Rugpjūtį lietuviai gyvena atsipūtę, gražiai sutinka Žolinę, šiek tiek kirba nervai dėl artėjančios rugsėjo 1-osios. Juk iki šiol nesurandame ne tik tinkamo švietimo ministro, bet ir švietimo strategijos.

Nuo paprasčiausio klausimo, kiek ir kokių reikia mokyklų, iki filosofinių prielaidų klausimų – ką, kaip ir kam ugdome? Apskritai ar nereikia svarstyti klausimo – iš prigimties žmogus geras ar blogas?

Kam geram vaikui reikalingas darželis ir mokykla? Matyt, sakome, jog vaikui kažko trūksta? Bet juk švietimas ir mokslas tik gadina papročius, kaip sakė Jeanas Jacques’as Rousseau, žmogus gimsta geras, visuomenė jį sugadina. Yra pasakęs ir dar griežčiau, kad mokslai ir menai prisideda prie papročių gadinimo.

Ne kartą esu girdėjęs, kad nuo mokyklos vaikams yra bloga. Jei tik mažumai, vis tiek blogai. Suomijoje vaikams nešauna į galvą net mintis bėgti iš mokyklos. Ten ji – antrieji namai.

[[ge:lrytas:lrytas:31479568]][[ge:lrytas:lrytas:31911875]][[ge:lrytas:lrytas:32503859]][[ge:lrytas:lrytas:33034688]]

Dar blogiau yra su istorija. Kartais net pusė auditorijos pakelia rankas, kad nuo istorijos jiems yra bloga, nes būtent datų kalimas asocijuojasi su visa mokyklos sistema, su beprasmiškų dalykų mokymusi ir siekiu gauti kuo geresnį pažymį.

Tiesa, mokyklos ir istorijos disciplinos gynėjai teigia, kad tokių, kuriems bloga, gali būti tik mažuma, bet net jei tai vienetai, kažkodėl jie primena apie blogumus, kurie ištikdavo net nacių konclagerių prižiūrėtojus.

2023 m. Kanų festivalyje laurus pelniusiame filme „Interesų zona“ apsivemia Aušvico prižiūrėtojas, sužinojęs apie paaukštinimą.

Mamos guodžiasi ir klausia, ar reikia septintokams chronologiškai išmanyti Egipto faraonų istoriją, užuot pasitenkinus žiniomis apie piramidžių kilmę. Iš tikrųjų gal daug svarbiau žinoti apie šiuolaikinius tironijos pavyzdžius nuo Kinijos santykio su Taivanu, Honkongu ir Makao iki Šiaurės Korėjos, Irano ir „Hamas“.

Kai bloga mokykloje, ar įmanoma jos klausti: ką jūs ugdote – beribį paklusnumą ar pilietinį nepaklusnumą, kuris labiau reikalingas karo akivaizdoje nei klusnus vaikščiojimas ratais mokyklose ir teatrų salėse?

Prieš keletą metų skaičiau paskaitą moksleiviams „Žalgirio“ arenoje. Organizatorių teigimu, jų ten buvo apie 12 tūkst. Vidinis nerimas kankino, ar pavyks išlaikyti jų dėmesį per visą pamoką. Pasirinkau strategiją kalbėti apie istoriją su kuo mažiau datų. Taip atsirado trijų Lietuvos istorijos stebuklų idėja.

Pirmas stebuklas, radęsis ieškant atsakymo į klausimą, išgirstą Lenkijoje iš Lietuvos turistų. Jie jį uždavė žiūrėdami į vidutinę vokiečių ordino pilį Kentšyne (lenk. Kętrzyn, vok. Rastenburg): kaip atsilaikėme? Ne kaip laimėjome prie Žalgirio, o kaip nepralaimėjome!

Ir iš tikrųjų šiandien žinome, kad visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, nepaisant jos svaiginamų plotų, tėra 16 mūrinių pilių. O Vokiečių ordino abi šakos Prūsijoje ir Livonijoje turi tokių pilių kaip Kentšyne – net 260. Ar ne stebuklas tas mūsų atsilaikymas?

Mintis apie antrą stebuklą kilo paskaičius Merkelio Račkausko (Tomo Venclovos senelio) atsiminimus „Dvidešimt metų (1885–1905 m.) Žemaitijos užkampy“. Tai Jono Basanavičiaus „Aušros“ laikai, o „valančinėje“ Žemaitijoje nuo Palangos iki Zarasų aktyviai reiškiasi tik du lietuvybės šaukliai – Juozas Tumas-Vaižgantas ir Povilas Višinskis.

Bažnyčios – lenkiškos, gimnazija Šiauliuose – rusiška (pridursime – Liepojoje ir Mintaujoje – vokiškos), bajoraitės, kurias kalbina P.Višinskis, kalba lenkiškai. Kaip iš šios pelkės išbrido Lietuva 1905 m. su pusantro tūkstančio delegatų, atvykusių į Didįjį Vilniaus Seimą? Ir kaip dar po dešimtmečio atsirado Lietuvos Respublika su lietuvių kalba? Ar tai nėra tikrų tikriausias stebuklas?

O trečiasis stebuklas yra iki šiandien dar nuo svaigulio neišsivadavęs – kaip mes 2004 m. sugebėjome tapti NATO ir Europos Sąjungos nariais? Juk neišmanėme geografijos – Suvalkų koridoriumi tėra tik 100 kilometrų sienos su Lenkija. Neišmanėme istorijos – juk kito kelio pas popiežių ar imperatorių nebuvo, tik per Krokuvą.

