Prezidentas Gitanas Nausėda nurodė, kad Lietuva taip pat norėtų atsidurti po prancūzų „branduoliniu skėčiu“, tačiau premjeras Gintautas Paluckas aiškino, kad „prieš lendant po bet kokiu skėčiu, reikia labai gerai pasvarstyti“.
Naujienų portalas Lrytas pasidomėjo, kaip realiai atrodytų E.Macrono iškelta branduolinio skydo Europai idėja, kokia dilema lauktų pačių prancūzų ir ką tai reiškia Lietuvai.
Prancūzijos pajėgumai
Kauno technologijos universiteto (KTU) tyrėjas ir gynybos technologijų ekspertas Andrius Vilkauskas pastebėjo, kad norint geriau suprasti, kodėl dabar Prancūzija imasi lyderystės, reikia atsigręžti į Prancūzijos istoriją.
Ekspertas priminė, kad Prancūzija – vienintelė NATO šalis, kuri 1966 metais, prieštaraudama įsivyravusiam JAV dominavimui, buvo suspendavusi savo dalyvavimą Aljanse, patraukdama savo ginkluotąsias pajėgas ir strateginį branduolinį ginklą iš tiesioginio NATO vadavietės pavaldumo, o vėliau į jį sugrįžo.
„Prancūzija visada norėjo turėti savo nuosavą ginkluotę ir kiek įmanoma mažiau priklausyti nuo Amerikos. To nebuvo įmanoma padaryti 100 proc., bet jie vis tiek tokį norą turėjo, todėl šiuo metu Prancūzija yra vienintelė iš likusių NATO šalių, kuri dar turi, lyginant su JAV, nedidelį techninį, žvalgybinį pajėgumą, savo kelis žvalgybinius ir stebėjimo palydovus, kuriuos gali naudoti patys savarankiškai. Visos kitos NATO šalys tokių sąlyginai nepriklausomų techninių, žvalgybinių pajėgumų, kuriuos turi Prancūzija, nebeturi.
Nežiūrint į tai, kad galbūt pati idėja skamba taip, tarsi prancūzai „per daug gero vyno prisiragavo ar pelėsinio sūrio persivalgė ir sumanė Napoleoną prisiminti“, kaip norėtų parodyti Rusija, tačiau jie turi daugiau strateginio savarankiškumo negu kitos NATO šalys, ir, kalbant apie branduolinį ginklą, ženkliai daugiau negu Didžioji Britanija“, – naujienų portalui Lrytas pasakojo A.Vilkauskas.
Nors Didžioji Britanija taip pat turi branduolinį ginklą ir yra Budapešto memorandumo dalyvė, anot pašnekovo, tokio strateginio savarankiškumo neturi, nes procedūriškai ir tradiciškai visas jos taikinių pasirinkimas vyksta sąveikaujant su JAV ir naudojantis JAV techniniais žvalgybiniais pajėgumais.
Pati E.Macrono idėja kurti Europos branduolinį skėtį, kaip idėja, pasak A.Vilkausko, yra geras žingsnis – prancūzai jau nepuola skambinėti V.Putinui.
Visgi, eksperto teigimu, tai labiau yra idėja, skirta pačių europiečių psichologiniam persilaužimui pradėti ir skatinti tam tikrą mąstymo savarankiškumą, atsakomybės prisiėmimą negu realiems veiksmams artimiausioje ateityje.
„Iš nešėjų prancūzai dabar turi tik lėktuvus ir povandeninius laivus, kurių neturi labai didelio kiekio, bet jų branduoliniai povandeniniai laivai pakankamai ilgai gali būti po vandeniu ir dar bastytis iki tam tikros vietos, iš kurios galėtų pataikyti į taikinį, tad šiuo metu naudojamos dvi ginklo pristatymo platformos, nes vidutinio nuotolio raketos po branduolinės ginkluotės ribojimų susitarimų Europoje nebuvo vystomos.
Kadangi jie neturi didelio kiekio branduolinių laivų, norėdami pasiekti potencialų agresorių – Rusiją – jie su savo lėktuvais turėtų dislokuotis maždaug Lenkijoje, kad galėtų pasiekti rimtesnius tolimesnius taikinius Rusijoje“, – kalbėjo ekspertas.
