Ukrainos vaikų prisiminimai apie pirmąją karo dieną

Man vienuolika, mes iš Zaporižės. Tą dieną mama pažadino septintą ryto, sako prasidėjo karas. Oro pavojus, bėgam į rūsį. Kai atšaukia, grįžtame į butą, klijuojame langus.

Paskui tupiu špižinėj vonioj – kažkas pasakė, kad šitaip saugiausia slėptis nuo skeveldrų. Kasdien, kasnakt taip ir darom, po penkias šešias valandas. Vonioj, su katyte Tusia.

Mama netelpa, sėdi šalia. Visą mėnesį.

Balandį prasideda ištisinis bombardavimas. Pirmiausia jie sprogdino geležinkelio stotį, bėgius. Tada ir išvažiavom. O Tusią palikome pažįstamiems, atbėgusiems iš okupuoto Melitopolio. Jie atsiunčia vis Tusios nuotraukų.

Man vienuolika, aš iš Berezano miesto. Mūsų namas prie pat kelio Charkovas-Kijevas. Šeštą ryto mamai paskambino močiutė, pasakė karas. Mama puolė žadinti mane, brolį, rengti šilčiausiais rūbais. Broliukui Markui trys metai.

Tėtė paskubom aptvarkė rūsį, sustatė kėdes, užklojo antklodėm, kad būtų kur gulėt. Ten pirmą dieną ir prabuvome, nakvojome. Šalta, drėgna. Kitą dieną irgi tupėjom rūsy, tik tėtė išėjo pasižiūrėt, kas vyksta. Tada ir sprogo kažkur netoli, langai vos neišbyrėjo.

Dvi savaites čia ir slapstėmės, paskui išvažiavom. Mane paguldė autobuso bagažinėj, atsimenu tik, kad pažeme praskrido penki naikintuvai, vienas paskui kitą, nesupratau – savi ar priešų. Autobuse kilo panika.

Tėtė negali čia atvažiuot, mūsų aplankyt, tik mama buvo nuvažiavus pas jį. Mudu su broliu jau metai kaip jo nematėme.

Mes iš Chersono. Tą dieną pabudau apie šešias, mes keliamės anksti. Tuojau įsijungiau kompiuterį, nes pamokos vykdavo „online“. Močiutė paskambinus pasakė, kad Novoje Kochovkoje juos jau bombarduoja. Tėvai nutarė mažesnių brolių ir sesers tądien nevežti į mokyklą.

Netrukus mūsų miestą irgi jau bombardavo, ypač Černobajivkos aerouostą. Bet negirdėjom, nes gyvenam toli.

Pamokų nebebuvo, tik su klasiokais aptarinėjome prasidėjusį karą. Pasidarė taip baisu, kad puoliau dėtis brangiausių savo daiktų į kuprinę, jeigu reiktų bėgti.

10–11 valandą rusų malūnsparniai jau sprogdino Antonovo tiltą, per kurį važiavo ukrainiečių kariuomenė. Tiltą dar tris dienas gynė ukrainiečiai. Po trijų dienų Chersonas buvo apsuptas, vėliau rusai užėjo ir į miestą.

7 balandžio išvažiavom, savo mašina. Pasiėmėm ir katę Varvarą. 16 valandų sėdėjom mašinoje, net į tualetą tėvai neišleisdavo, nes visur pakelėse buvo ženklai – MINOS.

Aš iš Svietlodarsko, netoli Bachmuto. Iš namų turėjome bėgti du kartus,

pirmą kartą 2015 sausį į Rusiją, į Vologdą, pas močiutės giminės. Prisimenu, netoli nuo mūsų namų buvo sporto stadionas, pilnas duobių nuo bombų. Po kelių mėnesių grįžome namo, kai tik aprimo, nustojo šaudyt.

Antrąsyk išvažiavome 2022-ųjų kovą, kai prasidėjo karas. Pirmąją dieną sprogimų pas mus dar nebuvo, tik antrąją karo dieną. Nuėjom maisto į didelę parduotuvę, o grįžtant namo virš galvų praskrido karinis lėktuvas. Labai stiprus, kurtinantis garsas, nors paties lėktuvo nesimatė. Lėktuvo garso labai bijau iki šiol.

Mama pasakė, kad važiuosim į Lvovą. Buvo baisu, ypač Kramatorske, čia pastoviai kaukė sirenos, niekad nenutildavo, o mes dar su šunim. Ten buvom prieš pat nelaimę, kai bomba pataikė į Kramatorsko stotį, kur labai daug žuvo. Bet mes jau buvom spėję išvažiuoti. Traukinys sausakimšas, net durys neužsidarė, ant vienos kėdės sėdėjome po tris, keturis.

