Portalas Lrytas publikuoja interviu, kur tarpusavyje Lietuvai aktualiomis temomis kalba Vytautas V.Landsbergis ir Vytautas Landsbergis.
Pokalbį veda Vytautas V.Landsbergis.
– Pamažu pusbalsiu pradedama kalbėt, kad gal mūsų jaunimas nelabai patriotiškai auklėjamas. Gal neįtraukiamas ar nepakankamai įtraukiamas prisiimti atsakomybę už Lietuvą, jos ateitį. Bet gal problema ne tik mokyklose ar ministerijose, o ir tų jaunų žmonių tėvų galvose. Kaip manai, gal reiktų ir tėvus bandyti įtraukti į patriotinį susivokimą, ar šaukštai jau popiet ir reikia dirbti tik su jaunimu?
– Būtina tėvus įtraukti, bet niekaip kitaip jų neįtrauksi, tik per tą patį jaunimą. Toks šio laikmečio paradoksas. Reikia tėvus įtraukti, tačiau tai daryti per jų vaikus, jų vaikų pagalba. O pirmiausiai gal reikėtų pačiam jaunimui pasakyti – „Jūs nemanykit, kad jūsų tėvai visai beviltiški.“
– Čia išsukai smagų „atvirkštuką“, kad vaikai galėtų pasirūpint tėvų pilietiniu ir patriotiniu ugdymu. Tėvai kaip vaikų atsakomybės dalis.
– Juk tėvai irgi buvo tokie pat paaugliai, kaip ir jų vaikai dabar. Ir jie pridarydavo visokių eibių. Oi kiek galėčiau papasakoti, ko esu pridaręs, būdamas paauglys, tai siaubas. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiau, ko paskui negali užmiršti visą savo gyvenimą. Pavyzdžiui, kaip mano mama verkė dėl mano elgesio. Man to užteko – kad mama dėl manęs verktų! Koks tai siaubas, įsivaizduoji? Jokių pamokų paskui nereikia, jokio klasės auklėtojo nereikia.
Nors klasės auklėtoja irgi kai kada gerai paauklėdavo. Buvo toks įvykis: ateina klasės auklėtoja, pravarde „Bananas“ – kadangi Banaitienė. O mes paaugliai, bachūrai, žinai, berniukų gimnazija, džiūgaujam, mums baisiai linksma. Kodėl taip linksma? Nes prisigaudėm musių, išsirovėm po plauką, užrišom jį vienai musei ant kojos, o kitame plauko gale – popieriukas.
Ir paleidžiam vargšę musę, o ji skrenda ir vargais negalais kelia tą popieriuką. O mums baisiai juokinga kaip musė tempia tą popieriuką, visa klasė džiūgauja, žiūri, kieno musė geresnė.
Bet ateina mokytoja „Bananas“, labai griežta, matematikė, klausia – „kas čia vyksta?“ Išsiaiškina, pamačius muses, skraidančias su plaukais, ir sako: „Žinot, aš neįsivaizdavau, kad jūs galite taip elgtis, taip kankinti vabalėlius.“ Ir tada mums tarsi kas nušvito smegenyse – juk mes iš tiesų kankinam vabalėlius. Purviną musę tu gali užplot higienos tikslais, bet kankini ją… Specialiai. Ir pasibaigė visi tie mūsų kankinimai. Reiškia, auklėjimas žodžiu kartais irgi pasiekia smegenis.
– Vienoje mūsų moksleiviškoje kino stovykloje vaikai surašė šiek tiek provokuojantį scenarijų – apie dviejų berniukų draugystę. Ir ten jų bučinys kažkur slapta valgykloje nutinka, kurį kažkas pamato, papletkina – ir kaipmat mokykloje pasklinda gandas. Po to vienas berniukas dingsta. Gal nusižudo.
Būsimųjų filmų aptarime aš klausiu jų – „Jūs tikrai norit šita tema kurt filmą vaikų stovykloje?“ Bandžiau švelniai atkalbėti, o jie „ne, tikrai norim. Ir nesutinkam, kad neleistumėt.“ Gerai, nusileidau, tada jūsų reikalas. Ir jie sukūrė labai stiprų filmą, skaudų, gilų. Į stovyklos uždarymą atvyko tėvai ir pamatė kluone tą jų filmą. O filmas jaudinantis, ir ten po premjeros kažkas iš tėvų užsimanė kritišką pastabą pasakyti, kodėl tokia tema pasirinkta. Tai tie vaikai išėjo visi atvirai prie ekrano ir puolė ginčytis, kad „mes norėjom tai pasakyt, ir pasakėm.
