Enciklopedijose rašoma: intermedija – trumpa, dažniausiai komiška pjesė ar scena, atliekama tarp spektaklio veiksmų.

O Lietuvos gynyba, sienos apsauga nėra spektaklis, bet istorija apie balionus su pakabinta cigarečių kontrabanda – tikra intermedija.

Net prezidentas Gitanas Nausėda, paprašytas pakomentuoti situaciją, kai nukrinta iš Baltarusijos atskridusios kontrabandinės cigaretės, sutrikęs ieško žodžių, kol pagaliau surezga, kad dvi tarnybos pasienyje ir kariškiai turėtų susitarti, kas už ką atsakingas ir kaip jos veikia, – ar praduria balioną, ar patys susirenka cigaretes.

Žiūrovai kvatojo net neužsidengę burnų.

[[ge:lrytas:lrytas:34419364]]

Lietuvos žiniasklaidoje perskaičiau reklaminį straipsnį apie genialius mūsų piliečių išradimus gaminant dronus, kai skverbiamasi į dirbtinio intelekto sferas.

Ir še tau – vieni valstybės sieną saugantys mato balionus, bet neturi kuo išleisti iš jų orą, o kiti tokias priemones turi, bet nemato.

O kodėl nemato? O jeigu balionas ne kontrabandinis, bet žvalgybinis?

[[ge:lrytas:lrytas:34386250]][[ge:lrytas:lrytas:34376227]][[ge:lrytas:lrytas:34382480]][[ge:lrytas:lrytas:34383643]]

Parašiau šią ironišką užsklandą norėdamas pasvarstyti, kas yra ne tik šiuolaikinė žvalgyba, kur ir naudojamasi įvairiausiomis priemonėmis. Praėjusių metų spalio 7 d. teroristinė organizacija „Hamas“ atakavo Izraelį. Pasaulyje nusistebėta, kaip pagarsėjusi Izraelio žvalgyba tai pražiopsojo.

Beveik po metų Izraelio specialiųjų užduočių ir žvalgybos institutas („Mossad“) parodė savo galią.

Libano politinė ir karinė organizacija „Hezbollah“, nuo 1992 m. vadovaujama generalinio sekretoriaus H.Nasrallah, neteko ir savo vado, ir daugelio kitų lyderių per Izraelio oro antskrydžius, prieš tai dar buvo pasiautėta su sprogstančiais pranešimų gavikliais.

Politinis ir visoks kitoks operacijos vertinimas – atskira tema, bet profesionaliu techniniu ir žvalgybiniu požiūriu ji talentinga. H.Nasrallah žuvo bombarduojant būstinę, bet prieš tai reikėjo žinoti, kad joje jis bus. Įtariama, jog ilgamečio vadovo aplinkoje būta informatoriaus.

O kokį vaidmenį per rugsėjo 11-osios teroro aktą JAV suvaidino buitiniai skutimosi peiliukai? Faktiškai tai ilga teroristinė žvalgybinė operacija, kurios pasiruošimo laikas iki galo neatskleistas verbuojant, koordinuojant, apgaudinėjant įvairiausias saugumo sistemas ir nuplaunant pėdsakus.

Karų, perversmų ir intrigų palydovė žvalgyba, šiais laikais turinti milžinišką priemonių, tarp jų labai modernių, arsenalą, ypač reikšminga.

Nors, kita vertus, ji yra ir pati konservatyviausia profesija. Šimtuose žvalgybos mokyklų pasaulyje nuo seniausių laikų iki šių dienų, savaime suprantama, turint omenyje ir naujoves, mokoma beveik tų pačių dalykų.

J.Hughesas-Wilsonas knygoje „Apie žvalgybą“ (2016 m.) rašo: „Šiandien palydovai mato daug... golfo aikštelę, laikraštį, automobilio numerį. Tačiau neįmanoma pamatyti per stogą. Todėl reikalingas seno sukirpimo šnipas ant žemės.

Kai kurie dalykai žvalgyboje niekada nesikeičia.“

Randamos net mitologinės žvalgybos šaknys – pusiau juokais CŽV veteranas V.L.Pforceimeris jas užtinka rojuje. Velnio agentas, dirbantis po gyvatės priedanga, užverbavo Ievą sugadinti santykius tarp Dievo ir rojaus. Ir iš tikrųjų tie santykiai ir buvo sugadinti. Taip dabar karuose ir gyvename.

Klasikinis žvalgybos apibrėžimas labai paprastas: apdorota, tiksli informacija, pateikta tinkamu laiku priimančiam sprendimus. Pastaruosius priima ne informacijos teikėjai, o politikai.

Penki šimtai metų pr. Kr. Kinijos karvedys Sun Tzu parašė knygą „Karo menas“, kurioje daug dėmesio skyrė žvalgybai. Iki šiol ji yra privalomas skaitinys Vakarų ir Rytų karo mokyklose. Užpuolusiems Perl Harborą japonų kariškiams ji buvo stalo knyga.

Visus žvalgus Sun Tzu suskirstė į penkias kategorijas: vietos gyventojai; valstybės tarnautojai, kuriuos galima slapta pervilioti į savo pusę pažadant po karo palikti juos tose pačiose pareigose; perverbuoti sugauti šnipai, paverčiant juos dvigubais agentais; žvalgai, kurie, aukodami netgi savo gyvybę, skleidžia priešo teritorijoje dezinformaciją; įsiskverbę į priešo gretas žvalgai ir sėkmingai grįžę pas savus.

Visos suminėtos žvalgų (šnipų) kategorijos su skirtingomis darbo priemonėmis gyvuoja iki šių dienų. Lietuvoje taip pat.

Atkūrus nepriklausomybę dalis priešiškai nusiteikusių gyventojų tapo „miegančiais agentais“, plušėjo dvigubi agentai, iš valstybinių struktūrų primityviomis ryšio priemonėmis, pasinaudojant tranzitu per valstybės teritoriją, plaukė margo turinio pranešimai į Maskvą, dar prieš Sausio 13-ąją buvo dalijami postai „naujoje Vyriausybėje“.

Net suprakaitavusios žvalgybų tarnybos aria derlingus migracijos laukus.

Nuo seniausių laikų kūrėsi agentūriniai tinklai ir jiems vadovaujančios struktūros. Europoje valstybės mastu žvalgybinę struktūrą pirmoji sukūrė Anglija XVI amžiuje.

Anų laikų didiko sero F.Walsinghamo (su karalienės palaikymu) iš asmeninių lėšų išlaikomi šnipai dirbo septyniose Europos valstybėse.

Iki XX a. pradžios Didžiosios Britanijos sukurta žvalgybos ir kontržvalgybos sistema išplito visoje Europoje. Ji laikoma klasikine ir įvairiais variantais atkartojama daugelyje pasaulio valstybių.

Kaip žvalgybos tarnybos steigėsi Lietuvoje po Vasario 16-osios, parašyta ne viena įspūdinga studija.

Beje, atsigręžiant į praeitį, yra žinių, kad XVII a. pradžioje Lietuva turėjo rimtą agentūrinį tinklą Maskvoje. Mano vertinimu, šiuo metu Lietuvos žvalgybinės pajėgos jau yra europinio lygio.

Grįžtant prie „intermedijos“ su kontrabandiniais balionais, jau be ironijos galima pasakyti, kad tai turėtų būti ir Lietuvos žvalgybos struktūrų objektas.

Mečys Laurinkus. Balionai su cigarečių kontrabanda, Lietuvos saugumas ir komedija