Primena amerikietiškus užmiesčio motelius su daugybe atskirų kambarių – celių, kuriose nuolat bręsta nusikaltimai.
Tik šiuose kambariuose nusikaltimas jau įvykęs, tylu, prieblanda, lentynose guli gyventojai. Ramūs ir nebylūs, nes visi mirę, visi guli karstuose.
Kartais kur nors tolumoje, ilgos alėjos gale šmėsteli šešėlis, žmogaus ar paukščio, ar vėlės. Katės šildosi saulės atokaitoje, vėjo gūsis atneša salsvą gendančio kūno kvapą. Mirties viešbutyje vietų visuomet yra.
Dar vienas įvaizdis – traukinys. Tarsi visi miegotų traukinio vagonuose, kupė ar plackartiniuose, po keturis ar šešis, ramybės gultuose. Be garso rieda amžinybės geležinkeliu.
Naivus, nepailstantis noras suteikti mirčiai gyvybės atributų, sužmoginti ją. Mirtyje nėra nieko žmogiško. Jos akys kaip antkapis, ten nieko nėra, tik blankus mūsų atspindys.

