Toks grupelės Seimo narių užmojis visuomenę ir pačius politikus padalijo į kelias stovyklas, nevienareikšmišką nuomonę dėl to jau turi ir teisininkų bendruomenė.
Vieni aiškina, kad toks siūlymas yra žalingas, jog tai – bandymas gelbėti kolegų ir artimųjų kailį, kiti tikina, kad jau pritaikytos skirtingos bausmės politikams už „čekučius“ rodo, kad reikia adekvatesnio vertinimo.
Yra ir tokių nuomonių, kad „čekučiai“ užkrovė pernelyg didelį darbą pačiai teisėsaugai.
A. Tapinas išskyrė, kas nustebino Seimo „čekiukuose“: keista pirkti brangius dalykus likus metams iki kadencijos pabaigos
„Žinių radijo“ laidoje „Girdžiu tavo nuomonę“ apie „Skaidrinam“ iniciatyvos metu išaiškinamus politikų neskaidrumo atvejus diskutavo generalinė prokurorė Nida Grunskienė, teisininkas Gintautas Bartkus ir „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovė Ingrida Kalinauskienė.
„Teisėjo“ rolė – tik rinkėjui?
Generalinė prokurorė N.Grunskienė neslėpė, kad pradėjus aiškintis „čekiukų“ skandalo atvejus darbo prokuratūrai padaugėjo labai ženkliai. Ji pateikė ir naujausią statistiką, pridurdama, kad į valstybės biudžetą iš politikų kišenių jau grįžo daugiau nei milijonas eurų.
„Yra 97 ieškiniai teismuose dėl viešojo intereso gynimo daugiau kaip 1 mln. 118 tūkst. eurų sumai, ir taip pat mūsų biudžetą jau papildė daugiau kaip 1 mln. 500 tūkst. eurų – tai yra lėšos, kurias grąžino tarybos nariai savo noru arba sudarius taikos sutartis.
Susiję straipsniai
Iš viso turime 60 savivaldybių, šiuo metu yra pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl 44 savivaldybių. Pagal pono A.Tapino pateiktą informaciją pradėta 20 ikitesminių tyrimų, ir 24 ikiteisminius tyrimus pradėjo patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
Per praėjusius metus 60-iai savivaldybių narių įteikti pranešimai apie įtarimus, 31 iš jų atžvilgiu baudžiamosios bylos perduotos į teismą. (...) Šiuo metu dar nagrinėjama dar 11 bylų teismuose, bylos perduotos kaltinant jau šiuo metu dėl piktnaudžiavimo, dėl turto pasisavinimo, sukčiavimo ir dokumentų klastojimo“, – vardijo generalinė prokurorė.
Kiek anksčiau N.Grunskienė yra užsiminusi, kad šiuo metu parlamente yra dar keletas Seimo narių, kurie yra patekę į teisėsaugos akiratį.
„Nenorėčiau įvardinti nei tikslaus skaičiaus, nei juo labiau pavardžių, bet yra atliekami ikiteisminiai tyrimai, kuriuose yra ir šiuo metu Seimo nario pareigas einantys asmenys“, – sakė ji.
Teisininko G.Bartkaus manymu, vadinamasis „čekiukų“ skandalas atskleidė labai daug aspektų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, pasak jo, verta kelti klausimą, ar tiriant tokio pobūdžio nusikaltimus tikrai reikia naudoti valstybės resursus ir lėšas.
„Mes turime suvokti, kad bet koks ikiteisminis tyrimas kainuoja. (...) Iškyla toks labai rimtas klausimas, ar tai yra ta priemonė, kaip mes turime reaguoti? (...) Mokslininkai atskleidžia, kad baudžiamoji teisė turi būti nukreipta tik į svarbiausius visuomenės interesų gynimus, ir antras dalykas – neturi būti kažkokių alternatyvių kitų priemonių.
„Čekučių“ atveju mes matome akivaizdų dalyką, kad, pavyzdžiui, tas pinigines lėšas, kurios buvo panaudotos netinkamai, mes turbūt puikiausiai galėtume apginti naudodami civilinės teisės instrumentus. Tai yra, pavyzdžiui, savivaldybės taryba ar atitinkami savivaldybės skyriai galėtų kreiptis į teismą ir pareikalauti tas lėšas grąžinti, nenaudojant viso baudžiamojo instrumento, ir tai būtų kur kas pigiau“, – svarstė G.Bartkus.
Anot teisininko, kriminologai jau seniai yra atsakę, kad pats bausmės aspektas neturi didelės reikšmės vėlesniam nusikaltimo padarymui, todėl nusikaltimai tęsis, o problemą esą galima suvaldyti visai kitais būdais.
