Taigi kam spalio mėnesį dėkoti už Vilnių, Trakus, Švenčionis ir Druskininkus? Pratęskime klausimą – negi dėkoti J.Stalinui? O gal jo paveldėtojui?

Spalio 9-oji – Vilniaus netekties diena arba L.Želigowskio akcija, arba Lenkijos okupacija. Ją žinojo net vaikų darželiuose, nes tą rytą reikėdavo atsisukti veidu ir ištiesta ranka į Vilnių. Lenkai atėmė...

Spalio 10-oji – Vilniaus atgavimo diena. Pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir SSRS sutartį Vilnius bei Vilniaus sritis perduota Lietuvos Respublikai. J.Stalinas atidavė... Tiesa, realiai tik spalio 28 d., ir tai be Druskininkų ir Švenčionių.

Paprastai šių datų nesiejame, nes jas skiria 19 metų. 1920 m. spalį Vilnijos bajorų kilmės (nuo Ašmenos) lenkų generolas L.Želigowskis, gavęs maršalo J.Pilsudskio įsakymą suvaidinti vietinį sukilimą, sulaužė ką tik 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašytą Lenkijos ir Lietuvos sutartį. L.Želigowskio daliniai, nesutikę rimtesnio Lietuvos kariuomenės pasipriešinimo, užėmė Vilnių, kurį buvo palikusi sovietinė raudonoji armija.

[[ge:lrytas:lrytas:31290434]]

Istorikas Z.Butkus ištyrė, kad 1920 m. spalio 1–5 d. per derybas Rygoje sovietų atstovai sutiko pripažinti Lenkijai vadinamąjį Vilniaus koridorių su Vilniumi ir aplinkinėmis žemėmis iki pat Latvijos sienos (tai yra dalijosi erdvę, kurią pagal tų pačių metų liepos 12 d. sutartį su Lietuva sovietai buvo pripažinę Lietuvai). L.Želigowskio daliniai užėmė Vilnių, kurį bolševikai jau buvo perdavę Lenkijai. Taip buvo maskuojamas sovietų Rusijos ir Lenkijos galutinės sutarties datos pasirašymas. Toks tas sovietinės diplomatijos metodas – dvilypė užsienio politika.

Šis stalininis diplomatijos metodas viršūnę pasiekė po 20 metų. Juk panaši diplomatija buvo ir Molotovo-Ribbentropo paktas, kurio reikšmę pats J.Stalinas apibūdino trumpu burbtelėjimu – „išdūriau Hitlerį“. Bet dar lengviau jis tai darė su sau artimesniais kraštais ir konkrečiai – su Lietuva.

Rugsėjo tekstą „Lietuvos ryte“ baigėme rugsėjo 28 d. antruoju Molotovo-Ribbentropo paktu, kai Berlyne Vokietijos ir SSRS užsienio reikalų ministrai pakoregavo pirmojo pakto (rugpjūčio 23- iosios) liniją. Antruoju paktu A.Hitleris atidavė J.Stalinui Lietuvą (Estija ir Latvija buvo atiduota jau pirmuoju), tačiau pasiliko keistą riekę Užnemunėje, kurios niekaip kitaip nepavadinsi kaip Užšešupe.

Beje, įdomiausia, kad tą pačią rugsėjo 28 d. V.Molotovas suspėjo pasirašyti kitą mums svarbų aktą – SSRS-Estijos savitarpio pagalbos sutartį. Dar pridurkime, kad spalio 5 d. sovietai primetė savitarpio pagalbos sutartį ir Latvijai (su 4 raudonosios armijos įgulomis Liepojoje, Ventspilyje, Priekulėje ir Pitrage).

[[ge:lrytas:lrytas:34291413]][[ge:lrytas:lrytas:33667104]][[ge:lrytas:lrytas:33034688]][[ge:lrytas:lrytas:32911019]]

Tarp šių dviejų datų įsiterpė ir Lietuvos reikalai. Užsienio reikalų ministro J.Urbšio liudijimu, jau spalio 3 d. J.Stalinas paskelbė Lietuvos delegacijai, atvykusiai į Maskvą, kad SSRS susitarė su Vokietija pasidalyti Lietuvą (aiškiai turima galvoje rugsėjo 28 d., kai nustatyta Šešupės upės įtakos linija).

