„Vytautas gimė 1953 m. sausio 1 d. Krasnojarsko krašte, tremtinių šeimoje. Grįžęs į Lietuvą, jis baigė Utenos T. Tilvyčio vidurinę mokyklą ir tarnavo sovietinėje armijoje. Atkūrus nepriklausomybę, Vytautas prisijungė prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų, kur laikinai ėjo ir vado pareigas.
Po tarnybos kariuomenėje jis aktyviai dalyvavo nevyriausybinių organizacijų veikloje, buvo Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos narys bei Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkės pavaduotojas.
Taip pat aktyvus karių baikerių klubo „Perkūnas“ narys. Vytauto indėlis į Lietuvos gynybą ir visuomeninę veiklą buvo neįkainojamas. Jo atsidavimas ir meilė Tėvynei įkvėpė daugelį.
Netekome tikro patrioto, draugo ir bendražygio. Nuoširdžiai užjaučiame šeimą, artimuosius ir visus, kuriems teko garbė pažinoti Vytautą Čepuką. Tegul jo atminimas gyvuoja mūsų širdyse. Ilsėkis ramybėje, Vytautai“, – rašoma feisbuko paskyroje.
Jautrius žodžius mirusiam tėčiui plk. ltn. Vytautui Čepukui feisbuke skyrė jo dukra Laura Čepukaitė.
„Čia tokie tavo statusai. Tikrai didžiuojuosi tavo profesiniais ir asmeniniais pasiekimais, nors niekada to nesakiau tau. Išvardinau tik tai, ką žinau, kas man atrodo svarbu, bet greičiausiai ne viską. Kai buvau maža, tu man buvau vyro idealas: labai gražus vyras, aukštas, sportiškas, ramaus būdo.
Džiaugiausi, kad esu į tave panaši tiek fiziškai, tiek emociškai. Net tas didelis apgamas ant viedo toje pačioje vietoje pas mus abu. Su tavimi visada jaučiausi saugi. Visi Utenos „bernai“ žinojo, kad negalima skriausti manęs, nes gaus „į kaulus“ nuo Čepuko.“