Sodraus balso estrados dainininkės Džildos Mažeikaitės buvo neįmanoma supainioti su jokiu kitu žmogumi.

Visus, kurie ją matė scenoje arba susidurdavo užkulisiuose, pavergdavo moters temperamentas ir įspūdinga išvaizda.

Atlikėjos karjera prasidėjo apie 1956-uosius. Beveik dešimt metų ji dainavo Lietuvos scenose, vėliau išvyko į Maskvą.

Šiame Rusijos didmiestyje lietuvė tęsė karjerą – amžininkai dar gerai prisimena reklaminius plakatus gatvėse: „Pojot Džilda“ (Dainuoja Džilda).

[[ge:lrytas:lrytas:27161929]]

2003 metai 67-erių sulaukusiai Dž.Mažeikaitei buvo lemtingi.

Praeityje garsi dainininkė mįslingomis aplinkybėmis žuvo savo bute Maskvoje.

Charakteris – nesutramdomas

Juozas Tiškus, tuomečio Lietuvos estradinio orkestro įkūrėjas ir vadovas, vienas pirmųjų įžvelgė Dž.Mažeikaitės talentą ir pakvietė ją į sceną.

Vilnietis saugojo estrados atlikėjos jaunystės nuotraukas, menančias jos šlovę.

„Ji buvo talentinga moteris – to niekas negalėtų nuginčyti. Balsą turėjo sodrų, žemą, ypatingo tembro – tokio niekada daugiau nesu girdėjęs. Tačiau charakteris jos buvo nesutramdomas. Ji pirmiau padarydavo, o tik paskui pagalvodavo, ką padarė“, – prisiminė J.Tiškus.

Pašnekovo teigimu, būtent impulsyvumas, nemokėjimas valdyti emocijų sugriovė Dž.Mažeikaitės gyvenimą.

Puikų balsą Džilda turbūt paveldėjo iš tėvo – praeityje garsaus operos solisto Juozo Mažeikos.

Iškart pakvietė į orkestrą

„Pirmą kartą ją pamačiau apie 1959-uosius. Sostinės „Vasaros“ restorane buvo surengta miesto saviveiklinių estrados kolektyvų apžiūra. Džilda tame restorane dirbo – grojo fortepijonu ir dainavo. Išgirdęs ją sustojau – mergina dainavo ypatingai. Pati gamta apdovanojo ją savybėmis, kurių kitas neišsiugdytų net ilgai dirbdamas“, – pasakojo J.Tiškus.

Jis nelaukdamas pakvietė Džildą į Lietuvos estradinį orkestrą. Tai buvo svarbus atlikėjos talento pripažinimas.

Vėliau J.Tiškus kuriam laikui paliko šį orkestrą ir subūrė dainininkų bei muzikantų grupę dirbti Kauno „Tulpės“ kavinėje. Ten jis pakvietė ir Džildą.

„Kavinėje vakarais grodavome ramią, saloninę muziką, kad žmonės galėtų netrukdomi bendrauti. Džilda mėgo dainuoti itališkas ir angliškas dainas. Tai jai sekėsi puikiai. Jos atliekama „Hello, Dolly!“ tapo šlageriu. Visi kavinėje iškart nutildavo, kai Džilda užtraukdavo šitą dainą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Netrukus J.Tiškus sugrįžo į orkestrą – ir vėl kartu su Dž.Mažeikaite.

Dvi santuokos iširo

„Ji būtų galėjusi padaryti puikią karjerą, bet jos galvoje buvo visokie niekai. Ji galėdavo greitai užsiplieksti, neįvertinti aplinkybių, o po to rautis plaukus ir grąžyti rankas. Džilda ištekėjo už azerbaidžaniečio. Aš nežinau, kaip jiedu susipažino. Jį vadino Tofiku. Atvirai pasakius, jis mums nepatiko, nes neatrodė kaip žmogus, kuris galėtų palaikyti Džildą bei įvertinti jos talentą“, – kalbėjo buvęs orkestro vadovas.

Pirmoji Džildos santuoka iširo.

Po kurio laiko ji ištekėjo už fotografo Tado Žebrausko, susilaukė sūnaus.

[[ge:lrytas:lrytas:33352486]][[ge:lrytas:lrytas:34334963]][[ge:lrytas:lrytas:33480367]]

Netrukus atlikėja paliko estradinį orkestrą ir kurį laiką dainavo estradiniame ansamblyje „Nemuno žiburiai“.

Su T.Žebrausku Džilda irgi išsiskyrė.

