45 metų ukrainietis Bohdanas pernai birželį pasipustė padus – iš Vilniaus išskrido į Sakartvelą vildamasis, kad košė, kuri užvirė jam besidarbuojant Lietuvoje, atvės.
Taip ir nutiko. Šiuo metu jis vėl gyvena Lietuvoje, dirba solidžioje Vilniaus pašonėje esančioje įmonėje ir net galvoja apie tai, kad gerai būtų sugrįžti į tą darbą, kurio ėmėsi prieš trejus metus.
Bohdanas (pavardė redakcijai žinoma) – karo pabėgėlis, kurį 2022-ųjų rugpjūtį Lietuvoje įdarbino komercinę šaldymo įrangą gaminanti bendrovė „Freor LT“. Vyras dirbo joje pusantrų metų ir galbūt būtų dirbęs toliau, jeigu draugų pakurstytas 2024-ųjų pradžioje nebūtų sumanęs išvykti į Vokietiją.
Susiję straipsniai
Tuomet, kai ten darbdaviams į rankas jis įdavė savo asmens dokumentą – laikinąjį leidimą gyventi Lietuvoje, vokiečiai Bohdaną grąžino į mūsų šalį, mat paaiškėjo, kad leidimo galiojimas buvo senokai pasibaigęs.
Dokumentų klystkeliai
Ukrainietis Bohdanas – paprastas, apie informacines technologijas nieko nenusimanantis žmogus. Vyras neturėjo jokios profesijos – jokio išsilavinimo, bet įmonė „Freor LT“ jį priėmė dirbti pagalbiniu darbininku.
Įsidarbindamas įmonėje jis pirmiausia atsinešė 2022-ųjų rugpjūtį išduotą registracijos Migracijos departamente kortelę – prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi humanitariniu pagrindu.
„Gelbėjome žmogų, atsidūrusį nepavydėtinoje situacijoje. Įdarbinamas jis prižadėjo, kad vos tik gavęs atneš ir laikinąjį leidimą gyventi Lietuvoje. Jis tai ir padarė rugsėjį. Mūsų įmonės personalo vadovė, padariusi leidimo kopiją, įkėlė ją į sistemą.
Galbūt tai ir buvo mūsų klaida – neapsižiūrėję, kad leidimas galioja iki 2023-iųjų kovo, kompiuterio programoje „neįjungėme priminimo skambučio“, – taip apie karo pabėgėlio įdarbinimą pasakojo „Freor LT“ savininkas ir vadovas Rytis Bernatonis.
Pagal darbo teisę užsieniečiai pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikui turi būti atleidžiami iš darbo. Bet „skambučio“ nebuvo, ir Bohdanas kuo ramiausiai „Freor LT“ įmonėje išdirbo 17 mėnesių. Jis gaudavo algą, įmonė už jį mokėjo gyventojų pajamų, socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo mokesčius, kurie per visą tą laiką pasiekė dešimtis tūkstančių eurų.
Visos institucijos – Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), „Sodra“ – regėjo tas įmokas ir niekam nekilo įtarimų, kad kas nors negerai. Ir tik tada, kai vokiečiai jį grąžino į Lietuvą, Bohdanas patraukė į Migracijos departamentą vildamasis, kad jis pratęs leidimą gyventi Lietuvoje.
Paaiškėjus, kad šis karo pabėgėlis 13 mėnesių Lietuvoje dirbo nelegaliai, institucijos įjungė atbulinę pavarą ir Valstybinė darbo inspekcija (VDI) įmonei „Freor LT“ surašė administracinių nusižengimų protokolą už esą nelegalų ukrainiečio darbą.
Kirto per reputaciją
„Tai absurdiška situacija, – Bohdano įdarbinimo istoriją dar kartą peržvelgė R.Bernatonis. – Jeigu ukrainietis, grįžęs iš Vokietijos, nebūtų nuėjęs prasitęsti leidimo, bet būtų išvykęs į NVS ar susiradęs nelegalų darbą, jis neberūpėtų nė vienai iš mūsų šalies institucijų.