Mums nepatinka tai, kas vyksta Lietuvoje, ir taškas.“ Ir sukalė viską, ką galvoja, nes jiems gėda gyventi tokioje neapykantos sklidinoje Lietuvoje, todėl ir kūrė šitą filmą. Tėvai sėdi nuščiuvę – gi mūsų pačių vaikai padarė... Ir keičiasi tėvų nuostatos, toks paprastas pavyzdys, kad ir vaikas gali tėvų mąstymą pakoreguot.
– Užtat ir sakau, kad į tėvus reikia eit per vaikus, kurie dar ne visai sugadinti ir kurie gali paskatinti orientavimąsi pasaulyje į žmoniškumo pusę.
Kai manęs paklausia paprasto klausimo – kokia partija man labiausiai patinka – atsakau, kad yra tik dvi partijos, tiktai dvi. Čia prikūrė keturiasdešimt partijų, bet koks skirtumas, jei iš tiesų yra dvi partijos per visą pasaulį. Tai žmoniškumo partija ir nežmoniškumo partija. Vieniems rūpi kitu rūpintis, o tiems antriems – kitą prispausti, apgauti, duoti į dantis. Kaip Putinas sako – „visiems duosiu į dantis ir visi bus sutvarkyti!“ Betgi tu pats pirmas sau duodi į dantis, nes pats pirmas save jau išrašei iš žmonių giminės ir įrašei į žmogėdras.
Taigi, yra žmogėdros ir yra žmonės. Žmonės ateina pagelbėti kitiems žmonėms, kuriuos naikina žmogėdros. Mes turim suprast, kad tai skatintina pareiga bandyt tuos užpultus ginti, užstoti. Tada eini savanoriu, į apkasus, kovoji su priešu, gal net ir galvą padedi. Bet nebūsi žmogėdra. Tapti žmogėdra blogiau negu tapti žmonių gelbėtoju ir žmogėdražudžiu.
– Kita bėda, kad tėvai kartais atitolsta nuo vaikų, ir – jei tikėtumėm statistika – apie 60/70 procentų tėvų paleidžia vaikus savarankiškai būti ir daryti viską, ką tie nori. Ir net nesidomi, kas su jais vyksta.
– Skaičiau ir aš kažkur, kad vaikai Lietuvoje per parą gauna maždaug 12 minučių savo tėvų dėmesio. O visas kitas paros laikas? Kokie monai ir kur tada jiems kišami į galvą? O vaikas, manau, pasiilgsta tėvų, jis norėtų tėvo arba mamos, kad mama priglaustų, kad mama paglostytų. Ta tema parašytas ir „Musių valdovas“, ir daugiau panašių kūrinių yra.
Kažkada mačiau nepaprastai įspūdingą filmą, berods Tailande sukurtą, apie sulaukėjusių vaikų bendruomenę džiunglėse. Kaip jie ten gyvena, patys su savo įstatymais, su savo tvarka. Ir į jų bendruomenę užklysta pora suaugusių. Kaip keistai vaikams atrodo tie suaugusieji, ir suaugusiesiems tie vaikai keistai atrodo. Ir jiems visiems tenka išlaikyti nelengvą egzaminą – ar suartėti ar susvetimėti. Vienas iš saugusiųjų, vyras, mėgina jaustis protingesnis, vyresnis – čia vaikai, o jis suaugęs vyras, tad pavadovaus.
Už tai jis iš karto nurašomas, su juo nėra kalbos. Jis tarp jų būna, gauna valgyti, gauna ką nors veikti, bet yra svetimas. O ta moteris, kuri irgi su juo pas šiuos vaikus užklydo, jinai pasidomi vaikais, vieną kitą net priglaudžia, paglosto. Tam vaikui tai kažkas visiškai užmiršta, nebežinoma, kad jį gali paglostyti ir kažkokia „mama“. Primindama, kad kažkada gyvenime būta ir tikros mamos, kuri paglostydavo. Ir kuo visa tai baigiasi? Tas vyras vaikams darosi vis labiau nesimpatiškas, ir galų gale jį uždaužo pagaliukais. O moters neuždaužo, nes ją užstoja tas berniukas, kurį ji paglostė – „ją paliekam gyvą, ji mane paglostė“.
Tame fantastiniame filme apie vaikus džiunglėse tiek pasakyta, iki šiol labai daug atsimenu. Svarbiausia žinia – atskirtis tarp suaugusiųjų ir vaikų pasaulio. Vaikų pasaulis negali būt paliktas visiškai atskirai, nes tada vėliau susikuria du svetimi pasauliai, kurie nebemoka būt kartu. Tada jie vienas kitą uždaužo pagaliukais.
– Barbarystė ir brolystė. Barbarystė puikiai vystosi savaime, ji sėkmingai tiražuojama ir mūsų žiniasklaidoje, kuriai įdomiausia konfliktai, esami ar net išgalvoti, pagražinti, o brolystę reikia ugdyti, puoselėti, laistyti. Tik kaip?