Meilė nuvedė į Maskvą

Kai Džilda susipažino su rusų šokėju Borisu Riuminu, viską metusi išvyko su juo į Maskvą.

Moters sūnus pasiliko Lietuvoje – juo labai rūpinosi dainininkė Danutė Neimontaitė, ištekėjusi už T.Žebrausko.

Dž.Mažeikaitės vardas Maskvoje greitai sužibėjo tarp daugybės rusų solistų. Valstybinio estradinio orkestro vadovas Leonidas Utiosovas neliko abejingas lietuvės talentui.

Kaip Sovietų Sąjungos atstovė Dž.Mažeikaitė 1968 metais buvo pasiųsta į IX pasaulio demokratinio jaunimo ir studentų festivalį, kuris vyko Bulgarijos sostinėje Sofijoje. Ten ji tapo politinės dainos konkurso laureate.

„Šis apdovanojimas anais laikais buvo svarbus. Džildai būtų atsivėrusios visos Maskvos scenos. Pats L.Utiosovas sakė, kad dabar Džildos nebepajudinsi“, – pasakojo J.Tiškus.

Bet dainininkė nemokėjo pasinaudoti savo laimėjimais.

Į gimtinę – tik trumpam

Lietuvių režisierius Marijonas Giedrys 1970 metais Džildą pakvietė filmuotis vaidybiniame filme „Vyrų vasara“, kuriame ji sėkmingai suvaidino Lietuvos partizanų ryšininkę, kurią Kremlius pateikė kaip bandytų ryšininkę.

Tačiau artistės karjeros ji nepadarė.

Dž.Mažeikaitės ryšys su gimtine silpo. Trumpam ji buvo sugrįžusi į Lietuvą, įsidarbinusi „Orbitos“ restorane Kaune. Ten darbą buvo gavęs ir jos vyras šokėjas.

[[ge:lrytas:lrytas:34397820]]

Džilda prašėsi priimama atgal į J.Tiškaus vadovaujamą orkestrą, tačiau ten nebuvo laisvų etatų. Jai teko grįžti į Maskvą.

Prestižinėse Maskvos scenose lietuvė pasirodydavo vis rečiau. Estradinių dainų atlikėja užsidirbdavo pragyvenimui dainuodama restoranuose.

Iš gyvenimo – paskui žmoną

2003-iųjų pavasarį alkoholiu dvokiančiame bute Maskvoje tarp kačių buvo surastas krauju paplūdęs D.Mažeikaitės kūnas.

Dainininkės sutuoktinis B.Riuminas, sirgęs diabetu, praėjus kelioms dienoms po žmonos mirties, pateko į ligoninę.

Devintąją dieną po žmonos žūties jis irgi buvo rastas negyvas.

Kojines teko nupiešti

Praeityje populiarios dainininkės žūties aplinkybėmis domėjosi „Lietuvos ryto“ korespondentas Maskvoje Aleksandras Procenka.

Žemiška šlovė yra neilgaamžė. Tuo aš įsitikinau domėdamasis D.Mažeikaitės gyvenimu bei paslaptingomis žūties aplinkybėmis. Maskvoje ieškojau žmonių, kurie pažinojo dainininkę.

Rusų dienraščio „Komsomolskaja pravda“ žurnalistas tarp senų publikacijų surado interviu su praeityje populiariu džiazo muzikantu Anatolijumi Krolu, kuris savo prisiminimuose paminėjo lietuvę Džildą.

„Buvome naujametėse gastrolėse Sibire. Likus penkioms minutėms iki koncerto mūsų solistė – tuo metu labai populiari dainininkė Dž.Mažeikaitė – prisiminė, jog namuose pamiršo kojines. Mūsų merginos ją užkėlė ant kėdės ir ant kojų nupiešė siūles.

Ir nuokalnėje išliko daili

Šie A.Krolo prisiminimai – iš senų laikų. Sendama Džilda keitėsi.

Štai ką man papasakojo žmogus, vardu Spartakas (pavardės jis prašė neminėti), kuris susipažino su Džilda 1996-aisiais.

„Mūsų pažintis užsimezgė keičiant butus. Aš tada ketinau vesti, o mano būsimoji žmona nenorėjo palikti 26 Baku komisarų gatvės, kur ji gyveno su tėvais. Tai nebloga vieta Maskvos pietvakarinėje dalyje. Turėjau dviejų kambarių butą rajone, kuris Maskvoje laikomas miegamuoju. Pradėjau ieškoti variantų, ir taip susipažinau su Džilda, kuri gyveno 26 Baku komisarų gatvėje.

