„Amerikai norisi stiprios Europos. To ji mums ir linki bei įsakmiai rekomenduoja daugiau investuoti į savo saugumą. Dėl to tikrai neturėtume ieškoti kokių nors kontroversijų, – teigė už Atlanto pažvelgęs politikas, kuriam ir Briuselyje rūpi, kuria kryptimi pasuks Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija. – Man anaiptol neatrodo, kad L.Kasčiūnas tapęs lyderiu ką nors atstumtų.“
Interviu naujienų portalui Lrytas L. Mažylis pasakojo apie dabartinius Europos Parlamento prioritetus, tarptautinės politikos iššūkius ir Lietuvos indėlį į regioninį saugumą bei prisiminė garsiąją Vasario 16-osios akto atradimo ir žadėtos premijos istoriją.
„Valstybinis saugumas yra nedalomas, ir viskas priklauso nuo mūsų pačių. Turime nebijoti ir drąsiai įgyvendinti savo tikslus“, – naujienų portalui Lrytas sakė europarlamentaras.
A. Kubilius prasitarė apie žiojėjančią skylę Europos gynyboje: „Mes neturime laiko, kurį galėtume švaistyti“
– Pone L.Mažyli, kaip gyvenate? Nors prieš kelis mėnesius buvote išrinktas į Seimą, Andriui Kubiliui tapus Europos Komisijos nariu, pasirinkote Europos Parlamentą. Stebint šiuo metu vykstančias melodramas mūsų Seime turbūt labai nesigailite savo pasirinkimu? – Lrytas paklausė L.Mažylio.
– Nors šiuo metu Strasbūre kiek šalčiau, nei Lietuvoje, gyvenu gerai. Kaip tik prieš keletą dienų čia grįžau ir vėl galiu kibti į darbus.
Kalbant apie mano pasirinkimą tarp Seimo ir Europos Parlamento nario pozicijos, aš dirbau kritiniu metu, kai valdžia keitėsi, formavosi kita valdančioji dauguma. Žinoma, tam tikras pralaimėjimo kartėlis buvo, kadangi visgi ta partija, pagal kurios sąrašą aš ėjau į rinkimus, prarado savo įtaką.
Susiję straipsniai
Tuo metu jautėsi įprastinė politiko nuoskauda. Tačiau tai yra žmonių valia, kurią reikia gerbti. Dėl naujos valdančiosios daugumos norėjosi jiems patarti kitaip formuoti save, bet jie pasirinko tokį maksimalistinį variantą, priėmė jėgų, kurios nebūtinai galėjo būti priimtos į valdančiąją daugumą. Taigi buvo gana niūrios nuotaikos pirmąsias dvi savaites Seime.
Tačiau savo pasirinkimu nesigailiu. Taip jau susiklostė, kad A.Kubiliui išėjus į Europos Komisiją man teko perimti jo pradėtus darbus Europos Parlamente. Bandau šmaikštauti, kad A.Kubilius pasiėmė vieną švarų „portfelį“, o man perleido penkis savo.
– Tuo metu, kai priėmėte sprendimą, sakėte manąs, kad Europos Parlamente jūs būsite naudingesnis Lietuvai, nei būdamas Seime. Gal galite įvardyti, ką jau pavyko nuveikti ar prie ko dar tik dirbate, kas įrodytų, kad lietuviams jūs tikrai naudingesnis dirbdamas Europos Parlamente?
– Ar mano darbas Europos Parlamente bus naudingesnis, nei LR Seime, visuomenei parodys tik laikas. Kol kas tai yra dar tik pati pradžia. Šiuo metu dirbu prie naujų sričių: žmogaus teisės, užsienio ir konstitucinių reikalų. Praeitoje kadencijoje aš buvau atsakingas už ryšius su Baltarusija. O šiuo metu dirbu su Moldova. Taigi, įdomių ir labai probleminių veiklų čia tikrai netrūksta. Europos Parlamentas dirba su teisės aktais, kuriuos pasiūlo Europos Komisija.
Siunčiu klausimus Europos Komisijai dėl Padnestrės ir Astravo. Taip pat teikiu balsavimo išaiškinimus dėl Rusijos dezinformacijos, iškraipant istorinę teisybę, kad pagrįstų agresiją Ukrainoje. Teikiami balsavimai neapsieina ir be Baltarusijoje sufalsifikuojamų prezidento rinkimų.
