Būtų didelė klaida išslaptinti ir viešai paskelbti bendradarbiavusius su KGB asmenis, kurie yra prisipažinę pagal valstybės nustatytą tvarką.

Klaida ne todėl, kad sukaupta informacija apie konkrečius žmonių veiksmus yra valstybinės reikšmės, kurią nuspręsta ilgiems metams saugoti, o todėl, kad valstybė įsipareigojo prisipažinusius apsaugoti, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo dalyvauja rinkimuose.

Pradėtas viešinimas reikš, kad valstybė tokius asmenis paprasčiausiai apgavo. Nemažai žmonių prisipažino bendradarbiavę su KGB, nors apie tai bent tada, kai akcija vyko, Lietuvos archyvuose jokių duomenų nebuvo.

Arba buvo ant ribos – tikra ar netikra. Bet esmė ne tikrume, o valstybės apgavystėje.

[[ge:lrytas:lrytas:36569564]]

Natūralus klausimas: ar galima tokia valstybe pasitikėti? Kaip ir kitais klausimais.

Viena valdžia pažada, kita – panaikina. Prieš 20 su trupučiu metų mano, kaip VSD vadovo, pozicija buvo paprasta – be jokių prisipažinimo akcijų skelbti tai, kas teisme įrodoma. Ir ničnieko daugiau.

[[ge:lrytas:lrytas:36570562]][[ge:lrytas:lrytas:36578023]][[ge:lrytas:lrytas:36568989]]

Be to, visi „bendradarbiavimo“ procesai bet kurioje posovietinėje erdvėje yra šimtu procentų politizuoti. Taip bus ir dabar, gal net dar bjauriau.

Siūlau nei artėjančioje Seimo sesijoje, nei paskesnėse šios temos nebekelti. Nebus nei desovietizacijos, nei istorinės tiesos, o tik šmeižtai, teismai ir sąskaitų suvedinėjimas. Nebent norėtųsi atsitraukti nuo dabartinių aktualijų svarstymo. Pavyzdžiui, išlaidų gynybai.

Kai išgirdau apie ambicingą pareiškimą išlaidas padidinti (ir greitai) iki 5–6 procentų BVP, pamaniau, kad problema, iš kur paimti tokius pinigus, jau aptarta su išmanančiais žmonėmis.

Paaiškėjo, kad tai tik dabar tesvarstoma. Ir, kaip sakoma tautos folklore, „nė gramo ne aiškiau“.

Pasidomėjau šia tema Latvijos žiniasklaidoje – tas pat.

Jaučiu, kad tai prasidės ir kitose NATO valstybėse, kuriose net iki 2 procentų neiškopta. Tad gal didinimo iniciatoriams sutartinai tokią žinią ir reikia pasiųsti?

Šiaip ar taip, NATO – kolektyvinis darinys, o ne kurios nors vienos valstybės nuosavybė.

Diskusijos dėl Lietuvos gynybos kuo toliau, tuo labiau stebina. Prieš dešimt metų atrodė, kad ši tema visiškai aiški.

Išleidžiame pinigus (kartais net labai nemažus) NATO, kuri, nesikišant visuomenei ir jos beveik neinformuojant (dėl neskelbtinų dalykų), rengia gynybos strategiją ir konkrečius planus.

Pasitaikydavo, kad koks nors aukštesnio rango karininkas viešai, nesileisdamas į detales, pranešdavo, kiek laiko ginsimės, kol į pagalbą atskubės sąjungininkai, įpareigoti NATO sutarties penktojo straipsnio.

Praėjus dešimt metų paaiškėjo, kad Lietuvos atžvilgiu NATO konkrečių planų neturi.

Bet pastaruoju metu, po Miuncheno saugumo konferencijos, už gynybą atsakingi Lietuvos politikai, aukšto rango kariškiai bei ekspertai specialiose diskusijų laidose pradėjo kalbėti painiai.

Nebeaišku, kur ir su kuo kariausime, savo ar priešo teritorijoje, kiek laiko tai užtruks ir ar ateis kas į pagalbą. Demonstruojami visuomenininkų (nesvarbu, kad ir padedant profesionaliems kariškiams) parengti karinių operacijų Lietuvos teritorijoje žemėlapiai.

Gal ir Krašto apsaugos ministerijoje ne visi juos matė.

Bet visuomenei reikia ne kompiuterinės dėlionės, nors ir įdomios, o valstybės aprobuotos karinės, kad ir be detalių pateiktos, strategijos. Žiniasklaidoje pasirodantys oficialūs diskusijų dalyviai turėtų apie tai pagalvoti.

Aiškesnio pagrindimo reikėtų ir atsakant į klausimą, kodėl reikia tokio ne tik išlaidaus, bet ir staigaus rūpinimosi tiek savo, tiek visos ES ginkluotosiomis pajėgomis.

Atsakoma, kad dėl galimos Rusijos grėsmės Europai. Ar turima tokią galimą grėsmę patvirtinančios papildomos informacijos, atsakoma miglotai arba visai nekomentuojama. Esą tai savaime suprantama, nes Rusija užpuolė Ukrainą.

Manau, kad paaiškinimui vien analogijos nepakanka. Kaip ir analitinės informacijos, kad Rusijos ekonomika griūva, jos kariuomenė vos kapstosi Donbaso prieigose ir Kurske, o ir pati imperinių pretenzijų turinti valstybė galinti gana sparčiai subyrėti.

Eiliniam piliečiui logiškai norisi paklausti: kaip tokia valstybė gali ryžtis pulti dešimt kartų už ją pranašesnę NATO? Kita vertus, daug kartų menkesnis „Hamas“ vis dėlto atakavo Izraelį.

Dėl taikos prasidėjo pokalbiai ir susitikimai tarp JAV ir Rusijos.

Perskaičiau vieno apžvalgininko nusistebėjimą – esą jeigu Rusija fronte leisgyvė (Lietuvos žiniasklaidoje kasdien pranešama apie mažiausiai pusantro tūkstančio Ukrainoje sunaikintų okupantų), kodėl neduodama Kyjivui papildomos ginkluotės, o ieškoma, kaip pradėti taikos derybas?

Vadinasi, JAV, dabartinio jų vadovo komanda situaciją tiek Ukrainos fronte, tiek už jo ribų mato kitaip.

Mano manymu, JAV ir Rusijos diplomatijos atstovų susitikimas Saudo Arabijoje iš esmės reiškia karo Ukrainoje pabaigą, nors iki konkrečių pabaigos formų dar praeis ne vienas mėnuo.

Kad ir neprognozuojamu laikomas D.Trumpas, atrodo, jau nepasuks priešinga kryptimi.

Mūšiai fronte vyks, kaip ir įvairiais keliais Ukrainai teikiama parama, bet, kad ir kaip apiforminta, taika bus pasiekta iki šių metų pabaigos.

JAV ir Rusija jau paskyrė savo derybininkus.

Paaiškės šiame procese Ukrainos ir kitų valstybių vieta. Jos turėjo dalyvauti ir susitikime Saudo Arabijoje, bet pasielgta kitaip.

Akivaizdu, kad JAV sieks prezidento rinkimų Ukrainoje. Tam ruošiasi ir Rusija.

Dešimtmečiais nusistovėję JAV ir už jūrų marių esančios Europos santykiai taip pat keisis.

Mečys Laurinkus. Taip bus ir dabar, gal net dar bjauriau