O mes padarėme gerą darbą – įdarbinome ukrainietį, turintį visas ES galiojančias karo pabėgėlio apsaugas. Nors ir buvo pasibaigęs leidimo gyventi Lietuvoje terminas, jis vis tiek buvo teisės aktų saugomas.“
Leidimų galiojimo terminais, kaip ir jų išdavimu, rūpinasi atsakingos šalies institucijos, tad elektroninė Lietuvos migracijos departamento informacinė sistema MIGRIS turėjo rodyti, kad Bohdano leidimas laikinai gyventi Lietuvoje humanitariniu pagrindu yra pasibaigęs, ir įspėti apie tai.
Kita vertus, anot pašnekovo, jeigu ir buvo MIGRIS sistemoje siunčiami įspėjimai šiam ukrainiečiui, jis negebėjo naudotis informacinėmis technologijomis.
„MIGRIS turi duomenų apie karo pabėgėlių įsidarbinimo vietas – turi įmonių kontaktus, tad kodėl iš jos siunčiami pranešimai el.paštu negalėtų pasiekti ir darbdavių?
„Sodra“ juk regėjo mokesčius, bet nė viena iš institucijų mūsų neinformavo, kad jo laikinojo leidimo gyventi laikas senka, kad reikia jį pratęsti. Atrodytų, tarsi institucijos specialiai laukia, kol įmonės pažeis teisės aktus, ir savo veiksmais tiems pažeidimams nepastoja kelio“, – sakė R.Bernatonis.
Skirtingi teismų sprendimai
„Dėl VDI protokolo kreipėmės į Vilniaus miesto apylinkės teismą. Bylą nagrinėjusi teisėja pernai spalį apgynė įmonę – nusprendė, kad VDI kaltinimai dėl joje dirbusio karo pabėgėlio iš Ukrainos yra mažareikšmiai ir net neteisėti, juo labiau kad jo leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo pabaigos nepastebėjo visos šalies institucijos.
Bet VDI, užuot ieškojusi sprendimų, susijusių su užsienio piliečių kontrolės problemomis Lietuvoje, pasirinko tolesnį teismų maratoną“, – sakė R.Bernatonis.
Ilgai laukti nereikėjo ir Vilniaus apygardos teismas gruodžio 20-ąją patenkino VDI apeliacinį skundą. R.Bernatonis buvo pripažintas kaltu pagal Administracinių nusižengimų kodeksą ir jam skirta 1000 eurų bauda esą už nelegalų darbą.
Pasak „Freor LT“ vadovo, nuostabą kelia ir tai, kad šioje administracinėje byloje aukštesnės instancijos teisme sprendimą priėmė ne kolegija, o vienas teisėjas, kurio sritis – baudžiamosios bylos. Be to, sprendimas įsigaliojo iš karto, be jokio išankstinio įspėjimo.
„Tuomet, kai apylinkės teismo teisėja, išklausiusi ir mūsų, ir VDI argumentus, priėmė įmonei palankų sprendimą, manėme, kad pagaliau mūsų valstybė yra solidi, nes teismas ištaisė klaidą.
Bet vėliau VDI pateikė apeliaciją – viena valstybės institucija apskundė kitos institucijos sprendimą. Jos kalasi teismuose, nes joms tai nieko nekainuoja. Tokiu būdu kaltais paverčiami visi kiti, o jos nusiplauna mundurą“, – teigė R.Bernatonis.
Skalpuoja tik įmonę
„Freor LT“ – didelė įmonė, kurioje dirba per 430 žmonių ir kurios gaminiai eksportuojami į daugybę pasaulio valstybių. Per metus vien pelno mokesčio valstybei ji sumoka apie 1,5 mln. eurų.
Nė karto per visą veiklos istoriją, siekiančią kone 25 metus, ji nėra pažeidusi darbo teisės – nėra nuslėpusi mokesčių ar įdarbinusi nelegalų. Jokių pažeidimų iki ukrainiečio istorijos nebuvo radusi net pati VDI.
