Savaitės, praleidžiamos apkasuose, sudėtingos oro sąlygos, dėl kurių karinė technika negali privažiuoti surinkti nei sužeistųjų, nei žuvusių ginklo brolių, ir jokios vilties – tokiomis nuotaikomis dabar gyvena Ukrainos kariai.
„Tai yra košmaras“
Ukrainoje šiuo metu karius lydinti žurnalistė M.Matulaitytė-Feldhausen „Žinių radijo“ laidoje pasakojo, kaip per kelis mėnesius pasikeitė karių nusiteikimas.
Rusija be gailesčio į Ukrainą siunčia dronus: nusitaikius į daugiabutį neišvengta aukų ir sužeistųjų
„Anksčiau savo tuometinį batalioną, dabar jau pulką, lydėjau Donbase. Dabar esu Kursko kryptimi, tai iš čia žiūrint, Donbasas atrodo kaip visai smagi sanatorija.
Nuotaikos tokios, kad net nežinau, kaip jas apibūdinti. Visada žmonės manęs prašo pasakyti ko nors pozityvaus – kiek galima negatyvo. Tai man atrodo, kad tai yra pirmas kartas, kai aš negaliu duoti jokio pozityvo. Yra labai niūru“, – laidos metu kalbėjo M.Matulaitytė-Feldhausen.
Susiję straipsniai
Oro sąlygos šiuo metu – labai sudėtingos: nors temperatūra svyruoja apie nulį laipsnių, visgi, net dešimt laipsnių šalčio, anot žurnalistės, būtų geriau. Technika klimpsta žemėje, kariai negali privažiuoti iki savo pozicijų.
M.Matulaitytė-Feldhausen pasakojo, kad Ukrainos kariai apkasuose praleidžia ir po kelias savaites be jokio pakeitimo.
„Vyrai, prabuvę apkasuose po 18 parų, sako, kad čia nieko tokio – prabūna ir po mėnesį. Situacija yra tokia, kad jų nėra kuo keisti. Mano pulkas čia yra užėjęs nuo sausio pirmos dienos. Negaliu pasakyti nei sužeistųjų, nei žuvusių skaičiaus, bet palyginus su Donbasu tai yra košmaras“, – dalijosi ji.
O dėl žemėje klimpstančios technikos kariai negali privažiuoti surinkti ir žuvusiųjų kūnų.
„Mūsų žuvusių kūnai nuo sausio 8 dienos tiesiog yra gulintys lauke, nes nėra, kas privažiuotų, ir čia yra tokia klampynė, technika klimpsta, neprivažiuoja, o priešas dirba be sustojimo“, – kalbėjo M.Matulaitytė-Feldhausen.
Anot jos, vienas karys net buvo susižymėjęs, kokiu mastu šią zoną atakuoja Rusija.
„Per valandą buvo 81 mina, nuo vienos iki dviejų „Grad“ kasečių – reikia nepamiršti, kad viena turi 40 raketų. Numesta apie 10 KAB’ų (valdoma aviacinė bomba – aut.past.), per valandą buvo maždaug penki lėktuvai nešantys po vieną-du KAB’us, ir visa tai vyksta jų kvadrate. O tokio stiprumo atakos prasidėjo po to, kai V.Putinas davė įsakymą išvaduoti Kursko apskritį bet kokia kaina. Ir tai yra tik vienos valandos statistika.
Kariai sakė, kad mes tik gulėjome, ir viskas, ką galėjome daryti, tai melstis, kad viskas pralėktų pro šalį. Ir pralėkė.
Tai, ką jie dabar kalba, girdžiu pirmą kartą per dvejus su puse metų. Vyrai šneka labai niūriai – kad tai yra mūsų kelias į vieną pusę. Jau kelias dienas iš skirtingų vyrų girdžiu tą patį – kad mes dar užvažiuosim į mūsų pozicijas, bet iš ten jau nebegrįšime“, – pasakojo M.Matulaitytė-Feldhausen.
Anot jos, Ukrainos kariai jau atvirai ruošia savo šeimas, kad artimieji nusiteiktų ir nesitikėtų, kad jie dar sugrįš.
„Vienas labai aukštas karininkas šiandien pasakė, kad vyrai patys žino, jog tai yra kelias į vieną pusę, užvažiavus greičiausiai ir nebegrįš.
Taip pat yra didžiulė bėda su sužeistaisiais, jų negali užvažiuoti ir paimti – sužeistieji būna po keturias penkias paras, kol tiesiog miršta. Tiesiog fiziškai nepajėgia jų paimti, tiesiog klimatas neleidžia. Viskas, viskas veikia prieš mus“, – kalbėjo M.Matulaitytė-Feldhausen.
D.Trumpo planai vilties nesuteikia
Ukrainos kariams jokios vilties nesuteikia ir naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo atėjimas į valdžią, jo planai spausti V.Putiną sėsti prie derybų stalo.