Mosavome kumšteliais į lenkų pusę kartodami „tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko“, o Jozefą Klemensą Pilsudskį lyginome su Hitleriu ir Stalinu. Į šį trečiąjį stebuklą kelią galima nusakyti viena rugpjūčio diena, datų nepagausėja!

1979 m. rugpjūčio 23 d. žinomas disidentas Antanas Terleckas sugalvojo paminėti Lietuvai pražūtingo Molotovo ir Ribbentropo pakto 40-metį.

Jau atsiradusi Lietuvos laisvės lyga organizavo tą dieną pažymintį „45 pabaltijiečių memorandumą“, tarp kurio signatarų buvo kunigas Julius Sasnauskas, dar apie 40 lietuvių, keli estai ir latviai. Memorandumui pritarė Rusijos disidentai Andrejus Sacharovas, Jelena Boner, kiti. Afganistano karo fone tai tikras stebuklas, kurio tolesnę įvykių grandinę vargu ar kas galėjo susapnuoti.

Po kelerių metų, 1987 m. rugpjūčio 23 d., tuos pačius A.Terlecką ir J.Sasnauską jau pamatėme prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Iš šio Laisvės lygos suorganizuoto mitingo istoriškai jau vestina gija iki Sąjūdžio didžiojo mitingo 1988 rugpjūčio 23 d. Vingio parke Vilniuje su Justinu Marcinkevičiumi ir įsimintina Sigito Gedos kalba.

O jau 1989 m. rugpjūčio 23 d. tapome didžiojo Baltijos kelio su gyvąja žmonių grandine nuo Vilniaus iki Talino liudininkais bei dalyviais.

Šis kelias – jau tiesi linija į 1990 m. Kovo 11-ąją, o prieš tai – LKP atsiskyrimas nuo SSKP (1989 m. gruodžio 20 d.).

Mažiau išplatinta žinia apie 1990 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio organizuotą mitingą Lazdijuose, prisimintą šiais metais Lietuvos 20-mečio Europos Sąjungoje kontekste. Kai po Kovo 11-osios Lietuvos pasienyje dar tebebuvo sovietų pasieniečiai.

Ir pagaliau turėjome išgyventi tragišką 1991 m. sausio 13-ąją, Maskvos pučą, kad jam žlugus 1991 m. rugpjūčio 23 d. nuverstume Lenino paminklą Lukiškių aikštėje (beje, keliomis valandomis anksčiau Leninas nukeltas ir Klaipėdoje). Šių įvykių nuotraukos apskriejo visą pasaulį ir rodė komunizmo žlugimą sovietų imperijoje.

Iškart prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo paradas, o rugsėjo 17 d. mūsų šalis tapo Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Išeivijos merginos plojo sakydamos: viskas, nuo šiol tekame, už ko norime!

Vargu ar įmanoma šią įvykių grandinę laikyti priežasčių ir pasekmių grandine. Tegu ji būna mums atminties lavinimo priemonė.

Žymusis škotų pokštininkas Terry Deary pastato prie lentos per istorijos pamoką mergaitę ir klausia, kuriais metais Kristupas Kolumbas perplaukė Atlantą? Mokinė atsako: „K.Kolumbas perplaukė Atlantą ne metais, o laivu.“ Juokas juokais – gal K.Kolumbo žygdarbio data ir nepagadins gyvenimo mūsų jaunimui, bet šiaip su mokytojais reikia gudrauti. Vienos datos metodas gali padėti, kad nepasidarytų nuo istorijos bloga.

Vis dėlto svarbiau pamatyti didžiąją kovų su tironijomis kelią nuo graikų Termopilų ir polių santvarkos, prie romėnų respublikos ir imperijos teisės bei privačios nuosavybės sistemos, prie frankų alodo ir feodo, prie Italijos Renesanso su Roma, Florencija ir Venecija, su naujosiomis Europos sostinėmis prie Lamanšo ir Atlanto, su Prancūzijos revoliucija ir JAV bei mūsų Respublikos konstitucija. Su Laisvės statula, kaip Paržiaus dovana JAV, tapusiomis laisvojo pasaulio simboliu.

Šią istorijos liniją pavadinkime Termopilų linija: nuo Leonido su 300 spartiečių, susikovusių su tūkstantine persų Kserkso armija, iki pat Winstono Churchillio Didžiosios Britanijos 1940 m. pasaulio žemėlapyje – vos įžiūrima Britanija, skęstanti tironijos liūne su Stalinu ir Hitleriu, su italais, japonais ir kinais bei jų nukariautomis erdvėmis.

Profesorius Edvardas Gudavičius laikė šią liniją kaip kelią iš Senosios Gaikijos išimtimi pasaulio istorijoje, kuriai visada gresia pavojus paskęsti lemtingai dėsningame Rytų liūne. Tą grėsmę jis jautė ir 1982 m., tuomečio SSRS diktatoriaus Leonido Brežnevo valdymo laikais.

Vėliau ėjo gandas, jog būtent šiam tada buvo siūloma trenkti Amerikai, „nes po to bus per vėlu“. Profesorius irgi gerokai vėliau svarstė, kad Vakarų istoriją tada išgelbėjo tokie iškilūs politikai kaip Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas.

Kas šiai istorijos linijai atstovauja šiandien? Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis? O kur kiti mūsų laikų Leonidai ir Churchilliai?

Ar vietoj datų kalimo mokyklose nereikėtų skaityti Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanų“? O kaip per šios istorijos linijos kuorus matysis laisvės likimas per šių metų rudenį vyksiančius rinkimus Laisvės šalyje?

Alfredas Bumblauskas. Kodėl nuo istorijos bloga?