Per trumpą laikotarpį dalyvavau debatuose dėl „TikTok“ platformos. Kitaip tariant, dėl trečiųjų šalių brovimosi į Europos valstybių partijų sistemas. Šiuo metu tai yra ūmi problema, kuri nuolat išlenda ir vyrauja daugelyje diskusijų.
Taip pat šiomis dienomis vyksta diskusijos apie erdves, pvz., naująją valdžią JAV. Tiksliau tariant, apie Donaldo Trumpo pirmuosius veiksmus ir būtinybę pozityviai reaguoti į atsiradusius pokyčius, persvarstyti naujai susidariusią situaciją. Išgirdome Donaldo Tusko išdėstytą programą apie Europą, kuri turi imtis ryžto ir nebijoti. Taigi, pagrindiniai jo išdėstyti teiginiai daugiausia sukosi apie saugumą ir Vakarų savivokos išlikimą bei santykius su D.Trumpu. Diskusijos – įprastinė Europos Parlamento rutina.
– Kadangi prakalbome apie D.Trumpą, trumpam nukeliaukime už Atlanto. Europa baiminasi, kad D.Trumpo sugrįžimas į prezidento postą gali dar labiau susilpninti NATO vienybę ir Vakarų šalių atsaką į Rusijos agresiją. Kaip, jūsų nuomone, tai paveiks Europos saugumą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos ir kitų Baltijos šalių padėtį?
– Nenoriu tikėti, kad D.Trumpo sugrįžimas į prezidento postą susilpnins NATO vienybę. Jam tapus prezidentu, JAV politika negali drastiškai keistis. Nenorėčiau manyti, kad Amerika pasitrauks ir paliks Europą su savo problemomis.
JAV – nėra priešas, tai yra draugiška erdvė. Jei draugas mums pasiūlo būti stipresniems ir daugiau investuoti į savo pačių saugumą, kodėl mes turime priimti tai kaip negatyvą? Amerika nori matyti stiprią Europą. Ji mums to ir linki bei ragina investuoti daugiau į saugumą. Dėl to tikrai neturėtume ieškoti kokių nors kontroversijų.
JAV įsitraukimas į ES reikalus yra reikalingas, tačiau Lietuva, Lenkija ir kitos Baltijos šalys turi turėti konkrečius planus. Valstybinis saugumas yra nedalomas. Vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų pačių.
Neturėtume ko nors bijoti. Turime daryti savo darbus, įgyvendinti išsikeltus tikslus ir stiprinti saugumą.
– Praėjus D.Trumpo inauguracijai, kas jums labiausiai įstrigo jo kalboje?
– Šį klausimą pasuksiu šiek tiek kita kryptimi. Labiau norėčiau pakomentuoti apie tai, kokia yra jo teiginių ir pozicijos projekcija, nukreipta į Europos Parlamentą bei jos frakcijas, kurioms aš atstovauju.
Turime suvokti, kad didžiausias iššūkis bus nuostatos dėl prekybos tarp JAV ir Europos Sąjungos bendrosios rinkos. Labai tikėtina, kad atsiras prekybos ribojimų.
Taip pat įsiminė jo teiginiai apie sveikatos sritį. JAV jau ne karta yra išstojusi iš pasaulinės sveikatos organizacijos, tai – jau ne kartą pasikartojęs įvykis. D.Trumpas panašiai planavo elgtis ir ankstesnėje kadencijoje.
Europa turi pozityviai žiūrėti į D.Trumpo sprendimus ir siekti kuo didesnės naudos.
– Savo inauguracinėje kalboje D.Trumpas nė žodeliu neužsiminė apie Ukrainą. Tačiau jis ne kartą yra pasisakęs apie taikos derybas tarp Ukrainos ir Rusijos, kurios galimai būtų orientuotos į greitą konflikto užbaigimą. Ką Ukrainai ir mums patiems reikštų kompromisai su Maskva?
– Jis apie karą nekalbėjo, tačiau tokio pobūdžio pasisakymų pastaruoju metu buvo nemažai.
D.Trumpas tarsi įsivaizduoja galintis su Rusija kalbėti racionalia kalba. JAV prezidento įsitikinimu, karas Rusijai yra nenašus. Taigi anksčiau ar vėliau V.Putinas savo valstybę sužlugdys. Tokiomis nuotaikomis jis žada kalbėtis su Kremliaus šeimininku. Žinoma, tegul pabando, gal tai bus kelias link karo pabaigos. Turėdami problemų su šia valstybe, mes suprantame, kad Rusija labai retai kada reaguoja į racionalius siūlymus.