A.Hitlerio „Šešupės gestą“ J.Stalinas supriešina su savo „geradaryste“ – A.Hitleris Lietuvą grobia, o J.Stalinas Lietuvai žada atiduoti ne bet ką, o Vilnių.

Jau tą patį vakarą J.Stalinas dėstė mūsų delegacijai Lietuvos istorijos pamoką. Kai lietuviai apgailestavo, kad J.Stalinas sutiko palikti A.Hitleriui Užšešupę, nes ten Atgimimo vadų J.Basanavičiaus ir V.Kudirkos tėviškės, sovietų diktatorius pradėjo diskusiją apie lietuvių kalbą ir sakė nesuprantąs, kaip tokia turtinga istorinių įvykių tauta tinka asimiliacijai daugiau negu bet kuri kita. Esą Lietuvai buvusi didelė nelaimė, kad jos dvarininkija ir sulenkėjo, ir surusėjo, o to nebuvę Gruzijoje. Netgi, anot J.Stalino, atiduodant Vilnių Lietuvai reikia priminti, kad klausimas nėra lengvai sprendžiamas, o prieš 20 metų, kuriant Lietuvos socialistinę respubliką, gudai išsireikalavo bendros lietuviškai-gudiškos respublikos, su tuo turėjo sutikti V.Kapsukas-Mickevičius.

Ar galima J.Stalinui priekaištauti dėl Lietuvos istorijos neišmanymo? Neatsitiktinis atrodo ir pats sutarties su Lietuva datos parinkimas – Vilnių J.Stalinas norėjo atiduoti per pačias netekties metines, spalio 9 d.

Tačiau spalio 8 d. posėdyje Lietuvos delegacija nusprendė pasitarti Kaune ir tik spalio 9 d. pranešė, kad grįžta į Maskvą pasirašyti sutarties. Bet posėdis ir vėl vyko nesklandžiai, V.Molotovas irzo, kaltino Lietuvos pusę derybų vilkinimu. Tik antrą valandą nakties buvo pasirašyta sutartis, bet su 10 d. data.

Po to, generolo S.Raštikio liudijimu, reikėjo „vypit“ (išgerti) ir žiūrėti du filmus „Sovetskije biurokraty“ ir „Parad fizkulturnikov“ („Tarybiniai biurokratai“ ir „Fizkultūrininkų paradas“). Paryčiais sugebėta grįžti į atstovybę, o dieną vyko rimtas balius su gausybe tostų, alkoholio baterijomis ir J.Stalino kalba, skirta visai Lietuvos istorijai nuo didžiųjų kunigaikščių laikų su Lietuvos-Lenkijos unija, su carų valdžia ir nepriklausomybės laikotarpiu.

Diktatorius nuolat minėjo Lietuvos liaudį, jos kančias nuo rusų žandarų, lenkų ponų, vokiečių įsibrovėlių ir nuo savų dvarininkų. Kalbėjo ir apie Lietuvos saugumą, kuris dabar galėsiąs būti garantuotas. Kalba baigta palinkėjimu, kad Lietuva vėl pasiektų tokią galybę, kokią turėjo Vytauto laikais. S.Raštikio žodžiais, J.Stalino „kalbos pabaiga buvo netikėta, ir aš dar šiandien negaliu jos gerai suprasti“.

Mielas generole, ko čia nesuprasti? Tik nereikėjo vykti pas A.Hitlerį teatrališkai išsipusčius, o labiau pajausti absurdo teatrą, kad J.Stalinas teigė „išdūręs A.Hitlerį“ ir dabar tai lengvai darė su Lietuva, gyvenusia Vytauto Didžiojo perdėtos didybės iliuzijomis. Juk Lietuvos derybininkai kalbėjo apie senas valstybingumo tradicijas ir iš aukšto lyginosi su tokių tradicijų neturinčiomis Estija ar Latvija. O J.Stalinas elementariai tyčiojosi.