Tačiau už padarytą techninę klaidą – neįvestą priminimą apie ukrainiečio leidimo gyventi Lietuvoje trukmę – VDI nubaudė „Freor LT“ vadovą, o įmonė už karo pabėgėliui iš Ukrainos sukurtą darbo vietą buvo įrašyta į nepatikimų mokesčių mokėtojų sąrašą.
Tokiu būdu teismo sprendimu „Freor LT“ buvo prilyginta toms įmonėms, kurios algas moka vokeliuose, nors niekada to nedarė. Be to, būdama tokiame sąraše ji negalės dalyvauti jokiuose viešuosiuose pirkimuose.
„Baudą sumokėjau – nenorėjau, kad būtų atsiųsti antstoliai, tačiau kokių pretenzijų mums gali turėti VMI, kuri gaudavo už Bohdaną mokamus mokesčius? Apskritai pernai iš viso valstybei sumokėjome 5,3 mln. eurų mokesčių – esame viena iš 200 Lietuvoje daugiausia mokesčių sumokančių įmonių.
Pati VMI vėliau patvirtino, kad „per pastarųjų trejų metų stebėseną jokių nepriemokų „Freor LT“ nerasta“. Tad didžiausia žala, kurią padarė mums valstybės institucijos, – pasikėsinimas į mūsų įmonės reputaciją, todėl privalau ją susigrąžinti – eiti iki Europos žmogaus teisių teismo“, – kalbėjo R.Bernatonis.
Jo vadovaujama įmonė dirba su didžiausiais pasaulyje prekybos tinklais, jos gaminamos įrangos pirkėjų yra ir Skandinavijos šalyse. „Visos tos įmonės – mūsų partnerės – yra socialiai atsakingos. Jos siunčia pas mus auditorius, kurie tikrina darbo sąlygas, kalbina pačius dirbančiuosius.
Niekada neturėjome jokių priekaištų, bet dabar biurokratai nutarė, kad esame nepatikimi ir nebeturime teisės įdarbinti užsieniečių ir karo pabėgėlių, kurių anksčiau dirbo per 40-imt, iš Sirijos – taip pat“, – apmaudo neslėpė „Freor LT“ vadovas.
Karčiai juokinga situacija dar ir dėl to, kad akimirksniu įsigaliojęs Vilniaus apygardos teismo sprendimas privertė įmonę atsisveikinti su dalimi joje dirbančių užsieniečių. O Migracijos departamentas, reaguodamas į įmonės paklausimą, sistemoje net nemato to sprendimo ir aiškina, kad užsieniečiai joje gali dirbti kaip dirbę.
Įstatymo spragos
Pasak R.Bernatonio, jo sukaupta patirtis perša išvadą – tuo metu, kai pabėgėlių srautas buvo ypač didelis, labai skubiai buvo priimtas LR įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties.
„Kadangi pabėgėlių dėl jų gausos nebuvo įmanoma sukontroliuoti, visa atsakomybė buvo permesta darbdaviams.
Juos įdarbinusioms įmonėms tenka kontroliuoti, ar jie turi leidimus gyventi, nors jų duomenis regi „Sodra“, Užimtumo tarnyba, Migracijos departamentas, VDI ir VMI.
Įstatyme padaryta daug klaidų ir mūsų įmonė atsidūrė po tuo pačiu straipsnio priekalu kaip ir vokelių dalintojai. Juk ne paslaptis, kad, tarkim, užsieniečiai pavežėjai naudojasi padirbtomis 50 eurų kainuojančiomis leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelėmis ir niekam tai nekliūva.
Jeigu, tarkim, Bohdanas būtų pateikęs padirbtą kortelę, mūsų atsakomybės net nebūtų – nesame policija, neįstengtume atpažinti falsifikatų, o institucijos nekontroliuoja situacijos“, – svarstė R.Bernatonis.
O kol įmonė „Freor LT“ priversta teisybės ieškoti teismuose – rengia kasacinį skundą, Bohdanas kuo ramiausiai toliau dirba Lietuvoje.
Kadangi jis turi karo pabėgėlio statusą – turi laikinąją apsaugą, turi ir teisę į darbą. Taigi jis vėl gavo Migracijos departamento leidimą gyventi mūsų šalyje ir niekam net neužkliuvo, kad jis buvo „dingęs“.