Dėmesį G.Bartkus atkreipė ir į tai, kad šiose istorijose nubausti politikai praranda galimybę tam tikrą laiką kandidatuoti į valstybei svarbius politinius postus. Jo manymu, tokia praktika nėra teisinga.
„Mano supratimu, tai visgi turėtų spręsti rinkėjai. Rinkėjai turi pasakyti, ar man toks žmogus tinkamas atstovauti, ar ne. Nes vėlgi, kai kurie atvejai yra iš 2019 metų – pavyzdžiui, pono A.Bagdono atejis, berods 580 eurų – taip, jeigu bus įrodyta, tai bus nusikaltimas, bet ar mums, kaip rinkėjams, ar mes atleidžiame tokiam žmogui, ar mes visgi manome, kad jis toliau gali būti savivaldybės meru ar tarybos nariu – mano supratimu, čia yra jau rinkėjų sprendimas. (...)
Mes tarsi žiūrime taip, kad buvimas tarybos nariu arba meru yra kažkokia privilegija, kurią mes štai, kai nubaudėme, ir atėmėme tą privilegiją, ir jis dabar nebegali būti meru ar kažkuo. Bet tai iš tikrųjų yra ne privilegija, o mūsų, kaip rinkėjų, sprendimas. Mes turime tokį priimti“, – įsitikinęs G.Bartkus.
Ar kas nors jau pasikeitė?
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovė I.Kalinauskienė iškėlė dar vieną klausimą – kokias išvadas po „Skaidrinam“ istorijų pasidarė patys politikai.
„Žiūrint į politikų reakcijas ir elgesį, labai dažnai girdisi, kad prokuratūra, teismai nuspręs, rinkėjas nuspręs, arba priimsime pasiūlymus įstatymų pakeitimams.
Bet o ką darys patys politikai? Ko imsis šioje situacijoje, kai yra ir taip aišku, kad pasitikėjimui ir politinei kultūrai yra labai didelis smūgis? Piliečiai jeigu ir taip mažai pasitikėjo, tai dabar dar mažiau pasitiki išrinktais atstovais, ir natūraliai kyla klausimas – o tai ko imsitės? Nes nieko nedaryti arba daryti tiek pat, kiek buvo daroma, nebepakanka. Reikia imtis daug aktyvesnių ir ryžtingesnių žingsnių į priekį“, – ragino I.Kalinauskienė.
Partijoms ji siūlė atsigręžti ir į savo turimas vidines tvarkas, kodeksus, daugiau komunikuoti.
„Pavyzdžiui, ar politinės partijos viduje pasitvirtino ir peržiūrėjo savo elgesio ir etikos kodeksus, ar viduje šnekasi, kokias taisykles taiko savo partijos nariams? Jeigu iškiltų tokio paties lygio skandalas dabar, tik kitoje srityje, ar ir vėl būtų reakcija, kad mes čia niekuo dėti, o atsiprašymas ateitų tik po kelių dienų ar savaičių, ar reakcija jau būtų pasikeitusi?
Tai kultūrine prasme aš to pokyčio nematau, ir labai norėčiau, kad jam būtų skiriama daugiau dėmesio. Tyrimai jau yra nebe pačių politikų rankose, bet jų rankose yra politinės kultūros keitimas, didesnis atvirumas ir skaidrumas, ir galima pradėti nuo labai paprastų žingsnių“, – kalbėjo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovė.
Vienas iš paprastų ir efektyvių būdų, pasak jos – dar didesnis politikų darbotvarkių atvėrimas. Tai esą suteiktų kur kas daugiau skaidrumo.
„Ir žinojimą, su kuo susitinka mūsų išrinkti politikai tiek savivaldos lygmeniu, tiek Seime. Būtų galima sugrįžti prie pokalbio apie leidimus į Seimą, žinojimą, kas lankosi Seime. Būtų galima galbūt inicijuoti ir peržiūrėti politikų elgesio kodeksą, suprasti, kokių taisyklių ir elgesio tikimės iš politikų“, – dėstė specialistė.
I.Kalinauskienės teigimu, dabar tiesiog esame didelio nepasitikėjimo aplinkoje, todėl vienintelis žingsnis į priekį yra būtent didesnis skaidrumas ir atvirumas.
Mano, kad tyrimus reikia baigti iki galo
Paklausta, kaip vertina dalies Seimo narių sumanymą dėl bausmių už „čekučius“ švelninimo, generalinė prokurorė N.Grunskienė atkreipė dėmesį, kad pastabų šiam pasiūlymui tikrai turi, o ir apskritai nemano, kad įstatymą reikėtų kaip nors keisti.
„Manyčiau, nieko nebūtų reikėję keisti ar kažko inicijuoti, jeigu savivaldybių tarybų nariai nebūtų darę to, ką jie padarė“, – kalbėjo ji.
