Interneto laikais, kai jau gali sužinoti, kas vyko Lietuvoje net nuo neatmenamų laikų, tradiciniu popieriniu būdu į pagalbą jaunajai kartai (ir ne vien jai) ateinantis V.Plečkaitis pristato savo naują knygą „Nebaigtas signataro dienoraštis 1992–2001. Politikos ir diplomatijos užkulisiuose“ (daug kam tik dėl „užkulisių“ ir įdomu).
Knygą išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Prasmingas ir reikalingas sumanymas, nes, kaip V.Plečkaičio politinės istorijos kolega, ne kartą įsitikinau, jog tai, kaip kas buvo Sąjūdžio metais ir po to, tenka priminti ne tik jaunimui. Ir dar besiklausančio akyse išsklaidyti abejonę, ar tikrai buvo taip, kaip sakai.
Kaip pripažįsta ir knygos autorius, kiekvienas pasakojame „iš savo varpinės“. Ir kuo „varpinių“ daugiau, tuo arčiau tiesos.
Šiaip jau Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis nėra informacinė dykuma.
Signatarų gretose buvo ir yra plunksną nulaikančių reikšmingų politinių ir visuomeninių įvykių dalyvių, o kas pats nerašė, kas nors parašė (dažniausiai po mirties) apie juos.

