Šios kapinės primena miestelį. Ko gero, visos kapinės primena miestelį ar bent gyvenvietę. Čia stovi daugybė namukų.

Primena amerikietiškus užmiesčio motelius su daugybe atskirų kambarių – celių, kuriose nuolat bręsta nusikaltimai.

Tik šiuose kambariuose nusikaltimas jau įvykęs, tylu, prieblanda, lentynose guli gyventojai. Ramūs ir nebylūs, nes visi mirę, visi guli karstuose.

Kartais kur nors tolumoje, ilgos alėjos gale šmėsteli šešėlis, žmogaus ar paukščio, ar vėlės. Katės šildosi saulės atokaitoje, vėjo gūsis atneša salsvą gendančio kūno kvapą. Mirties viešbutyje vietų visuomet yra.

Dar vienas įvaizdis – traukinys. Tarsi visi miegotų traukinio vagonuose, kupė ar plackartiniuose, po keturis ar šešis, ramybės gultuose. Be garso rieda amžinybės geležinkeliu.

[[ge:lrytas:lrytas:31687513]][[ge:lrytas:lrytas:32274248]][[ge:lrytas:lrytas:32793856]][[ge:lrytas:lrytas:33334802]][[ge:lrytas:lrytas:34063741]]

Naivus, nepailstantis noras suteikti mirčiai gyvybės atributų, sužmoginti ją. Mirtyje nėra nieko žmogiško. Jos akys kaip antkapis, ten nieko nėra, tik blankus mūsų atspindys.

Virš galvos suūžia besileidžiantis lėktuvas... Jie nuolat leidžiasi virš kapinių... Jaučiuosi visai kaip Rasose... Nors esu Lisabonoje, Cemiterio dos Prazeres.

Prisimenu Mariupolyje žuvusį režisierių... Ką jis galvojo, kai rusai vedėsi sušaudyti... Kad menas nemirtingas? Keikė save ir tą dieną, kai paėmė kamerą į rankas? Nieko negalvojo? Žiūrėdamas jo nebaigtą filmą, labiau medžiagą būsimam filmui, nepamanytum, kad ji verta gyvybės. Televizija, internetas kasdien sklidini mirties, niokojimo, žuvusiųjų statistikos naikina distanciją, būtiną atsirasti kitokiam, estetiniam diskursui. Kas apskritai šiame pasaulyje verta gyvybės? Ir ko šiame pasaulyje verta gyvybė?

Mirusieji verti pagarbos vien dėl to, kad tyli.

Snūstelėjau. Sėdžiu spektaklyje, kuris nuostabiai nuobodus ir monotoniškas, ir sapnuoju kapines.

Meno kūrinys šiame nuožmiame mūsų kapitalizme suvokiamas kaip paslauga – ateini į galeriją, teatrą, filmą ar paimi knygą – ir tau viskas turi būti suprantama, meno kūrinys tave aptarnauja.

Meno kūrinys tinkamas tik tada, jeigu jis atitinka vyraujančios ideologijos postulatus, jei prieinamas ar pasiekiamas kuo didesnei auditorijai, jei jį supranta net ir namų šeimininkė (Leninas pragare kvatojasi iš džiaugsmo). Žmogui, kuris taip supranta meną, reikėtų taikyti fizines bausmes.

Maniau, kad menas – dialogas, jis įsileidžia, jeigu atpažįsti jo kalbą, jo kodą, jeigu žinai, kad egzistuoja kultūros, meno istorija, supranti, kas yra kūrinio forma, tai yra struktūra ir stilius, jei moki atpažinti metonimiją, metaforą ir pan., kitaip tariant, jei turi galimybių su meno kūriniu sukurti bendrą patirtį, kažką, ko nebuvo prieš tai, bent jau tavo gyvenime, – galiausiai tai ir yra malonumas.

Akivaizdu, kad buvau prisnūdęs... Krystiano Lupos spektaklis pagal Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“, kuo ilgiau sėdžiu ir žiūriu, tuo didesnis nerimas. Estetine prasme arba, jeigu kalbėsime apie struktūrą ir stilių, tai geras, įdomus spektaklis.

