Kas yra kas Lietuvos politinėje padangėje iki rinkimų į Seimą likus dviem (+) mėnesiams?

Visų pirma kas yra dabar valdantieji? Dar iki Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare narystės siekiančioje valstybėje pradėjo formuotis liberalių reformų politinė grupė, kuri, jau po dvidešimties metų ES, nepriklausomai nuo įvairių partinių pavadinimų, šiuo metu ir vadovauja kraštui.

Vadovauja kaip sudėtinė ES dalis šios susitarimų, nuostatų, įstatymų ir direktyvų rėmuose, pradedant politine demokratine sąranga, teisine sistema, įvairiais ekonominiais, energetiniais, socialiniais, gynybiniais projektais ir baigiant plastikiniais maišeliais. Su neformaliai bendra užsienio politika.

Šiame ES kontekste dabartinei valdžiai sekėsi neblogai, nors kartais sulaukta ir priekaištų iš kurios nors ES institucijos, pavyzdžiui, dėl kalėjimų sistemos ir padėties juose. Jie kur kas švelnesni ir neesminiai, nei sulaukė Lenkija ir Vengrija dėl atitikties demokratijos normoms.

[[ge:lrytas:lrytas:32911190]][[ge:lrytas:lrytas:33040320]][[ge:lrytas:lrytas:33183118]][[ge:lrytas:lrytas:33503425]]

Lietuvos valdžia iš savo gyventojų sulaukia daugiausia ne tiktai priekaištų, bet ir aštrios kritikos dėl situacijos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemose.

Lokalioje Lietuvos politinėje erdvėje esantieji prie valstybės vairo konkuruoja su panašių nuostatų, nedaug niuansuotų socialinės politikos linkme, kita politine grupe, taip pat su įvairiais partiniais pavadinimais.

Pastaroji grupė vadina save opozicija, bet apsistojus ties konkrečia tema dažnai tenka papildomai klausti: kur čia ta opozicija yra?

Apibendrinant opozicijos pozicija maždaug tokia: sutinkame, kad reforma reikalinga, bet mes ją padarysime geriau.

Lietuvoje nėra kraštutinių (nei dešinėje, nei kairėje) parlamentinių frakcijų. Nėra euroskeptikų politinių susibūrimų.

Pasiklausius jau ne vienus metus pagrindinių politinių grupių, o ir Lietuvos prezidentų buvusių ir esamų pareiškimų atrodo, jog Lietuva yra už tolesnę ES plėtrą ir didesnę vidinę integraciją ir tikriausiai be didelių diskusijų sutiktų su papildomu savo valstybės galių perdavimu „centrui“ ateityje.

Jau šiuo metu nacionalinės politinės institucijos daugeliui politikų yra laiptelis į ES institucijas. Seimo nariai – į Europos Parlamentą, ministrai – į eurokomisarus ir t.t. Per dvidešimt narystės ES metų tokios kovos dėl kandidato į Europos Komisiją dar neteko matyti. O jie juk ne renkami, o skiriami, kaip, beje, ir būna vykdomoji valdžia „sąjungose“.

Bet didelė Lietuvos visuomenės dalis nei ES ateitimi, nei Lietuvos vieta joje visiškai nesidomi, tai patvirtina rinkimai į EP, ir rinkimuose į Seimą dalyvauja be ES ateities konteksto.

Beje, atsitiktinai sutikti pašnekovai vienodai aiškino trilerį, susijusį su eurokomisaro paieškomis, – esą nori kaip nors prakišti „kur nors į Europą“ vieną asmenį.

Seimo rinkimai vyks tradiciniu švytuoklės principu su pusiau emociniais, pusiau idėjiniais atšvaitais. Vieni rinkėjai kibs į mėgstamas-nemėgstamas (ir net neaišku, dėl kurios priežasties) asmenybes, kiti – į liberalų, krikščioniškai lietuvių tradicijai prieštaraujančių, idėjas.

Neatmestini ir kokie nors nauji pretendentų į Seimo narius dariniai. Net neabejoju, kad per rinkimų kampaniją išgirsime ir apie Rusijos „ranką“.

O mažiausiai, ką girdėsime, tai pretendentų valdyti Lietuvą idėjų, o juo labiau programų.

Tai sparčiai nykstantis demokratiniuose rinkimuose reiškinys.

Programas keičia spektakliai, šou. O tam reikalingos lėšos. Jos dažniausiai ir lemia rezultatą.

Kai JAV viceprezidentė K.Harris stojo į rinkimų kovą vietoj J.Bideno, pirmas vos po paros pranešimas buvo, jog naujoji pretendentė jau surinko aštuoniasdešimt milijonų dolerių.

Iki šiol apie K.Harris pažiūras sunku ką nors pasakyti. Logiškai mąstančio žmogaus paklausus, kodėl šiuo metu tokie kovingi santykiai tarp JAV respublikonų ir demokratų, sunku būtų ir atsakyti, nes elementari partijų tekstų analizė visiškai nerodo, jog reikia „banguoti“.

D.Trumpas konkrečiai kaltinamas, kad nori ne tik sugriauti, bet ir panaikinti demokratiją.

Tokio pasakymo iš D.Trumpo lūpų ar partijos nesu girdėjęs.

Seimo rinkimų kampanijoje ne paskutinėje vietoje bus karo, pasiruošimo jam, taip pat ir visos kitos su šiuo procesu susijusios temos.

Žmonės, nenorintys, kad jų gyvenamoje vietovėje būtų statoma karinė gamykla, ieškos tam pritariančio kandidato į Seimo narius.

Vienoje žiniasklaidos diskusijoje išgirdau paprastų žmonių nuogąstavimus, kad karinė gamykla gali tapti priešo taikiniu. Lyg kitoje vietoje tokiu taikiniu netaps.

Jeigu priešui karo metu pasiseks pataikyti į bet kur stovinčią karinę gamyklą, pasekmes pajus ne tik tos vietovės, kur įmonė yra, gyventojai.

Visi strateginės reikšmės Lietuvos taškai jau seniai yra priešo raketų taikiniai. Ir ne tik karšto karo metu. Jau įmonės statybos metu ją tenka kruopščiai saugoti nuo galimų diversijų.

Artėja dar vienas su karu susijęs Ukrainą remiančių valstybių sprendimas. Ukraina nepajėgi viena pati, be paramos ne tik technika, bet ir gyvąja jėga įveikti priešo fronte. Tiesą sakant, tai jau buvo aišku prieš pusmetį. Bet jau iki rudens, matant, kas realiai vyksta mūšio lauke, iškils sprendimas: arba – arba. Arba Kijevo derybos su Maskva, arba Vakarų kariuomenės Ukrainos teritorijoje.

Prancūzijos prezidentas E.Macronas atsidūrė sudėtingoje vidaus politinėje situacijoje ir dėl užmojo siųsti savo valstybės karius į Ukrainos frontą. Ką Lietuvoje rinkimų debatų metu į tokį klausimą atsakys besirungiančios partijos?

Mečys Laurinkus. Norima prakišti „kur nors į Europą“ vieną asmenį