Šįkart – apie Lietuvos misiją ir jos viziją.
– Ar Tu matai, gal jauti Lietuvos misiją šiame keistame pasauly?
– Pirmiausia Lietuva turėtų susivokt savyje ir nutart „kokia aš noriu būti“. O antras dalykas, tai nutarus „kokia aš noriu būti“, pamėginti tokia ir būti. Nepaisant aplinkos ir viso mėšlo, kuriame esame įkritę. Nusiteikt, kad vis tiek mes būsim kitokie, tegul jie daro ką nori, o mes čia stovėsim ir nedrebėsim.
Rinkimų naktį V. Landsbergis išpranašavo G. Landsbergio likimą: „Tegul pailsi“
– Visgi įvardink tiksliau – „kokie mes stovėsim“? Kokia Tavo vizija?
– Ne kartą sakiau – tokia kaip Baltijos kelyje. Tai pavyzdys, kur nieko nereikia aiškinti. Kodėl stovėjom susiėmę už rankų ir tada mums nieko nereikėjo aiškinti. Buvo aišku visiems.
– Bet tada buvo kitoks laikmetis, buvom išalkę stovėti už laisvę susikabinę rankomis. O dabar laisvė jau tarsi yra. Gal jau esame pasisotinę ir laisve, ir susikabinimais už rankų, ir turi ateit, įvykt kažkas nauja. Nauja vizija.
Susiję straipsniai
– Atsiprašau, nauja vizija jau užsimezgė – vartoti.
– Gal tai natūralus etapas, ateinąs po ano sovietinio, kai neturi, kai norėjosi turėt ir pasidžiaugt, o pasidžiaugus ir pasivartojus (arba persivartojus) gal ateis ir kitų prasmių ilgesys. Galų gale, mūsų vartotojiška kultūra, vartotojiška laisvė irgi radosi valstybės laisvės dėka.
– Mes negalime sakyti, kad turėjom atmest vartotojišką kultūrą. Žmonės nori – kaip jie sako – „geriau gyventi“. Tik koks nors keistuolis paklaus – „Palauk palauk, o ką reiškia geriau? Kur tas tavo geriau? Storesnė piniginė? Daugiau laisvalaikio? Fainesnės pramogėlės?“. Nejaugi tai ir sudaro „geriau gyventi“ turinį?
– Žmonės turinį gal pasidaro patys, jei jau graibo laisvę.
– Ir taip, ir ne. Vis dėlto, čia jau ta vieta, kur reikia sakyt – „Ne, vyrukai. Geriau gyventi reiškia gyventi kaip žmogui tarp žmonių ir jausti, kad aplink tave yra žmonės, ir kad jie tavo broliai, tavo artimi, ne priešai, kuriems tu kažko pavydi. Ir tau mat negerai, kad jie turi didesnį automobilį ar turi du butus, vieną reikia atimti, žinai, arba tris karves augina, kodėl tris karves? Užteks jam vienos karvės.
– Skamba gražiai ir utopiškai „gyvenkim kaip broliai“, bet ar įmanoma tai įgyvendint praktiškai? Na pafantazuokim, Tave paskiria mokyklos direktorium ir leidžia auginti naująją kartą kitaip, ne vartotojiškai. Manai, tai įmanoma? Ir nuo ko pradėtum?
– Yra toks žodis „brolija“ arba „žmonių brolystė“. Va jeigu šitas jausmas atsirastų toje mokykloje, būtų stipri pradžia. Ar įmanoma kultivuoti brolystę? Juk čia ne tik mūsų jėga, bet ir mūsų ginklas. Jeigu mes nepajėgiam jo kultivuoti, tada tarp mūsų atsiranda kitas ginklas, kurio vardas „priešystė“. Tada tampam beviltiški. Brolystė yra vienintelis tikras mūsų ginklas.
– O ar buvo brolystės idėja puoselėjama (jei buvo) tavo vaikystės ir jaunystės laikais?
– Buvo nujaučiamas toks skatinimas – padėti kitam, jei bėda. Net kitąsyk nepaisant tautybės ar partiškumo, mūsų namuose buvo ir žydų slepiama, ir komunistas Juozas Vitas vienu metu slėpėsi.