Bet jeigu apie turinį, apie tą visų mėgstamą „žinutę“ – ką gi sako man šis spektaklis? Sėdžiu penkias valandas ir kiekvieną minutę jaučiu, kad tai baisus išbandymas aukščiau išsakytiems samprotavimams apie meno kūrinio suvokimą. Išbandymas mano fragmentiškam ir kiek priplėkusiam humanitariniam išsilavinimui...

Gal nė velnio nesuprantu arba tai, ką suprantu, manęs nė kiek nejaudina ir nedomina, bet gal kaip tik dėl to nejaudina ir nedomina, kad suprantu ne pagal režisieriaus kodą, taikau savo taisykles, kurios čia neveikia?

Stebiuosi, kodėl apskritai inscenizuojamas šis romanas. Henrikas Radauskas laikė Th.Manną kone grafomanu. Žodžiai, daug žodžių, jie atrodo pasenę, žinios iš psichologijos, medicinos, biologijos, filosofijos, teologijos skamba kaip nuvalkiotos, beviltiškos banalybės... Meilė, kūnas, liga... Gal dėl to, kad visa tai atsiranda ne iš veiksmo, ne dėl to, kad veikėjai ko nors norėtų, ko nors siektų, jie atsiranda tik todėl, kad režisierius naudoja personažus kaip garsiakalbius, kaip garso kolonėles, kad pasakytų vieną ar kitą mintį. Juk teatras turi kalbėti apie šiandieną, tiesa. Daug kalbų apie ligą ir kas gi ta liga? Šiuolaikinio žmogaus kvailumas, puikybė, tingumas, abejingumas? Šventojo Gralio paieškos? Bildungsroman? Neįžvelgiu jokios protagonisto dvasinės evoliucijos.

Epocha, buvusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą, visiškai nepanaši į šiuolaikinį pasaulį, nors režisierius galbūt ir nori tokios paralelės... Pirmasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė požiūrį į visuomenines santvarkas, buržuazines vertybes, apskritai požiūrį į civilizaciją ir į patį karą. Filosofai vartoja žodį „naivumas“. Sugriautas naivumas, kuris esą egzistavęs iki Pirmojo pasaulinio karo, ir po jo prasidėjo ironija, sarkazmas, depresija ir marazmas.

Galbūt K.Lupa ir siekia tokios paralelės... Juk girdisi balsų, kad niekad negyvenome taip gerai, kaip dabar, žmogaus teisės ir laisvės, ir skrandis... Viskas prikimšta. Naivumas yra liga, kuria visi sergame, naivumas, kad kažkaip išsisuksime... Ir režisierius iš „Užburto kalno“ mėgina ištraukti katastrofos nuojautą.

Kita vertus, galbūt K.Lupa tokiu migdančiu, beaistriu spektakliu nori pabrėžti, kad jam labiau rūpi kūrinio ar meno apskritai estetizmas ir nesuinteresuotumas, o ne politiniai lozungai bei šūkiai. Kai tik aplanko tokia išganinga mintis, vaizdo įraše pasirodo negyvėlių krūvos koncentracijos lageriuose. Netikiu. Galbūt čia tiktų mintis, kad prastas kūrinys pateikia atsakymus, o geras kūrinys kelia klausimus. That is a question: puikus spektaklis, kuris man nepatinka. Kaip gyvensiu su tokia schizma?

Staiga prisimenu operą ant smėlio „Saulė ir jūra“, ir ten kankino panašus jausmas. Pusnuogiai, dainuoti nemokantys žmonės kažką niūniuoja ant smėlio. Ar tai operos parodija? Visas tas „bullshitas“ dėl ekologijos ir nykstančios planetos – tik rinkodaros triukas.

Parodijuoti operą šiais laikais – tautologija, nes ji pati save demaskuoja, bet kaip tik dėl to ir graži, kad antinatūralistinė, dirbtinė iki kaulų smegenų, išnykusio pasaulio blyksnis šioje buitinėje, bjaurioje, bet kokią poeziją neigiančioje turgaus kultūroje.