Darbdaviams – gausybė reikalavimų
Valstybinės darbo inspekcijos komentaras
„Informaciją apie neteisėtai esantį Lietuvoje ir dirbantį užsienietį gavome iš Migracijos departamento.
Nacionalinės teisės aktai, kurie suderinti su ES teisės aktų reikalavimais, numato, kad nelegaliu darbu gali būti pripažintas ir atvejis, kai darbuotojas nebuvo teisėtai Lietuvoje, nors jo darbas buvo teisėtas: buvo sudaryta darbo sutartis, apie tai laiku pranešta „Sodrai“, darbuotojui buvo mokamas darbo užmokestis, sumokami visi mokesčiai ir įmokos.
Siekiant apsaugoti migrantų teises, užkirsti kelią galimiems prekybos žmonėmis ir kitiems labai sunkiems migrantų išnaudojimo atvejams darbdaviui galioja pareiga būti deramai rūpestingam. Jis turi pasirūpinti, kad visu darbuotojo – trečiosios šalies piliečio – teisėto darbo laikotarpiu jo buvimas irgi būtų teisėtas.
Atkreiptume dėmesį, kad karo pabėgėlio statusą turi tik tie užsieniečiai, kurie turi skaitmeninį leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu. Tie, kurie kreipiasi tokio leidimo, gauna tai patvirtinančią Migracijos departamento pažymą.
Karo pabėgėlio statusą turintys asmenys gali dirbti, kol turi galiojančius tai patvirtinančius minėtus dokumentus, todėl darbdavys turi įsitikinti ir užtikrinti, kad toks asmuo dirbtų tik tol, kol galioja jo teisėto buvimo šalyje dokumentai.
Visi kiti užsieniečiai gali pradėti dirbti tik tada, kai jau turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, ir tik šių leidimų galiojimo laikotarpiu.“
Direktyva – aukščiau už įstatymus
Pasak „Lietuvos ryto“ kalbinto teisininko, ES teisės aktai yra viršesni už šalių ES narių teisės aktus.
„2001-ųjų ES direktyva suteikia užsieniečiams laikinąją apsaugą – tiems žmonėms, kurie dėl tam tikrų svarbių priežasčių turėjo palikti savo šalį.
Lietuvoje Vyriausybės nutarimu tokia apsauga suteikiama ir Ukrainos piliečiams, pabėgusiems nuo karo: jie turi teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Kiti užsieniečiai – ne karo pabėgėliai – taip pat turi tokią teisę, jeigu jiems Migracijos departamentas išduoda leidimą gyventi Lietuvoje.
Ukrainietis Bohdanas – karo pabėgėlis ir jis turi laikinąją apsaugą ir pagal specialiąją ES direktyvą, ir pagal specialų įstatymą Lietuvoje. Pasibaigęs laikinasis leidimas gyventi Lietuvoje nepanaikino laikinosios karo pabėgėlio apsaugos, nes tai – valstybės įsipareigojimas.
Į Bohdano situaciją apeliacinis teismas pažiūrėjo formaliai. Nors jam galioja apsauga pagal ES direktyvą, pasibaigus Migracijos departamento išduotam leidimui buvo nuspręsta, kad jis neturi ir teisės gyventi Lietuvoje.
Tokiu būdu teismas neteisingai išaiškino užsieniečių teisinės padėties įstatymą. Jo priimta išvada prieštarauja ES direktyvai, pagal kurią ES šalys narės turi užtikrinti laikinąją apsaugą karo pabėgėliams. Net jei jie nedirba, jie nėra nelegalai.
Formalumai ir biurokratija – Lietuvos bėda. Laikinasis leidimas gyventi tėra formalus dokumentas, bet pasibaigus jo galiojimui visos institucijos tą ukrainietį laikė neteisėtai gyvenančiu mūsų šalyje.
Užsieniečių teisinės padėties įstatyme perkeliant ES direktyvą liko viena kitai prieštaraujančių normų. Vienas teismas rėmėsi viena, kitas – kita, ir tai pakeitė sprendimą“, – paaiškino teisininkas.