Mano tėvų aplinkoj buvo siekis padorumo. Ir mano tėvas (jau po karinio perversmo, kai Smetona buvo prezidentas), kai sužinojo, kad per Nemuną ties Alytum yra suprojektuotas didžiulis tiltas, ir jis bus statomas netinkamoj vietoj ir ten buvo papirkti ekspertai. Žodžiu, papirktos komisijos palaimino tą blogą projektą blogoj vietoj, – tai tėvas supyko ir nuėjo tiesiai pas prezidentą. Jo nenorėjo įleist pradžioj, paklausė – „Kas tu toks?“ „Architektas.“ „A, prisimenu, yra kažkoks architektas Landsbergis. Tai ko tau reikia iš prezidento?“ „Aš noriu perspėt prezidentą, kad valstybei iškilo pavojus.“ „Tai pasakyk man, aš perduosiu“.„Ne, nesakysiu, man reikia paties prezidento, leisk mane pas prezidentą, pasakysiu tik jam.“
Ir prasimušė jis pas prezidentą. Ir pasakė – „Prezidente, ten paruoštas prastas projektas, netinkama vieta, ir viskas ten kyšiais įteisinta. Jeigu mes einam tuo keliu, tai mūsų valstybė slysta į duobę. Prezidente, stabdykit šitą dalyką – jūs dabar esate vienintelis, kuris gali.“ Ir Smetona paėmė tą jo memorandumą, perskaitė ir projektą sustabdė, supranti. Tai va, toks mažas pavyzdėlis.
Kitas pavyzdėlis, kai mano tėvas sužinojo iš draugų (turbūt iš Balio Sruogos), kad yra graži inteligentų kompanija, dvidešimt septyni knygos bičiuliai, bibliofilai, mąstytojai, knygų mėgėjai ir kolekcionieriai – elitinė kompanija susijusi su knygomis, kuri sau daro renginukus ir saviškių tarpe skaito referatus apie praeitį.
Ir Sruoga sako – „Žiūrėk, čia toksai Maknickas rašo monografiją apie tavo tėvą, apie Gabrielių Landsbergį. Ir ta kompanija dabar skaito jo referatą apie Gabrieliaus Landsbergio ydas, kaip jis neatsiskaitydavo tinkamai su viešaisiais pinigais, kažko nesuveikdavo, pasisavindavo kitų darbus, net „Blinda“ yra ne jo, o Lazdynų Pelėdos kūrinys, o Landsbergis tiesiog perrašė sau ir išleido kaip savo knygą „Blinda Svieto Lygintojas“. Tada mano tėvas pasakė – „Ne, vyrai, šitaip nebus, duokit man to nenaudėlio referatą“.
O nenaudėlis buvo senų laikų jaunesnis teatralas, prisišliejęs kadaise prie senojo Landsbergio, jam padedantis, o paskui po jo mirties pradėjęs spekuliuoti – „Aš padėjėjas, aš daug ką atsimenu, daug ką žinau. Atsimenu ir tokius dalykus kurie ne visai gražūs, kad senukas Gabrielius Žemkalnis savo spintoje turi griaučių.
Tai galbūt mano pareiga dabar kaip anų laikų žmogaus surašyti tuos griaučius ir padėt į archyvą, tai juk neskelbiama.“ Tad palauk, jūs dedat į archyvą, kad dar po 20 metų kažkas ištrauktų, kai niekas nebegalės paneigti. Tėvas man yra pasakęs, kai susidūrė su šituo reikalu: – „pirmą kartą gyvenime supratau dvikovos gilią prasmę. Kodėl galima iškviest kitą žmogų į dvikova ir norėt jį užmušt arba tegu mane užmuša. Bet aš taip gyvent negaliu. Aš negaliu su tuo susitaikyt, kol yra toksai niekšas ir varo ant mano tėvo.“
Galbūt tie laikai jau praėjo? Bet ateidavo iš kažkokių senų laikų: padorumo, riteriškumo, bajorystės. Aš nežinau iš kur ateina, kodėl vienas žmogus turi garbės jausmą, o kitam garbės jausmas dabar beveik visiškai prarastas. Tad ir pradėkim nuo klausimo – ar tame būsimos eksperimentinės mokyklos mokytojų ir mokinių kolektyve bus tokių jaunikaičių, kuriems svarbus garbės jausmas?
– Garbės jausmas ir brolystė – na va, jau turime du atspirties taškus Lietuvos vizijai. Iš jų gal atsiranda pagarba vieno kitam.
– Tame pavyzdyje apie mano tėvą yra dar vienas labai aiškus momentas – nebijoti pasakyti „aš užstoju neteisingai užpultą“. Jūs sakykit ką norit, bet aš stoviu šalia jo, ir mes jau du, jis ne vienas.