Gal kaip tik todėl Lietuvos futbolo ir Justino Timberlake’o dvikovoje noriu palaikyti futbolą. Trypiama ne tik žolė, sutrypiamas Lietuvos futbolo bendruomenės orumas (bendruomenė nedidelė, bet mes juk karštai palaikome mažumas).

Ciniškai skamba muzikos industrijos atstovų pareiškimai, kad futbolą galima žaisti ir kitu metu, ir kitose vietose, ir apskritai svarbiausia – pelnas. Sportas yra kultūros dalis plačiąja prasme ir jeigu skirsime dėmesį tik toms kultūros sritims, kurios pelningos ir pergalingos, labai ją susiaurinsim ir nususinsim.

Galbūt tai liberalusis totalitarizmas, bet tai totalitarizmas. Pelno, naudos prievarta. Pinigų cinizmas – pirmiausia pelnas, paskui vertybės. Kasdien susiduriu su senu šūkiu „pecunia non olet“ – pinigai nedvokia, ir ši nuostata vis dažniau transformuojasi į nuomonę, kad ir mėšlas nedvokia, tai yra kad pinigą reikia daryti iš visko ir visada.

Vertybės virsta tuščiais reklaminiais griaučiais, nes bet kokia vertybė gyva tik tada, kai ji siejama su žmogumi, kai ji veikia žmogui ir žmoguje, gyvame, konkrečiame, esančiame čia ir dabar, ir dėl kiekvienos sumautos vertybės reikia kovoti kasdien, vis iš naujo. Ar man užteks jėgų visatą perverti žodžiu?

Vienuolyne, kur ilsisi perlaidoti vieno žymiausių portugalų rašytojų Fernando Pessoa palaikai, šalia stovintis vokietis turistas sako žmonai vokietei turistei: kas jis toks, neteko girdėti tokio rašytojo. Miesto centre, prie populiarios kavinės „A Brazileira“, yra nedidelė F.Pessoa skulptūra, čia nuolat pilna turistų, nors jie niekada jo neskaitė.

Stovėdamas po sapną primenančiais vienuolyno skliautais galvoju apie tėvynę. Įsivaizduoju Lietuvos miestuose kavines, pavadintas mūsų rašytojų, dailininkų, režisierių, kompozitorių vardais. Čiurlionio, Salomėjos, Radausko, Nekrošiaus, Miliauskaitės, Ivanauskaitės, Kutavičiaus, Rožanskaitės, Kunčino kavinė... Turistai lankytųsi jose ne todėl, kad žinotų jų kūrybą, o todėl, kad matytų, jog tauta myli ir gerbia savo kūrėjus. Meilė ir pagarba sukuria trauką.

Žinoma, apkalbos ir nešvankybės traukia kur kas labiau. Ar tai įmanoma tokioje davatkiškoje, tokioje pavydžioje ir veidmainiškoje visuomenėje? Iš karto darbą pradėtų Tautinė inkvizicija ir nuspręstų, kad nė vienas iš kūrėjų nėra toks tyras, kad nusipelnytų pomirtinės garbės... Lengviau pavadinti kavinę anglišku, nieko bendra su vietine tikrove neturinčiu pavadinimu ir apsimesti abstraktaus pasaulio piliečiu, nei pažinti pasaulį, kuris panosėje, konkretus ir vis dar nepažintas.

Girdžiu kalbas apie demokratijos, Vakarų kultūros išlepimą ir nuovargį ir pats jaučiuosi pavargęs ir išlepęs, nors puikiai žinau ir tai, kad visuomet atsiras tokių, kurie nesijaučia pavargę, kurie mielai primes savo taisykles ir tvarką. Gamta nemėgsta tuštumos, o žmogus, ypač apsukrus, verslus, ta tuštuma sugeba pasinaudoti. Vakarų Europoje populiarėjantys radikalai – akivaizdus įrodymas.

Sigitas Parulskis. Naivumas yra sunki liga