Džildai buvo reikalingi pinigai, todėl ji ieškojo prastesnio buto. Miegamajame rajone gyventi ji neketino.

Jos vyras Borisas, mirus motinai, paveldėjo butą toje pačioje 26 Baku komisarų gatvėje, tik kitame jos gale. Džilda su vyru ketino čia apsigyventi, o buvusį mano butą išnuomoti ir iš gautų pinigų gyventi.

Džilda man paliko labai malonų įspūdį – kaip geras ir jautrus žmogus. Gal todėl aš su ja ir pasikeičiau butais, nors jos būstas buvo labai apleistas.

Šeimininkė nevengė alkoholio.

O nuo gausybės tarakonų man tiesiog aptemo akyse, nors ir buvo diena. Ten dar gyveno devynios katės – Džildos numylėtinės.

Vis dėlto tarp visos tos nešvaros Džilda sugebėjo atrodyti gerai. Aukšta, liekna, didele krūtine. Apskritai apie tokias yra sakoma: „Geros prigimties nepaslėpsi“. Tik jos balsas buvo prikimęs.

Pakeitę butus mes beveik nebendravome. Kokių nors bendrų reikalų nebeturėjome, o užeiti pas ją paprasčiausiai „arbatos puodelio“ nenorėjau – ant stalo tuoj pat atsirasdavo butelis.

Buvo dar kita priežastis – Džildos sūnus Konstantinas. 25 metų vaikinas, kažkoks keistas. Sklido gandai, kad per muštynes jis neteko akies.

Džildos sūnus kelerius metus praleido psichiatrijos dispanseryje. O iškart po motinos mirties apsigyveno jos bute kaip šeimininkas.

Negerai be priežasties įtarinėti žmogų, tačiau, Džildos pažįstamų nuomone, jis galėjo pasiųsti žudikus pas motiną. Galbūt jam buvo naudinga jos mirtis?“ – klausimu savo prisiminimus apie pažintį su praeityje garsia dainininke baigė Spartakas.

Užsisklendė nuo pasaulio

Dž.Mažeikaitę puikiai prisiminė jos draugė, buvusi kaimynė Olga Žukova.

„Mes su Džilda nuo aštuntojo dešimtmečio gyvenome tame pačiame name, gretimuose butuose. Tada aš dar buvau vaikas. Ji man jau nuo pirmojo susitikimo paliko neišdildomą įspūdį. Puikiai prisimenu juodus, ant pečių krintančius plaukus, išraiškingas akis, išdidžią laikyseną. Džilda dainuodavo žavingai – man net kvapą užgniauždavo. Ji buvo labai geros širdies.

Kartą Džilda, norėdama pasveikinti mane, paprastą kaimynų mergaitę, apsirengė Kalėdų Seneliu ir atnešė dovaną.

Kai aš paaugau, mudvi tapome draugėmis. Nors tarp mūsų buvo trisdešimties metų skirtumas, jis draugystei nebuvo kliūtis. Dažnai viena pas kitą užsukdavome į svečius, kartais net po kelis kartus per dieną.

Nenutraukėme ryšio ir tuomet, kai Džilda persikraustė gyventi į butą, atitekusį jos vyrui Borisui po jo motinos mirties. Tas butas buvo toje pačioje gatvėje, tik kitame jos gale.

Kai ji liovėsi dainuoti scenose, retai išeidavo į gatvę, tapo namisėda. Net plačias sukneles, kurias ji mėgdavo vilkėti namuose, dažnai pirkdavo vyras. Bet kartais man pavykdavo ją ištempti į gatvę – dažniausiai dėl mano sūnaus Gošos, kurį ji labai mylėjo.

Paskambindavau jai ir sakydavau: „Džilda, mes su Goša einame pasivaikščioti. Išeik ir tu“.

Kai ji išeidavo, mano sūnus paklausdavo: „Teta Džilda, kokias tu mėgsti gėles?“ „Violetines“, – atsakydavo ši.

Goša dviračiu aplėkdavo rajoną ir iš klombų priskindavo violetinių gėlių, įteikdavo ir vėl klausdavo: „O dabar kokias mėgsti?“

„O dabar – baltas“, – atsakydavo Džilda.

Ir Goša važiuodavo ieškoti baltų gėlių. Taip jie žaisdavo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Paskutinis pokalbis telefonu

Džildos mirtis O.Žukovai buvo labai netikėta. Paskutinįkart jos telefonu kalbėjosi 2003 m. kovo 4-ąją ar 5-ąją.

Tuo metu Maskvoje buvo gripo epidemija, ir Olga skambino Džildai norėdama sužinoti, ar ši neserga. Ji buvo sveika.