Lietuva į šį teatrą sureagavo labai paprastai: „Vilnius mūsų, o mes – rusų.“ Kiek vėliau J.Stalinas susimylės prispaudęs baltarusius Lietuvai atiduoti Druskininkus, Dieveniškes, Švenčionis, Adutiškį ir Tverečių (1940 m. lapkričio 6 d.). Bet ar tai keitė esmę? Juk Vilnių ir dalį Vilnijos gavome iš J.Stalino rankų. Šį moralinį konfūzą suprato ir A.Smetona, iki pat sovietų okupacijos nevykęs į Vilnių, nes nujautęs, kad laukiama iš jo padėkos „tautų vadui“.

Šios moralinės dramos Lietuva nejaučia iki šiol, nes Vilniaus jai reikėjo tik žodžiais, o dar tiksliau – be žmonių. Nebent – dėl Gedimino bokšto, Arkikatedros, Aušros vartų, J.Basanavičiaus kapo. Bet be Vilniaus universiteto, baroko ar Gegužės 3 d. Konstitucijos. Juk ir šiandien tebevartojama sąvoka „lenkų repatriacija“, apibūdinanti stalininį Vilnijos „išvalymą“ pokario metais.

Todėl reikėtų statyti paminklą J.Giedroycui, nes būtent jo ULB (Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos) koncepcija sugrąžino moralinę teisę į Vilnių lietuviams.

J.Giedroycas nuo 1949 m. Lenkijai siūlė pokomunistinę ateitį su draugiškomis, nepriklausomomis Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybėmis bei su joms priklausančiais Vilniumi, Gardinu ir Lvovu. Tik tai galėjo pagerinti santykius su kaimynais, sustiprinti visų pozicijas Rusijos atžvilgiu.

Bet juk ULB koncepcija Lietuvai legitimizavo Vilnių, o Ukrainai – Lvovą. Pastaroji valstybė turi būti dėkinga ne vien už tai, bet ir už jos geopolitinės svarbos suradimą. Juk J.Giedroyco idėjos yra Konstitucijos, inspiravusios Z.Brzezinskio koncepcijas ir JAV geopolitinę strategiją Rytų Europoje: „Rusija be Ukrainos – ne imperija.“

Nedemonstruojame didelės meilės J.Giedroycui, kaip ir pagarbos 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijai bei jos pataisai – spalio 20 d. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio įžadui. Juk tą dieną Lietuvos delegacija Ketverių metų seime išsireikalavo pataisos, kuri buvo pavadinta Abiejų Tautų Respublikos savitarpio įsipareigojimu. Pataisą pristatė LDK delegacijos vadovas, Seimo maršalka K.N.Sapiega. Pagal šį įsipareigojimą kariuomenės bei iždo komisijose Lenkija ir LDK galėjo turėti po lygiai narių. Komisijų pirmininkai turėjo būti paeiliui lenkai ir lietuviai. Taip buvo toliau įgyvendinama Liublino unijos idėja.

J.Bardachas rašė: „Jei lietuvių tauta išliko, išsaugodama savo valstybingumo tradiciją tam, kad 1918 m. atgautų nepriklausomybę, tai šiame reikale buvo dalelė nuopelnų ir tų, kurie Ketverių metų seime sėkmingai veikė siekdami išsaugoti LDK atskirumą ir teises Abiejų Tautų Respublikos rėmuose.“ Taigi Gegužės 3 d. Konstitucija yra ir Lietuvos Konstitucija, o Vilnius – ne tik Lenkijos karalių, bet ir Lietuvos sostinė.

Berašant šį tekstą atėjo žinia, kad spalio 10 d. iškeliavo vienas iškiliausių lenkų „Solidarumo“ mąstytojų L.Moczulskis (1930–2024). Būtent jis pakoregavo Rytų Europos ribas, jas brėždamas pagal rytines Abiejų Tautų Respublikos, o iki tol LDK, taigi vytautines, sienas.

Spalį susijungė didžiųjų lenkų mąstytojų mintys apie LDK, Vilniaus, Ukrainos ir Europos likimą.

Alfredas Bumblauskas. Kam padėkoti už Vilnių? Negi – J. Stalinui?