– Brolybė sunkiau įskiepijama, bet būtina tai daryti. Jeigu tėvas ir motina turi svarbesnių reikalų negu jų vaikas, tai didelė bėda. Tada tie vaikai gyvena tarpusavy, jie eina į gatvę, jų namai yra gatvė. Jų mokytoju tampa koks nors gatvės atamanas ar koks netikėtai iškilęs gatvinis, besikeikiantis politikas, kuris efektingas, patrauklus, ir imasi vadovauti vaikams. Jo klausia – „Gerai, sakyk, ką dabar mušti? Ką, dabar žydus? Dabar žydus mušti? Na, gerai.“
Tai nusikaltimas, kai vaikas, turėdamas tėvus, tegauna 12 minučių jų dėmesio per parą.
– Sakoma, kad istorija yra mokslų motina. Jeigu peržvelgtume ilgesnį Lietuvos istorijos periodą, kaip manytum, iš kurio periodo patirčių galima pasisemti daugiau išminties ir stiprybės jaunam dabarties žmogui.
– Reikia žiūrėt į tai, ko labiausiai jiems ir mums trūksta dabar. Jeigu labiausiai trūksta brolystės, solidarumo jausmo, tai pažiūrėkim, kiek buvo solidarumo, kai žemaičiai ėjo į Durbės mūšį. Buvo aišku – ateina priešas, kuris visus mus sudegins. Visus kaimus išvarys į vergiją. Elementaru ir aišku buvo, kad būtina atmušti priešą, kuris mus naikina.
Bet paskui priešas ateina vėl ir naikina jau kitais būdais. Naikina, tarkim, atimdamas kalbą, papročius, atimdamas žmoniškumą.
Net ir toks paprastas dalykas – mes, nors ir kalbam savo prigimta kalba, kuri tokia turtinga, bet prisigraibom visokių svetimžodžių, ir bandom jais pasipuikuoti. Bet iš tikrųjų mūsų pagrindas yra mūsų senolių kalba. Ir tada turi rastis (ir visai laikais randasi) dalelė žmonių, kuri sako – „ne, chebra, mes esam mes! Lietuvininkais mes esam gimę, lietuvininkais mes turim ir būt“. Beje, tą tiesą mums pasakė net ne lietuvis – J.Zauerveinas. Jis atvedinėjo į protą lietuvius, kurie jau buvo pradedą nebežinot, kas jie tokie, kur jiems dėtis. Atėjo ir sako – „Jūs neužmirškit, kad jūs lietuvininkai, jūs turite būti lietuvininkais“.
Jeigu išlaikom savo tapatybę, sąmoningą tapatybę, tai jau kažkuo esam, nesam nulis. Iš to atsiranda tauta, gali atsirast tauta.
– Tauta gali atsirast, bet lygiai taip gali ir prapulti.
– Ir priešas tą puikiai supranta. Tokia ir buvo jų politika nuo seno – visus pakraščius, visus kitakilmius reikia nutautinti, surusinti ir nebus problemų. Sudėtinga mūsų istorija, bet labai įdomi, yra apie ką vaikams papasakoti. Ir sudominti, kad mes ne iš kelmo spirti. Žiūrėk, dešimt kartų buvom išbraukti iš žemėlapio, atrodė viskas su Lietuva baigta, net vargšas Adomas Mickevičius pasakė – „Lietuva visa jau praeityje“, Lietuvos nebėr. Gražina ir kiti mitologiniai dalykai, kurie Mickevičių žavėjo, bet visa tai, jam rodėsi, yra praeityje. O štai ateina paskui žmonės, kurie pasako – „Ei palauk, ne praeityje, mes dar esam. Mes čia esam, keturiolika lietuvių studentų Kijivo universitete, kurie susirenka padainuot lietuviškai.“ Tai vidurys XIX šimtmečio.
Arba gimnazistai Maskvoj, gal Šiauliuose, kurie irgi kartais susimeta į būrelį ir tame būrelyje yra broliai Vileišiai, ir tie Vileišiai kartą atsiveda plikbajorį iš žemaičių krašto Gabrielių Landsbergį. Ir paprotina, kad jis lietuvis. Ir jis sutinka – „gerai, aš lietuvis, fain“. Ir tada atsiranda Gabrielius Žemkalnis. Taip veikia – iš vieno susipratusio pasidaro du, tada jau žiūrėk septyni, aštuoni, ir jau renkasi koks slaptas varpininkų sambūris Varšuvoje, kuris susitaria, kad atstatys Lietuvą. Prietrankos, atrodytų, ką jūs galit toj Varšuvoj atstatyt.