„Pasidomėjau, ką ji veikia. Džilda atsakė: „Ruošiu Borisui vakarienę, paskambink vėliau“.

Jos vyras sirgo diabetu, negalėjo gyventi be insulino injekcijų, tad Džilda labai juo rūpinosi, maitino griežtai nustatytu laiku. Tądien jai daugiau nebeskambinau – kažkas sutrukdė. Vėliau mano šeima susirgo gripu, turėjau rūpesčių.

Paskambinau Džildai tik kovo 14-ąją ir labai nustebau, kad antrą valandą dienos niekas nepakėlė telefono ragelio – jie visada tuo metu pietaudavo.

Maždaug po 20 minučių paskambinau dar kartą, ir vėl niekas nepriėjo prie telefono. Pradėjau nervintis: gal Borisas išėjo į kiemą pasivaikščioti su šunimis, mat, be kačių, jie dar turėjo du šunis. Bet kur namisėda Džilda? Tuo metu ji visuomet būdavo virtuvėje.

Paskambinau jų kaimynei. Sužinojau, kad Džilda mirė. Kaimynė detalių nežinojo, tik papasakojo, kad žmogžudystės dieną iš Boriso ir Džildos buto ji girdėjo kraupų šunų lojimą, bildesį ir dejones.

Kaimynė pasakė, kad Borisas kaltinamas žmogžudyste. Bet aš netikiu, kad tai yra Boriso darbas. Manau, tai buvo užsakyta žmogžudystė.

Klausiate, už ką ją reikėjo žudyti? Maskvoje dabar žudo ir už dešimt rublių. O čia – du butai!

Ar tai atsitiktinumas, kad jų sūnus Kostia, kurio Maskvoje nebuvo keletą metų, pasirodė kaip tik tomis dienomis?

Juk ne kas kitas, o Kostia prieš penkerius metus puolė su peiliu motiną. Taikė į širdį, tačiau kliudė plautį.

Tiesa, į kalėjimą jo už tai nepasodino, paskyrė priverstinį gydymą psichiatrijos dispanseryje, kur jis praleido pastaruosius metus. Manau, dėl butų ir Borisą nužudė. Kai sužinojau, kad jis ligoninėje, norėjau aplankyti.

Nuvažiavau kitą dieną, bet jo neberadau. Ten man pasakė, kad iš vakaro pas jį atvažiavo du jauni žmonės ir jį pasiėmė. O dar kitą dieną Borisas jau buvo negyvas“, – atvirai pasakojo O.Žukova.

Versija iš sūnaus lūpų

Norėjau pasikalbėti su Dž.Mažeikaitės ir B.Riumino sūnumi.

Susukau Konstantino namų telefono numerį.

– Sveiki, ar kalbuosi su Konstantinu Riuminu?

– Taip.

– Esu žurnalistas.

– Su niekuo nesusitiksiu.

– Ar galima jums pateikti porą klausimų telefonu?

– Klauskite.

– Ar tiesa, kad jūsų motiną, žinomą dainininkę, nužudė?

– Tiesa.

– Kas tai padarė?

– Milicija mano, kad tėvas. Tačiau taip nėra, todėl aš dabar pats atlieku tyrimą. O kodėl jus tai domina?

– Noriu parašyti straipsnį apie garsios dainininkės likimą.

– Tada kodėl nenorite susitikti su manimi?

– Tai jūs nenorite! Juk pats pirmuoju sakiniu tai pasakėte.

– (Tyla) Perduodu ragelį savo žmonai.

– Ko jūs norite?

– Sužinoti, kur yra dainininkės Džildos Mažeikaitės kapas, ir padėti ant jo gėlių.

– Nereikia to daryti, nebetrukdykite mūsų šeimos, – pareikalavo moteris ir padėjo telefono ragelį.

Prisipažino nužudęs žmoną

Kas iš tiesų nutiko lietuvių dainininkei Dž.Mažeikaitei?

Maskvos Vakarų apygardos Nikulino tarprajoninės prokuratūros prokuroro pirmasis pavaduotojas Andrejus Cyganas teigė, kad šioje byloje liko daug neaiškumų.

Pirmiausia – tai Dž.Mažeikaitės mirties priežastis.

Milicija, atvykusi į jos butą pagal iškvietimą, rado ją negyvą, sumušta galva, paplūdusią krauju ir gulinčią ant grindų šalia sofos.

Atrodė, kad jos galva atsitrenkė į sofos kraštą. Bet Džildos vyras B.Riuminas, kuris ir iškvietė miliciją, pareiškė užmušęs žmoną.