Su tuo susidūriau ir aš pats, kai prieš mane pradėjo varyti gerai suplanuotą kampaniją, neva aš turėjau ryšių su sovietų saugumu, kad aš pats kgbistas, kad aš toks ir anoks, nes kažkoks kgbistas Maskvoj parašė knygą su nesąmonėm, su visiškom netiesom, kur nesueina jokie nei metai nei faktai. O čia tuoj mano priešai Lietuvoje džiaugsmingai pasigriebė „Va! Prašau!“. Ir štai ateina pas mane kokia keturiolika garbingų to meto inteligentų, nepriklausomybininkų, tikrų žmonių ir sako – „Pirmininke, mes netikime tuo, ką jie ten rašo.“ Na gerai, sakau, kad netikit, tai tvarkoj, ačiū, kad netikit, nors tiek. Bet aš neklausiau, ar jūs dar ką nors padarėt, ar tik netikit? Atėjo mane paguosti, kad „mes netikim“, tai iš tikrųjų jūs atėjot pasiguosti – „žiūrėkit, mes dar turim trupinėlį padorumo“. Va, mes dar turim trupinėlį padorumo, todėl atėjom pas jį nors jam pasakyt, kad mes netikim.
Prieš keliolika metų išleista Eglės Marcinkevičiūtes knyga – kaip sunaikint Lietuvą jos inteligentų rankomis. Baisi knyga, kaip lietuvių inteligentai kasa vienas kitam duobę, ir tuo pačiu valstybei, ir visi geros valios, visi norintys „tik gero“, bet kasa tą pačią duobę.
– Išsilavinimo trūkumas ar padorumo?
– Jautrumo trūkumas pirmiausia. Ir elgesio padorumo.
– Daug kartų esi pabrėžęs, kad Lietuva galėtų prisikelt antram sąjūdiškam skrydžiui, jei iniciatyvą paimtų jaunimas. Jei vėl užaugs (spės užaugti) sąmoninga jaunoji Lietuva. Ar pastebi požymių, kad ši Tavo viltis nėra durnių motina?
– Neturiu daug galimybių bendraut su jaunimu. Labai retai. Kai kada jaunimas pasikviečia į kokią nors stovyklą, tai būna vieną kart per penkerius metus. O man iš tiesų įdomu, net labai įdomu sužinot, ką galvoja ir apie ką galvoja tie žmonės, kurių mano laikais nebuvo. Jie yra nauji žmonės, bet kartais aš žiūriu į juos ir matau daug senų bruožų. Ir pagalvoju, gal tai nėra visai nauji žmonės, ko mes tikėjomės. Mes senukai, veteranai, tada tikėjomės, kad užaugs tie darželinukai, mokinukai, jie bus kitokie.
Dabar matom, kad dalis yra kitokie, dalis jų skina laurus pasaulyje, dalis jų garbingai kuria savo ateitį, karjerą. Ir net kaupia savo turtą, bet daro tai nenaikindami artimo savo, neengdami ir neapgaudinėdami naivuolių, kurie sukiša santaupas į kokią nors apgavysčių balą, o paskui praranda viską. O anas paskui didžiuojasi – „aš čia visus apmovęs esu turtingas jau naujasis lietuvis.“ Š... tu, ne naujasis lietuvis, tu senas sovietinis lietuvis, tik išsivertei stiliuką ir dabar vaidini, kad esi iš tų naujųjų, o iš tiesų viską tik tempi atgal.
– Ką daryt, kad tempimo atgal nebūtų?
– Kad tempimo atgal nebūtų, pirmiausiai reikia vertybinio susipratimo. Jeigu elgiesi netinkamai, tai visų pirma turi kas nors tai pasakyti. Tu galbūt supyksi, tapsi jo priešas – na, tada tu to ir vertas. Nes nesugebi pasižiūrėti į situaciją iš šalies ir nematai, „kas pasaulyje daros“.
Buvo antai berniukas, labai gerą pasaką skaitė, suvalkietišką. Apie vištytį, raudonų vištytį, katra sudėjo raudonų kiaušinytį. Ir toj pasakoj kartojasi motyvas – „Tai tu visai nežinai kas pasauly daros, jei negirdėjai pasakos apie vištytį.“
– Kaip Tu įsivaizduoji šio laikmečio jaunimą. Ar jis pajėgus stiprėti pats iš savęs, ar kažkas turi parodyti pavyzdį, nubrėžti tam tikras kryptis?
– Na, kas gali nubrėžti jiems kryptis, kur ir kaip? Jei tai yra mokiniai, jaunimas, tai visų pirma jie bendrauja su mokytojais. O kas mokyklose duoda toną?
– Mokytojai.