„Tokiems pokalbiams, viltims ar aptarimams čia nėra nei laiko, nei energijos, nei jėgų, nei noro. Jų yra labai paprastas ir pragmatiškas nusiteikimas ir požiūris – kai bus kas nors konkretaus, tada ir vertinsime. Tiek būta pažadų, visokių judėjimų, kurie baigėsi niekuo. Čia vyrai yra kare – jie nebetiki, nebesitiki. Išgirdau keletą tokių riebių keiksmažodžių, kad Ukrainai šakės. Daugiau diskusijų tikrai nėra.
Vyrai neturi tam laiko, grįžę krenta į lovas, o ne kalba apie politiką. Jie nusiteikę labai paprastai – kaip bus, taip bus, o pažadais ir žodžais čia niekas nebetiki“, – pasakojo žurnalistė.
Nusivylimo tarp Ukrainos karių yra ir dėl dalies likusios Ukrainos visuomenės požiūrio į karą.
„Jeigu kalbėtume apie Ukrainos visuomenę, tai iš kariškių jaučiu ne tiek nusivylimą, bet tiesiog susitaikymą, kad taip yra – kad dalis kariauja, o didžiuosiuose miestuose nei kas apie tą karą daug mąsto, nei galvoja“, – pastebėjo ji.
M.Matulaitytė-Feldhausen taip pat papasakojo vieno Ukrainos kario patirtį vienoje iš Ukrainos ligoninių, kai šis suprato, kad niekam, išskyrus pačius kariaujančius, tas karas neberūpi.
„Tai yra vyrai, kuriuos reikia stumte išstumti į ligoninę, nes jiems visada viskas gerai, be to, jie žino, kad nėra kam daugiau kariauti. Bet nuvykęs į ligoninę jis kelis kartus išgirdo iš gydytojų, kad „kaip jūs visi mus, švelniai tariant, užknisot, kaip nusibot jūs ir tas jūsų karas“.
Negali sakyti, kad tikrai niekam nerūpi, bet tai yra labai sudėtinga, ir ta atskirtis yra labai aiški. Kam rūpėjo tas karas ir kariai, tiems rūpi ir toliau“, – kalbėjo žurnalistė.
Siaubingos gyvenimo sąlygos
Didžiausia problema, pasak M.Matulaitytė-Feldhausen, yra su karių apgyvendinimu.
„Kariai gyvena miškuose, nes jiems nėra kur apsigyventi. Dalis maniškių gyvena tikrai padoriomis sąlygomis, bet ten, iš kur esu dabar grįžusi… Nežinau, kaip tas sąlygas pavadinti.
Nes man, su termo apatiniais, tikrai gera striuke, gerais batais, šiltomis kojinėmis prastovėjus tame pastate ne daugiau nei 15–20 minučių rankos sugrubo tiek, kad vos tą telefoną galėjau nulaikyti.
Ir turi suprasti, kad jie čia grįžta: langų nėra, jie tik užkalti, kad bent sulaikytų vėją, lubos kiauros, keliose vietose labai didelio gabalo lubų nėra. Stovi ten ir skirtumas nuo lauko yra tik toks, kad vėjas nešvilpia taip, kaip švilpia lauke. Mes prastovėjome ten 15–20 minučių, o jie grįžta į šitas sąlygas po 16–18 parų apkasuose. Tai yra košmaras“, – kalbėjo žurnalistė.
Kaip, visa tai matant ir girdint karių pasakojimus, paskui galima užmigti, toliau gyventi?
„Kai jie man pasakoja, kaip jie renka savo žuvusius ginklo brolius lauke, klausau ir man atrodo, kad išsijungia žmogiškas supratimas ir tiesiog kaip robotas klausai faktų, kaip renkami kariai nuplyšusiomis rankomis, kojomis ar išvirtusiais viduriais.
Jų klausiu – kaip? Jie atsako, kad niekaip, nieko nejaučiame, ateini, sukiši ar paimi ką nors nuplyšusio, ką nors nutrūkusio – tai yra darbas. Mes negalime sau leisti išsigąsti, panikuoti, nes panika yra pats blogiausias dalykas kare. Tada pakriks visi, nes čia tikrai nervai yra įtempti, yra šaltis, blogos gyvenimo sąlygos. Bet visi laikosi, visi kiti vienas kitą palaiko.
Tik labai liūdna tai, kad jeigu Donbase visada girdėdavau vienas kito palaikymą, patempimą į viršų, optimizmo, nors visi žino, kur važiuoja, tai šį kartą girdžiu atvirą kalbėjimą šeimos nariams apie tai, kad reikia ruoštis, nes jie greičiausiai negrįš“, – kalbėjo M.Matulaitytė-Feldhausen.