Sunku prognozuoti, ar tokie D.Trumpo veiksmai, kuriuos jis deklaruoja, duotų tam tikrų efektų. Tikiu, nebus bandoma paskatinti taikos bet kokiomis sąlygomis, žeminančiomis Ukrainą ar ribojančiomis jos teritorinį vientisumą. Nemanau, kad JAV politika galėtų pasukti tokia kryptimi.
Demokratinis pasaulis yra gana vieningas, be to, esantis Ukrainos pusėje. Manau ir tikiu, kad tos nuostatos neturėtų keistis. O D.Trumpo pažadas per valandą sutaikyti šias kariaujančias puses man visą laiką atrodė tik specifinė ir su laiku besikeičianti retorika.
– Pakalbėkime apie laisvę ir nepriklausomybę, kuri dabar atrodo kaip niekada svarbi. Praėjo beveik aštuoneri nuo Nepriklausomybės Akto atradimo. Sakykite, kaip per tą laiką pasikeitė jūsų gyvenimas ir profesinė veikla?
– Per aštuonerius metus pasikeitė iš esmės viskas. Tuomet buvau dėstytojas Vytauto Didžiojo universitete (VDU). O jau 2019 metais dalyvavau kampanijoje į Europos Parlamentą ir iškovojau mandatą. Tuo metu gyvenimas pasikeitė radikaliai ir profesinė veikla man tapo draudžiama. Aš galiu skaityti vieną ar kitą paskaitą visuomenei ar studentams, bet negaliu dirbti dėstytoju. Deja, netekau šios man svarbios kūrybinės dalies.
Tačiau iki šiol rašau knygas. Per penkerius metus išleidau penkias knygas, kitaip tariant, politinius dienoraščius, kuriuose atsidūrė mano politinė kasdienybė. Kaip tik prieš porą dienų man pavyko padėti paskutinį tašką savo penktojoje knygoje, kurioje pasakojama apie 2024 metus. Viskas atsiranda mano kūrinių puslapiuose, kaip ir Vasario 16-osios tema.
Iš tiesų, visi labai įsidėmėjo dingusio dokumento atsiradimą. Taigi norėčiau pridurti, kad su lig tuo viskas nesibaigė. Dokumento atradimas labai gražiai pritapo prie mūsų valstybės šimtmečio, sustiprino džiaugsmą ir pasididžiavimą, kurį mes jaučiame dėl to, kad turime savo valstybę, esame demokratiški, laisvi ir tuo mėgaujamės. Dingus senajam dokumentui, jautėme skausmą ir liūdesį, tarsi netekę savo valstybingumo.
– Ar galima sakyti, kad per naktį tapote žmogumi, kurį atpažįsta visa Lietuva?
– Visuomet teigdavau, kad nebuvau visai nežinomas. Daugybę metų dėsčiau universitete, mano akiratyje buvo turbūt tūkstantis studentų. Per tą naktį atsirado tik kiekybiškai daugiau mane žinančių. Jei mane pažindavo tie, kurie tiesiogiai susidūrė su manimi, mano kasdieninėje veikloje, tai nuo to laiko pradėjo atpažinti beveik visi.
– Tam, kas suras šį dokumentą, Darius Mockus buvo pažadėjęs milijoną eurų. Priminkite – jūs taip ir negavote tų žadėtų pinigų?
– Žinoma, kad aš jų negavau. Tačiau aš ir nepretendavau į juos. 2017 metų sausio mėnesį aš susiplanavau vizitą į konkretų archyvą, kur tikėjausi tą dokumentą surasti. Na, o vasario mėnesio viduryje pradėjo šmėžuoti tas milijono pasiūlymas, į kurį tik patraukiojau pečiais.
Pats aš jau buvau gavęs vietą, nurodytą stalą archyve ir užsakęs aplanką, kuriame ir slypėjo tas brangus mums dokumentas.
Paaiškėjus, kad Lietuvai neatvešiu Nepriklausomybės akto, nesitikėjau gauti ir žadėtų pinigų. Taigi, aš visiškai neišgyvenau to.
Mano paieškos, noriu pabrėžti, jokiu būdu nebuvo paremtos materialiniais aspektais. Gavau tokių dalykų, kurie su jokiais pinigais nesylyginami. Visų pirma, džiaugsmas, pamačius tą radinį. Galiu pasidalinti įvykiu, kuris tapo vienu labiausiai įstrigusių. Viena Vakarų žiniasklaidos priemonių parašė trumpą tekstą „Lietuva rado savo Nepriklausomybės aktą“, kuriame buvo skelbiama, kad Lietuva jį rado, o ne konkretus žmogus. Tai buvo kur kas svarbiau už materialinę išraišką.