Aš iš Lisičansko, Lugansko sritis. 23-ą vasario išskridome atostogų į Egiptą. Vėliau sužinojom, kad tai buvo paskutinis skrydis iš Borispolio, netrukus aerouostą pradėjo bombarduot.

Kai lėktuvas nusileido Egipte, pasklido kalbos, kad Ukrainoje prasidėjo karas. Kilo sąmyšis, daugelis paniškai kažkur skambino, kalbėjo apie karo pradžią. Viena moteriškė, kuri turėjo tuo pačiu lėktuvu iš Egipto grįžt į Ukrainą, sakė, kad oro linijos jau uždarytos, grįžti nebėra galimybių.

Man buvo net gėda ten atostogauti, nes žmonės Ukrainoje sėdi slėptuvėse, o tu čia prie jūros.

Iš pradžių nežinojom net kaip ar kur skrist, pinigų neturim; bet paskui kažkaip su lagaminu ir dviem maudymosi kostiumėliais kovo 10-ąją atskridome į Budapeštą, paskui dvi paras iki Lietuvos, per Austriją, Lenkiją.

Kartais susiskambinu su klasės draugėm, kurios išvažiavo iš Lisičiansko; negaliu susisiekti su tomis, kurios ten liko. Palaikome vienos kitas, išsipasakojam telefonu. Tiesa, kartais paskambinam ir močiutei, tik nekalbam nieko, kas pakenktų, nes žinom, kad ten, okupuotose teritorijose, telefonų pokalbių klausomasi.

Mūsų mašina, suremontuoti namai liko ten. Kartais galvoju – geriau gal bomba ten pataikytų, kad mūsų name negyventų okupantai ir visko neišvogtų „mobikai“.

Aš iš Charkovo. Kai prasidėjo karas, namie buvau tik su tėte. Jo vardas –Antonas. Pabudom ryte, į kuprinę jau buvau susidėjęs būtiniausius daiktus, žinojom, kad karas gali prasidėt bet kada.

Mama buvo Lietuvoje, ji pradėjo rūpintis, kaip išvažiuot ir mums. Pakeliui buvo daug patikros postų, kareivių. Tekdavo laukt po dešimt valandų. Važiavome iki Lvovo, traukinys dažnai sustodavo. Dingdavo šviesa, mums liepdavo gulėti ant grindų. Kartą reikėjo bėgt ir slėptis slėptuvėse.

Sunkiausia buvo kirsti sieną. Lijo, šalta, pasislėpėm benzino kolonėlėj. Paskui greitai bėgom, kad tik nesušaltumėm. Taip ir nubėgom iki sienos.

Žinojau, kad gali tekt palikt namus trumpam, bet neįsivaizdavau, kad išvykstu taip toli ir taip ilgam. Vėliau sužinojau, kad rusai trumpam buvo įsiveržę ir į mūsų miestą, bet mes tuomet jau buvome išvažiavę.

Mėgstu printeriu projektuot 3d modelius – mašinas, robotus.

Aš iš Charkovo. Pabudau nuo sprogimų, maždaug pusę penkių. Pamačiau, kad mama ir tėtis greitai dedasi daiktus. Paklausiau, kad vyksta, jie nepasakė nieko, tik liepė greitai susiruošti ir man.

Mano sesuo Sonia mokėsi Vilniuje, turėjom po kelių dienų vykti pas ją į svečius. Buvome suplanavę išskristi šeštadienį, bet tada skrist jau nebebuvo galimybių.

Dangus buvo suraižytas švytinčių priešlėktuvinių salvių, žmonės stovėjo kaip užkerėti ir žiūrėjo į dangų.

Išvažiavom per valandą – norėjom važiuoti į Kijevą, bet ten didelė spūstis. Likome sodyboje už Charkovo, ten rūsy slėpėmės tris dienas. Užklijavome langus.

Sprogimų vis daugėjo, tad nutarėm važiuoti link sienos. Link Černovcų, sienos su Rumunija. Penkias paras važiavom, nes spūstys ir čia labai didelės. Be to, naktimis komendanto valanda ir važiuoti negalima. 7-ą kovo perėjom sieną. Liūdniausias dalykas – atsisveikinimas su tėte, jis nuvežė iki sienos ir čia reikėjo atsisveikinti. Labai verkiau.

Rugpjūtį buvom nuvažiavę į Ukrainą ir tėtį aplankėme.