– O mokytojas iš kur atėjęs? Iš Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto. Ten buvo prižiūrimas nuo pat jaunystės, kai ateidavo studijuoti. Kad paskui teisingai auklėtų tarybinius vaikus. Taigi visur buvo kontrolė, visur buvo totali priežiūra. Tų nepaklusniųjų, kitaip galvojančių turbūt visada buvo mažuma, tik kad ji gana dažnai buvo aktyvi mažuma. Neapsikenčianti su sovietiniu mėšlu, ir paskui tie mėšluotieji pradėjo erzintis – „O kodėl jie čia įsivaizdina, kad jie mažiau mėšluoti, jie irgi mėšluoti. Žinai, nereikia mums nusiplaut, kad mes nebūtumėm mėšluoti, bet reikia kad ir jie būtų mėšluoti.“
– Prisiminiau frazę, kurią nešiojuosi galvoj, J.Lukšos Daumanto pasakytą bičiuliui Paryžiuje. Čia iš Jono Pajaujo prisiminimų – kad Daumantas pasakė kažkur kavinėj, jie ten sėdėjo, kalbėjo ir Juozas sako: „Žinai, visi mes esam šūdeliai, bet skirtumas tik tas, kad vieni daugiau smirdi, o kiti mažiau.“ Toks buvo Daumanto liaudiškas kalambūras.
– Aš prisimenu vaikišką anekdotėlį, iš mano vaikystės, gimnazistai tokius pasakoti mėgdavo. Žodžiu, žmogus keliavo vieškeliu ir pamatė, kad vaikai kažkokį keistą žaidimą žaidžia – prisirinkę arkliašūdžių ir juos dėlioja, rikiuoja, Čia mažesni, čia didesni. Ir tas žmogus klausia – „kas čia yra? „ Jam atsako – „ Mes čia darom kaip yra pasauly, valstybėj, čia yra ministrai, čia generolai, čia komisarai“. O tas ir vėl klausia – „Klausyk, na gerai, o kur prezidentas?“ „O mes tokio didelio arkliašūdžio neradom“.
– Visgi noriu grįžti į tuos Sąjūdžio laikus. Kas lėmė tokį žmonių broliškumą tuo metu, ir kodėl jis paskui išgaravo. Ir ką daryt? Kažkada gerą patarimą pasakei – „Kai žmonės nesusišneka, reik padainuot.“ Ir išties Sąjūdžio laikas buvo pažymėtas dainom. Kai dainuoji, negali koliotis, nes burna kitkuo užimta. O ir šalia dainuojantį reikia išgirst, prisitaikyt prie jo.
– Taip, tada buvo daug dainavimo: dainavimas yra broliškas susišnekėjimo būdas. Ir kai ši tradicija nyksta, tai tirpsta ir klijai, kurie suklijuodavo žmones į sąjūdžius.
– Taip, tą prisimenu be galo stipriai. Aš pats gi buvau ratiliokas, žinai, 80–90–ieji metai, visi festivaliai, visur broliai. Absoliučiai, ir iki šiol, kai susirenka bent dalis tos chebros, kurie anksčiau dainoje sueidavom, tuoj atsiranda brolystės dvasia. Daina yra kažkas aukščiau ambicijų, aukščiau politinių skirtingumų.
Beje, mūsų vasaros kūrybinėse stovyklose mes irgi naudojam dainavimą, kaip esminį pradinio susišnekėjimo (susijaukinimo) būdą. Pirmą stovyklos dieną mes vien dainuojam. Kol visi susivienija, apsidžiaugia – „kaip gerai, kad porą naujų partizaniškų ar liaudies dainų jau mokam, ir kaip gerai skamba kluone!“ Ir tada jau galima eit scenarijų, pjesę kurt. Nes jau yra ta brolystė – mes gerai sudainavom, mes sutarėme. Tai sutarsime ir didelį kūrinį kartu kurdami.
– Aš atsimenu savo gimnazijos laikus, Aušros gimnazija. Kaunas, Laisvės alėja, tada Stalino prospektas. Mūsų langai į Laisvės alėją, pirmam aukšte turbūt abiturientai ar dar ne abiturientai, bet vyresnė klausė jau esame. Mes mėgom dainuot chore, aš buvau choristas, mokyklos chore.
Mokykloje būdavo gerų mokytojų, ne toks blogas dainų repertuaras, bet mūsų repertuaras buvo kiek kitoks. Aš turėjau mažą knygutę „Lietuvių karių dainos“, 1943-ų metų leidimo. Kažkas tais metais leido tokius dainynus! Buvo Lietuvos kariuomenė, nors ir vokiečių okupacija, bet generolas Plechavičius vis tiek puoselėjo Lietuvos kariuomenę.