– Trumpam sugrįžkime prie valstybinės laisvės svarbos ir jos išsaugojimo. Kokių pamokų, jūsų manymu, Lietuvos visuomenė ir valdžia galėtų pasimokyti iš Vasario 16-osios įvykių, kad ateityje nepriklausomybės nereikėtų atkurti?
– Lietuvos Nepriklausomybės aktas yra visų politinių jėgų sutarimo simbolis. Kiekvienas lietuvis tai labai puikiai supranta bei vertina.
Tuomet buvo politinio spektro atstovų sutarimas, kaip turi atrodyti Lietuvos valstybė.
Tai yra didžiulė vertybė, kada visi politikos veikėjai, partijų atstovai pajaučia, kad šiandieną nebegalima daugiau diskutuoti – mes turime sutarti bei vieningai priimti tai, ką turime, ir visais įmanomais būdais tai išlaikyti.
– Kaip manote, ar šiuolaikinis jaunimas tinkamai vertina Vasario 16-ąją ir jos svarbą? Ar jų požiūris skiriasi nuo vyresnių kartų, kurios patyrė okupacijos priespaudą?
– Tiek, kiek aš susiduriu su jaunimu, esminio skirtumo nematau. Kaip tik labai pagarbiai žiūriu į mūsų jaunimo santykį su valstybės istorija.
Galbūt man išskirtinai sekasi su tokiais jaunais žmonėmis susitikti, bet tie, su kuriais man tenka susidurti, yra labai pagarbūs ir Vasario 16-osios atžvilgiu. Jaunimas susivokia šiuose procesuose bei į tai žiūriu labai pozityviai.
– Kalbant apie jaunimą, norėčiau pakalbėti dar viena tema. Per praėjusius Seimo rinkimus buvo aiškiai matyti, kad jaunimas nelabai domisi Lietuvos politika, vangiai traukia prie balsadėžių. Kodėl taip nutiko? Ar tai galima kažkaip pakeisti?
– Šiuo metu vyrauja tokia tendencija, kad jaunimas ilgai nepasirenka konkrečios politinės partijos, nesusiformuoja jų politinės simpatijos ar antipatijos. Aš nelaikyčiau to Lietuvos išskirtiniu bruožu.
Jauni žmonės dabar turi galimybių patirti pačių įvairiausių laisvių tiek virtualioje erdvėje, tiek kasdieniniame gyvenime. Tad natūralu, kad politika bei balsavimas rinkimuose jiems atrodo tik kaip vienas iš daugelio dalykų.
Manau, kad pradėti skatinti domėtis politika bei formuoti atsakomybę ateiti balsuoti reikia labai nuo ankstyvo amžiaus. Yra valstybių, kur mokyklose yra vykdomi simuliaciniai žaidimai ir vaikai gali susipažinti su politika. Tokiu būdu vaikai į partinių ideologijų suvokimą yra įtraukiami nuo ankstyvo mokyklinio amžiaus.
Lietuvoje kol kas tai yra griežtai draudžiama. Mokymo institucijos nusišalina nuo politikos. Jei švietimo sistema nusišalina nuo informacijos skleidimo apie partijas jaunam žmogui, tai kodėl mes stebimės, kad jaunas žmogus negali pasirinkti? Šiuo klausimu trūksta ryžto visuomenėje.
Manau, kad norint spręsti šią problemą mokyklose turėtų būti edukuojama.
– Jaunimo požiūris į jūsų partiją gali labai pasikeisti ir nuo to, kas jau netrukus bus išrinktas į partijos pirmininko poziciją. Savo socialiniuose tinkluose dalinatės, kad palaikote Lauryną Kasčiūną. Kodėl?
– L.Kasčiūno natūra rodo, kad šiuo žmogumi galima pasitikėti. Jis yra kūrybiškas, konstruktyvus. Taigi tai yra vienas pagrindinių argumentų, kodėl jį palaikau. Aš esu visiškai ramus, pasisakydamas už jį.
– Ar jo pergalės atveju nekyla rizikos prarasti liberalaus jaunimo balsą?
– Man atrodo, kartais mes labai norime konservatizmą statyti prieš liberalizmą. Tarp šių dviejų partinių ideologijų nėra tokio ryškaus skirtumo. Kiek teko dalyvauti renginiuose su L.Kasčiūnu, man jokiu būdu neatrodo, kad, jam tapus partijos pirmininku, kas nors galėtų susigręžti nuo TS–LKD.