai prie Medininkų“ – jau nebe fantasmagorinis ir nebe žemaitiškas anekdotas. Ką darom – toliau įsivaizduojame, kad tai mūsų neliečia? Toliau nesimokome geografijos, iš kurios turėtume žinoti, kad Vilniaus buvimas šalia sienos su Baltarusija jį reikalauja gretinti su Šaltojo karo Vakarų Berlynu ir jo blokada 1948–1949 m. ar Berlyno sienos pastatymu 1961 m. Vakarų Berlyno plotis – tik apie 30 km. Ar kažko neprimena?

Pradėjome dažnai kartoti sąvoką „Suvalkų koridorius“. Bet juk tai labai primena „Fuldos koridorių“. Juo buvo apibūdinama geomilitarinė realija Fuldos upės slėniu, jungiančiu Erfurto regioną komunistinėje Rytų Vokietijoje su Reino vidurupio regionu prie Frankfurto. Skirtumas tik toks, kad ten prieš kelias sovietų tankų divizijas NATO laikė paruošusi savo divizijas.

Žinodami, kad Suvalkų koridorius dabar tėra vienintelė jungtis su Vakarais, galime stebėtis, kodėl per 30 metų vos vos tepriartėjome prie tokių jungčių sukūrimo.

Kada automobiliais ar traukiniais galėsime greitai pasiekti Varšuvą ir Berlyną? O kaip pasieks mus NATO pajėgos – ne per Suvalkus? Ar šis klausimas iškyla skanduojant senus tarpukario šūkius „lenkai krito kaip lapeliai, lietuviai – kaip mūrai“, „tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko“? Ar visa tai žinant norisi linksmintis?

Beje, liepą įvyko ne tik sandėris su sovietine Rusija, kuris Londono akyse rodė Lietuvą esant „moderuoto bolševizmo“ šalimi, juolab kad atsistojome arčiau Rusijos, o ne Lenkijos, ir sugebėjome įtraukti į sutartį slaptąjį protokolą apie Raudonosios armijos praleidimą per Lietuvai priskirtą teritoriją jos kare su Lenkija. Tad nelabai drąsu mojuoti liepos 12-osios vėliavėle, kad ir kaip norėtume turėti gabalą šiuolaikinės Baltarusijos.

O dar labiau tylime liepos 23-iąją. Tą dieną 1792 m. Varšuvoje, Karalių pilyje, įvyko posėdis, kuriame Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis privertė Ministrų kabinetą apsispręsti dėl Jekaterinos notos – priimti ją ar atmesti. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos armijos buvo pasiruošusios ginti Varšuvą nuo Rusijos kariuomenės, reikėjo tik įsakymo. Apskaičiuota, kad tokiame gynybiniame kare buvo galima atsilaikyti dar du mėnesius.

Ir štai balsavimas, labai primenantis 1940 m. birželio 15 d. šoką po Stalino notos. Nepasimokėme, nes nežinojome, kad iš dvylikos balsuotojų septyni siūlė priimti notą ir nesipriešinti, o penki – priešingai. Tarp pastarųjų trys buvo mūsiškiai: LDK didysis maršalas Ignacijus Potockis, LDK rūmų maršalas Stanislovas Soltanas ir LLV Seimo lietuviškosios pusės maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega.

Priėmėme notą, nesipriešinome, o tada labai nustebome – 1793 m. sausio 23 d. Rusija su Prūsija įvykdė antrąjį padalijimą. Tada jau reikėjo Tado Kosciuškos, trečiojo padalijimo ir dar dviejų sukilimų XIX amžiuje.

Žodžiu, su istorija blogai. Galbūt šiek tiek yra geriau su muzika – tiek Vakarų klasikinė muzika, tiek mūsų didieji M.K.Čiurlionis, J.Naujalis ar Č.Sasnauskas yra tapę, vilkimės, lietuvių savasties dalimi. Vis dėlto nesame sukūrę Lietuvos kultūros kanono, kurio dabar jau tikrai reikėtų. Reikia ir kitokio fizinio parengimo, ir net karybos disciplinos mokykloje, o gal net karinių katedrų universitetuose.

Taigi dar kartą akys krypsta į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, su kuria Lietuvai iki šiol nesiseka. O nesiseka todėl, kad mums kaip niekad šiandien daug aukštosios kultūros, bet kur kas mažiau aukštojo mokslo.

Kultūros tarsi daug, bet tokie šiuolaikinės kultūros fenomenai kaip muzika ar teatras taip ir nepatenka į lietuvių tapatybės formules. Tai rodo ir Dainų šventė, tebeskęstanti keistuose etnografinės pagonybės ir kaimo akivaruose. Kodėl kartais tebesinori pasakyti, kad lietuvių tapatybė tebesiremia tik Vytautu ir kaimo kultūra, šiandien – Mindaugu ir „Duokim garo!“?

O gal apskritai importuojame visą ministeriją iš Suomijos, kur vaikai nebėga iš mokyklos, ir uždraudžiame mūsų partijoms bei politikams svaičioti apie švietimą?

Prisiminkime aukštą idėją – Kazio Pakšto „atsarginę“ Lietuvą. Jis 1938–1939 m. ėjo per ministerijas siūlydamas kurti egzilyje atsarginę Lietuvą. Iš to buvo šaipomasi ir nesuvokiama, kad taip ir pralošėme lenkams su jos pasiruošimu vyriausybei egzilyje. O K.Pakšto išpranašavimas, kad laikui atėjus nebus kam duoti įsakymo šauti, iki šiol nemėgstamas komentuoti prosmetoninėje lietuvių istoriografijoje.

Kaip žinoma, pats A.Smetona buvo tarstelėjęs: „Ech, tas Pakštas su savo planais tik paniką kelia.“ Bet jūros idėja K.Pakšto mintyse neturėjo kelti panikos. Šūkis „Veidu į jūrą“ reiškė, kad Lietuva nesugeba tvirtai atsiremti į Baltiją. Ji taip ir netapo lietuvių savasties dalimi.

Tai kodėl šiuo metu neišsikeliame šūkio „Klaipėda yra atarginė Lietuva ir atsarginės Lietuvos sostinė!“? Kodėl neprisimename Mažosios Lietuvos kultūros fenomenų?

Dainų šventės kontekste paprastai didžiuojamės tuo, kad Lietuva tapo vienintele Europoje katalikiška šalimi, kuri iš protestantiškų valstybių perėmė Dainų šventės tradicijas ir šią šventę pradėjo organizuoti kliaudamasi tik savo pačios jėgomis.

Bet ar nereikėtų prisiminti, kad Vydūno vadovaujamo choro koncertai, primenantys Dainų šventes, ant Rambyno kalno ir Tilžėje vyko jau 1900 ir 1902 m.

Kodėl ignoruojame?

Alfredas Bumblauskas. Šokti ar nešokti liepą?