Ir ta Lietuvos kariuomenė turėjo dainynus – joje nėra nei vienos dainos nei apie Hitlerį nei apie Smetoną, bet yra apie Lietuvą ir apie tai, kad teka saulė, pievos mirguliuoja, o su daina linksmi sau žygiuoja Lietuvos kariai. Ir mes žygiuojam, mes esam tie Lietuvos kariai. Ir yra fain dainuoti ir mes jaučiamės nelyginant kariai, kad mes galim žygiuoti, o jeigu reiks, tai mes žygiuosim ir iš tikrųjų! Ir ką mums tos didžiosios „spalio šventės“, kai mokytojas Dirmonas Ilgūnas mus išveda patreniruoti, kaip reiks praeiti pro tribūnas, o mes einam tom gatvėm ir dainuojam Lietuvos karių dainas. Ir nedraudžia, dainuokit, fain, gerai.
– Taip, gerai jauties, nes dainoje tu persikūniji į tą kareivėlio personažą, apie kurį dainuoji. Čia ir yra dainos paslaptis, magija, nes tu patiri. Ir čia labai rimtas klausimas – ar įprotis dainuoti gali būt restauruojamas? Kai nebeliko, nutraukta tradicija. Sakartvele, tarkim, dar gyvas dainavimas kaimuose, Ukrainoj tradicija irgi nenutraukta, Lietuvoj beveik nutraukta. Net mokyklose nebėra etnokultūros. Kaip sugražinti dainavimo įprotį, pomėgį?
– Sugrąžint galima, buvo tokių pastangų net sovietų laikais. Kada sovietų valdžia, turbūt Chruščiovo laikai buvo, susivokė, kad jaunimas degraduoja. Jaunimas, atseit, ištvirkauja, nusigeria, spjauna į visą komunizmą, kažkas ne taip su jais. Tada kažkas pakišo mintį – reikia estetinio lavinimo. Reikia sugrąžinti meną į mokyklas. Tai buvo gana gili paslėpta mintis ir valdžia sutiko – „Na gerai, tada įvedame estetinį lavinimą.“ Nėra tokių mokytojų – nieko, Vilniaus pedagoginis institutas įsteigia muzikos katedrą.
Nueina ten Landsbergis, Gaidamavičius, Lipčiūtė, dar pora žmonių dėstyti kažkokiam jaunimui, kurie nori būti muzikos mokytojais. O tų senųjų mokytojų juk nebėra, jau išnaikinta. Bet aukštoji partinė valdžia pajuto, kad darosi negerai, gal reikia pabandyt tą „estetinį lavinimą“, ten jau padainuosim apie partiją ir apie komunizmą. O mes sakom – ok, čia yra šansas, padarom, kad tie mokytojai mokytų vaikus normalių dalykų, kad mokytų džiaugtis daina, džiaugtis muzika, kurios galima ir pasiklausyti. Mokytojas pasako pora žodžių apie tą muziką, kokie ten kompozitoriai yra buvę ir ką darę ir ką reiškia kūryba.
Ir tie paaugliai ausis pastatę klausosi ir atsiranda estetinis lavinimas būsimųjų komunizmo statytojų. Bet išeina ne komunizmo statytojai, o komunizmo griovėjai, nes jie orientuoti į žmoniškus dalykus. Mat komunizmas buvo orientuotas į nežmonišką dalyką, į neapykantą ir naikinimą, o čia orientuoji į brolystę, į susitelkimą, į bendrą džiaugsmą padainuoti ką nors, į kitokius ideologinius dalykus.
Aš atsimenu, kad mes klasėj uždainuodavom ir tokį daiktą – turbūt pasaulio Demokratinio jaunimo himnas buvo naujam repertuare: „ Mes plačiajam pasauly/ įvairiausių tautybių vaikai/ išsklaidysim apgaulę/ ir už laisvę kovosim tvirtai“ – ką, viskas teisinga! Tai stovim ir dainuojam, nors tai yra sovietinis neva pasaulinio jaunimo himnas.
O žinai Salomėjos eilėraštį „Vilnele bėk į Viliją/, o Vilija – į Nemuną/; sakyk, tėvynę mylime/ labiau mes už gyvenimą“ – tai kuo čia skiriasi nuo partizanų dainos? Partizanai patys dainavo, jiems nesvarbu Salomėja ne Salomėja ten, koks skirtumas, jei teisingai sakoma ir gerai skamba.
(bus tęsinys)