Ne, o mes padarysim. Kudirka ir jo chebra. Ir padaro – čia yra tie įkvepiantys dalykai, rodantys, kad verta būti savim ir tą reprezentuoti, atstovauti. Ir eiti Vilniaus gatvėmis ir dainuot lietuviškai – tai jau XX amžiaus pradžia. Kur eina būrys moksleivių? Iš rusiškos gimnazijos. Juos veda toks vietinis barzdočius Gabrielius Landsbergis ir mokina juos dainuoti – „Graži ponia pelėda, graži ponia pelėda“.
Ir jie paskui ilgai atsimena, kaip jie dainavo „graži ponia pelėda“, o sutikti žmonės į juos žiūrėjo smalsiai – juk neįprasta, kad eitų jauni žmonės per Vilnių ir dainuotų „Graži ponia pelėda“. O viena iš jų, būsima teatro veikėjo Rucevičiaus žmona, pastebėjo, kad štai stovi šalikely dvi senutės, dvi senutės stovi ir žiūri, ir klausosi ir vienai iš tų senučių ašaros bėga. Tai ką ji prisiminė? Kad jinai irgi buvo lietuvaitė.
– O be dainos apie pelėdą, kas dar? Kas dar šiais sudėtingais laikais padėtų mūsų tapatybės stiprinimui, be estetinio ugdymo?
– Neskubink, dar noriu truputį apie dainas, nes per jas keisti dalykai ateina. Kalbėjome apie Salomėją ir jos daina virtusį eilėraštį – „Vilnele, bėk į Viliją.... Tėvynę mylime labiau mes už gyvenimą.“ Žinai, tai parašyta berods 16-ajai divizijai, kažkur ten rytų frontuose kovojančiai, kad dainuotų tie vargšai lietuviai, kuriuos čia į Stalino mėsmalę kiša, bet jie turi idealą – grįžt į Lietuvą. O paskui netikėtai tą dainą Lietuvoj jau dainuoja partizanai.
Arba dar. Kažkoks jaunas, politiškai angažuojamas poetas, gabus, bet dar nežinantis ar jam tapti Kubilinsku ar kokiu nors kitokiu, parašo vestuvinės dainos parafrazę, tokią pseudo-folklorinę – „užkilokit vartelius, užleiskit kurtelius, tegul išloja svečių pulkelį iš svetimos šalelės“. Tokia atrodytų liaudiška, vestuvinė – tegul išloja svečių pulkelį iš svetimos šalelės. Bet kas užleidžia kurtelius, ir kokie tie sveteliai, kuriuos reikia išloti? Tai parašė Justinas Marcinkevičius, o Balys Dvarionas muziką sukūrė, tik nedaug kas žino, kad tai Dvariono daina.
O mintis antisovietinė – tegul išjoja svečių pulkeliai iš tolimos šalelės. Ypač, kai supranti, kad šitie sveteliai tai atsigrūdę maskoliai, kurie tempia mus visus į savo svetimą šalį.
– Pokalbio pabaigoj noriu grįžti darsyk į mūsų mokyklas. Naujoji pedagogika ir psichologija kitąsyk, regis, remiasi mažiau bendruomenišku „ego“ stiprinimo principu – būk kietesnis už kitus, stipresnis. Įrodyk, nugalėk visus kitus. Tai gerai ar blogai?
– Nebūtina sakyt, kad aš geresnis, jeigu iš tiesų jautiesi stipresnis. Svarbu, kaip aš jaučiuosi, būdamas stipresnis ir galėdamas padėti kitam? Ypač, jei jis klimpsta, nepaeina, pavargo. Jei jam nesiseka. O juk – tarkim, karo ar okupacijos metu – tai gali tapti esminiu gyvenimo arba mirties klausimu. Nes tą, kuris pavargo, okupantai paprastai nušauna ir palieka pakelėje. Arba likimo broliai paima už rankos ir tempia gyventi.
Mano brolis Gabrielius atsiminimuose iš gestapo kalėjimų rašo, kaip jie ten tempdavo vieni kitus, išsekę iš bado, vokiečių gestapo kaliniai. Nors kitas ir krisdavo, ir mirdavo gatvėje išsekęs. O jį draugai vis tiek dar už alkūnių bando tempti, nes kol jį tempia, tol jo dar nenušauna iš paskos einantis esesininkas. Supranti – „dar jis eina, reikia jį palaikyti“.
Čia ir yra raktiniai momentai – ar tu palaikai nusilpusį? Ar tu galvoji – „po velnių, aš pats vos paeinu, jei dar aš jį tempsiu, tai pats greičiau nusibaigsiu. Tad gal tegu jis žūsta, o aš dar kaip nors ištempsiu iki sustojimo.“
Tokie dalykai remiasi į pačius esminius žmoniškumo, krikščionybės pagrindus: ar tu samarietis, kuris gelbsti žmogų, ar tu atsižegnoji, kad tiktai pats išliktum.