„Pagal įstatymą žmogžudystės bylas tiria prokuratūra, todėl visa medžiaga buvo perduota mums kartu su sulaikytuoju B.Riuminu. Per apklausą jis patvirtino, kad savo žmoną užmušė netyčia. Jo parodymais ir pagrįsta per tyrimą surinkta medžiaga, iš kurios galima susidaryti tos dienos įvykių vaizdą“, – sakė A.Cyganas.

Lemtinga šventė namuose

2003 m. kovo 7-ąją, Tarptautinės moters dienos išvakarėse, sutuoktiniai puotavo namuose.

Išgerta buvo nemažai. Galiausiai pavargęs Borisas nuėjo miegoti, o Džilda norėjo toliau švęsti.

Po kurio laiko ji pažadino vyrą ir pradėjo reikalauti, kad šis nueitų atnešti degtinės.

Borisas eiti nenorėjo. Įsiutęs, kad jam trukdo miegoti, vyras trenkė žmonai.

Tačiau Džilda nesiliovė prašiusi, todėl jis trenkė dar stipriau. Džilda nukrito. Borisas uždarė savo kambario duris ir vėl atsigulė miegoti.

Atsibudęs jis išvydo žmoną, gulinčią prie sofos. Laikrodis tuomet rodė 20 valandą.

B.Riuminas pats iškvietė miliciją ir papasakojo, kas atsitiko.

Pateikti kaltinimo nepavyko

Prokuratūros pareigūno A.Cygano paklausiau, kodėl įtariamasis nužudymu nebuvo uždarytas į areštinę.

„Pagal įstatymą per dešimt dienų reikia nuspręsti, ar kelti baudžiamąją bylą. Šiuo atveju prokuratūros darbuotojams viskas atrodė aišku. Tačiau tuoj pat areštuoti B.Riuminą nebuvo reikalo: socialiai jis nepavojingas, slėptis neketino. Kovo 14-ąją B.Riuminas buvo iškviestas į prokuratūrą, kur jam turėjo oficialiai pateikti kaltinimą dėl žmonos žmogžudystės. To padaryti nepavyko: per apklausą iš B.Riumino burnos veržėsi putos, jis keletą kartų nugriuvo ant grindų lyg ir dėl širdies priepuolių. Iškvietėme medikus. Šie nustatė cukrinio diabeto paūmėjimą“.

Įtariamasis buvo nuvežtas į ligoninę. Ten medikai jam suteikė pagalbą. Kitą dieną, kovo 15-ąją, B.Riuminas iš ligoninės pabėgo.

Dar po dienos, kovo 16-ąją, devintą dieną po Dž.Mažeikaitės žūties, Maskvos srities Podolsko rajono Aleksandrovkos gyvenvietės viešbutyje buvo rastas B.Riumino lavonas.

Kūną aptiko kambarinė. Jokių matomų sužalojimų ant kūno nebuvo.

Ekspertai nustatė, kad B.Riuminas mirė nuo širdies priepuolio (jis sirgo ir diabetu, ir širdies išemine liga) bei apsinuodijimo alkoholiu.

Taip buvo padėtas taškas šioje istorijoje. Remiantis Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 24-ojo straipsnio 4-uoju punktu, prokuratūra priėmė sprendimą baudžiamosios bylos dėl Dž.Mažeikaitės nužudymo nekelti.

Negalėjo aplankyti draugės kapo

Maskvietė O.Žukova galėjo tiktai spėlioti, kur palaidota jos draugė Dž.Mažeikaitė.

„Kur palaidota Džilda, aš nežinau. Ir ar apskritai palaidota? Palaikus kremavo Mykolo Arkangelo vienuolyne. Džildos palaikais bei laidojimu rūpinosi jos brolis Kipras. Jis norėjo seserį palaidoti gimtinėje, sakė, kad šeimos kape jai paruošta vieta. Bet Džildos sūnus Kostia, atrodo, neleido – norėjo laidoti Maskvoje.

Po palaikų kremavimo ne vieną kartą skambinau Kostiai, prašiau pasakyti, kur yra jo motinos kapas. Norėjau jį aplankyti. Bet nieko nepešiau. Reikalauti bijau, kadangi Kostia – pavojingas žmogus“, – kalbėjo moteris, kuriai praeityje garsios dainininkės mirtis liko neatskleista paslaptis.

(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)

Gęstančią Lietuvos estrados žvaigždę lemtis bloškė į mirties glėbį Maskvoje Istorijos, sukrėtusios šalį