Šio fakto negali atsverti žinios, kad mūsų šalies gyventojų nuo 2019 metų ne mažėja, o net šiek tiek daugėja, bet tik dėl emigracijos srautų iš Ukrainos, Baltarusijos, Vidurinės Azijos ir kitų valstybių.
Ypač didžiulė emigracijos banga iš Lietuvai kultūriškai artimos Ukrainos jau atslūgo, nemažai ukrainiečių išvažiuoja į kitas šalis, pirmiausia į Vakarų Europą, dalis grįžta ir į tėvynę.
Tai atspindi oficiali statistika: šių metų vasarį Lietuvoje gyveno 2 mln. 890 tūkst. nuolatinių gyventojų.
Didžiausias Lietuvos gyventojų augimo bumas dėl emigracijos stebėtas 2022 m. prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje.
Tada nuolatinių gyventojų padaugėjo 51 tūkst. 281. Vėlesniais metais šis emigracijos poveikis ėmė atslūgti.
Dar prieš keletą metų Jungtinių Tautų paskelbtos demografinės prognozės Lietuvai žada liūdną ateitį – iki 2030-ųjų gyventojų skaičius turėtų sumažėti 200 tūkst., o 2050 m. šalyje gyventų tik maždaug 2 mln. 200 žmonių.
Kai kasmet miršta maždaug 40 tūkst. žmonių, o gimsta mažiau kaip 20 tūkst. naujagimių, tik emigracija iš trečiųjų šalių gali paneigti šias niūrias prognozes.
Bet ar tuomet Lietuva liktų lietuviška?
Komentuodama menkstantį gimstamumą socialinės apsaugos ir darbo ministrė I.Ruginienė pareiškė, kad gyvenimas brangsta, vis sunkiau įsigyti būstą, o esą dabar jaunimas labai skaičiuoja kaštus.
Tai tiesa, bet kartu vis sakoma, kad dar niekada Lietuva taip gerai negyveno kaip dabar.
Tvirtinama, kad ir tėvystės atostogos Lietuvoje vienos ilgiausių pasaulyje.
Vadinasi, net ir skyrus gimstamumui skatinti didžiules papildomas pinigų sumas vargu ar padėtis iš esmės greitai pasikeistų.
Tiesa, ekonomikos ekspertai atkreipia dėmesį, kad ir mažėjanti, senstanti visuomenė galėtų išlaikyti aukštą gerovės lygį, jei sėkmingai automatizuotų, robotizuotų ekonomiką.
Plečiantis dar ir dirbtinio intelekto galimybėms net mažėjant darbo jėgai galima išsaugoti gamybą ir paslaugas, ypač jei dar pavyktų labiau pasitelkti ir senjorus.
Šitaip galima išgyventi vieną kitą dešimtmetį ir po 2050-ųjų, bet ilgainiui vis viena tokia šalis kaip Lietuva būtų pasmerkta natūraliai išnykti.
Aišku, tuštumos pasaulyje nelieka, laisvą erdvę užpildytų kiti, tik tokios pesimistinės perspektyvos vargu ar guodžia.
Gimstamumo skatinimo politika jau galėtų bent sulėtinti Lietuvos senėjimo, lietuvių skaičiaus mažėjimo procesus.
Receptai – seniai žinomi: geresnės sąlygos vaikams auginti, paslaugų šeimoms plėtra, parama tėvams sėkmingai grįžti į darbo rinką, palengvintas būsto įsigijimas.
Vis dėlto demografiniai procesai taip toli nužengė, kad ir objektyviai Lietuvoje labai sumažėjo gimdyti galinčių moterų, net jeigu jos ir masiškai geistų tapti motinomis.
Mat didžiulė emigracija deformavo visuomenės struktūrą daugybei jaunų lietuvių šeimas ėmus kurti užsienyje.
Dabar jau lyg ir nusistovėjo pusiausvyra tarp emigruojančių ir grįžtančių, kelerius metus net truputį daugiau lietuvių sugrįžta, bet tai daugiau vyresnio amžiaus žmonės, užsidirbę pensijas ar sukaupę lėšų iš naujo kurti gyvenimą gimtinėje.
O jų vaikai neretai lieka gyventi svetur, ten integruojasi.
Kai vykstant karui Ukrainoje dėl karo pabėgėlių ir emigrantų Lietuvos gyventojų skaičius ėmė augti, pasigirdo ir balsų, kad greit vėl pagrįstai galėsime traukti dainą, kad mūsų – trys milijonai.
Dabar Lietuvoje 2 mln. 890 tūkst. nuolatinių gyventojų, o tai maždaug 95 tūkst. daugiau nei žemiausią lygį pasiekusiais 2019 metais.
Akivaizdu, kad dėl ekonomikos poreikių verslui teks pasitelkti emigrantus.
Tačiau tik tuomet juos bus galima laikyti Lietuvos žmonėmis, o ne atvykstančiais ir išvykstančiais svetimšaliais, jei bent nemažą jų dalį pavyks integruoti į mūsų visuomenę.
Tada dažniau bus kuriamos ir mišrios šeimos, tai irgi prisidės prie gimstamumo, o gerai integruoti į mūsų visuomenę šie emigrantai ilgainiui gali tapti tokie pat Lietuvos piliečiai kaip ir lietuviai.
Dar 2023 metų vasarą strateginę šalies viziją „Lietuva 2050“ kūrę demografijos ekspertai numatė du galimus ateities scenarijus – optimistinį ir pesimistinį.
Net ir pagal optimistinį scenarijų neprognozuodami Lietuvos gyventojų gausėjimo jie siūlo, kaip būtų galima gerokai sulėtinti neigiamus procesus.
Remiantis gerosiomis užsienio praktikomis reikėtų mažinti socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę panašiai kaip Skandinavijos šalyse, taikyti auginti vaikus skatinančią politiką, mažinti mirtingumą plėtojant sveiką gyvenseną ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.
Be kita ko, tai ypač aktualu Lietuvos vyrams, nes jų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė net devyneriais metais trumpesnė nei moterų pirmiausia dėl nesveiko gyvenimo būdo.
Tačiau optimistinis scenarijus neišsipildys tik kuriant planus.
Lietuvos demografinę ateitį lems veiksminga jų įgyvendinimo politika. Tam būtina politinė valia, o jos reikia jau šiandien, nelaukiant rytojaus.