„Tai mes dabar bandome kažką keisti, bet jau kovojame su pasekmėmis. Jei jie nebūtų bandę savintis tų pinigų, klastodami dokumentus, nebūtume turėję to skandalo ir nebūtume turėję šitiek darbo.
Manau, įstatymas yra toks, koks yra, prieš įstatymą visi lygūs, tik procedūros skiriasi“, – dėstė N.Grunskienė.
Pasak generalinės prokurorės, tvarką tobulinti galima visada, bet toks projektas, kuris pateiktas dabar, prokuratūros vertinimu – skubotas ir neišdiskutuotas.
„Nes matome, kad ir dėstoma seka yra nelogiška“, – sakė N.Grunskienė.
Ypač daug diskusijų visuomenėje sukėlė Kauno savivaldybės atvejis, kur tarybos nariui skirtų lėšų tvarka niekaip nebuvo reglamentuojama. Paklausta, ar šioje vietoje dar įmanoma pasiekti teisingumą, generalinė prokurorė svarstė, kad taškas šioje istorijoje jau padėtas.
„Prokuroras priėmė sprendimą dėl Kauno miesto ir dėl Kauno rajono savivaldybės narių. Šį prokuroro sprendimą peržiūrėjo dviejų instancijų teismas, paliko kaip teisėtą ir pagrįstą, ir aš manau, kad taip – nebuvo reglamentavimo, nebuvo ir atsakomybės, tai, manau, taškas šioje istorijoje jau yra padėtas“, – teigė ji.
Teisininkas G.Bartkus šį kontekstą ragino vertinti kiek plačiau – pasak jo, matome, kad tas pats reiškinys vienu atveju tampa nusikaltimu, o kitu atveju – visiškai ne.
„Bet mes neturime būti naivūs ir mes vis tiek žinome, liaudiškai sakant, kad žmonės vogė, vogs ir darys nusikaltimus toliau – tai yra neišvengiamybė. Reiškia, tikėtis, kad tokių procesų nebebus, būtų visiškas naivumas“, – kalbėjo jis.
„Yra toks puikus 1974 metais parašytas dviejų profesorių straipsnis „Atstovavimo kaštai“, ir jie sako, ką tokiu atveju reikia daryti. Yra trys dalykai, kaip sumažinti tą riziką. Pirma – turi būti mokamas adekvatus atlyginimas. Antra – turi būti pačios procedūros nesudėtingos tam, kad žmogus galėtų padengti tam tikras išlaidas, kurias jis patiria. Ir trečias dalykas – mes turime padaryti taip, kad tas pats žmogus jau būtų tarsi savininkas.
Kas, pavyzdžiui, daroma privačiose bendrovėse, sako – gerai, tu gali savo poreikiams nusipirkti kompiuterį, bet 20 procentų turėsi sumokėti pats. Ir tada žmogus galvoja, o gal man tikrai to nereikia, o gal man reikia pigesnio? O mes iš karto puolame į kraštutinumus“, – dėstė G.Bartkus.
Jis pastebėjo, kad kai kurie politikai linkę girtis, jog „neišleidžia nė cento“, bet net ir tai, pasak teisininko, yra blogai, nes tai reiškia, kad politikas neatlieka savo funkcijų.
„Jam skirtos piniginės lėšos tam, kad jis važiuotų pas rinkėjus, dalyvautų susirinkimuose, atliktų savo darbą – jis tų lėšų neima. Iš kitos pusės – mes staiga sakome, kad politikas, kuris nusipirko paskutinį „iPhone“, štai jis yra blogas, jam reikėjo nusipirkti „Samsung“. Ką mes darome? Mes politinę kovą perkeliame į tokius niekalus“, – vertino G.Bartkus.
Savo ruožtu N.Grunskienė įsitikinusi – pradėtus darbus prokuratūra turi užbaigti. Visgi kiek tyrimai dėl „čekiukų“ dar tęsis, kol kas pasakyti sunku.
„Manyčiau, kad pradėtą darbą reikalinga baigti, nes kitokiu atveju būtų nelygybės jausmas – kodėl vieni buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir turėjo sumokėti pinigus, ginant viešąjį interesą, arba gavo baudas, o kiti, nusprendus, kad galbūt jau gana, išvengtų atsakomybės?
Tai aš manau, kad pradėtą darbą būtina baigti. Kiek dar užtruks, labai sunku pasakyti, nes apimtis yra labai didelė.
Daug kam kyla klausimų, kodėl taip vangiai vyksta, tai norėčiau paaiškinti, kad gydytojas irgi į kabinetą neįsiveda 10 pacientų ir jų visų iš karto negydo“, – palygino generalinė prokurorė.