A.Vilkauskas pabrėžė, kad Prancūzija neturi mažesnio poveikio taktinės branduolinės ginkluotės, bet turi strateginę branduolinę ginkluotę – vadinasi, turi atakuoti gerokai toliau sienos ir jau į strateginės reikšmės taikinius.
Anksčiau, dar Šaltojo karo laikais, sovietinio bloko siena buvo pakankamai arti Prancūzijos, todėl pasiekti sovietinius taikinius buvo lengviau ir lėktuvų dislokavimas buvusios Vakarų Vokietijos teritorijoje būdavo pakankamas atstumas.
„Dabar tą taikinį reikia numesti ženkliai toliau – vadinasi, lėktuvas su raketa nešėja turi nuskristi pakankamai toli, tad Lenkija yra toks pakankamai optimalus dislokavimo taškas, kad galėtum pasiekti tuos didesnius taikinius“, – pastebėjo jis.
Šiuo metu E.Macronas kalba apie dalinimąsi branduoliniais pajėgumais su Vokietija. Anot A.Vilkausko, Vokietijoje dislokuotas branduolinis ginklas galėtų pasiekti Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos sienos kampą ir kiek toliau už Ukrainos, tačiau Maskvos ar tolimesnių regionų nepasiektų.
„Visi pamirštame, kad realiai Rusijoje yra tik du pagrindiniai taikiniai – Maskva ir Sankt Peterburgas, kuriuose sukaupta daugiausia šalies intelektinio ir finansinio kapitalo. Yra dar didesnių miestų, bet realiai Rusija turi tik du taikinius, visa kita, hiperbolizuojant, lieka tik kaimai be unitazų, kuriuos taip karo metu iš Ukrainos plėšė valstybės agresorės kariai“, – pabrėžė pašnekovas.
Be to, Vokietija jau turi reikalingą infrastruktūrą, kur Šaltojo karo metu būdavo dislokuotas branduolinis ginklas.
Plano ribotumai
Visgi, artimiausioje perspektyvoje rezervuotai tokio „Europos branduolinio skėčio“ idėją A.Vilkauskas vertina todėl, kad realaus pavojaus atveju Prancūzijai iškiltų esminė dilema – pavyzdžiui, ar paaukoti Paryžių vardan Varšuvos.
Nes strateginis branduolinis ginklas – tai jau yra masinio naikinimo ginklas, kuriuo būtų naikinami dideli miestai.
„Tai yra strateginė ginkluotė. Ką tai reiškia? Prancūzijai iškiltų dilema, ar ji maino Varšuvą į Paryžių. Vilniaus Rusijai neapsimoka bombarduoti strateginiu branduoliniu ginklu – tiesiog neapsimoka. Vadinasi, hipotetiškai Varšuva, kaip viena prie rytinių Aljanso sienų stipriausios karine prasme valstybės, sostinė, yra vienas iš tokių rimtesnių taikinių, kur galėtų būti panaudota rimtesnė, jeigu ne strateginio, tai taktinio lygio branduolinė ginkluotė“, – kalbėjo A.Vilkauskas.
Anot eksperto, jeigu įvyksta eskalacija ir atakuojama, pavyzdžiui, Varšuva, Prancūzija turėtų apsispręsti, ar į tai atsako savo strateginiu branduoliniu ginklu, nes jeigu prancūzai tam pasiryžta, didelė tikimybė, kad kitas Rusijos smūgis būtų į Paryžių.
„Kol Europa neturės savo normalios priešlėktuvinės ir priešraketinės ginkluotės sistemos, tol strateginė ginkluotė yra daugiau psichologinis dalykas – paskutinės dienos ginklas negu realus veiksmas.
Nes tokiame konflikte turi turėti galimybę pirmą ataką atremti arba minimizuoti. Amerikiečiai tokią galimybę turi, kitos NATO šalys tuo klausimu yra labai ribotos.
Realiai pasaulyje yra dvi valstybės, kurios tai jau išsibandė – tai Izraelis ir JAV, kurios turi ir technologijas, o JAV ir truputį laiko, nes kol iki jų priskrenda, užtrunka laiko. Prancūzija tokių ir tiek pajėgumų neturi ir laiko atremti atakai yra žymiai mažiau“, – pabrėžė jis.
Todėl, anot A.Vilkausko, Europa galėtų vystyti savo taktinę branduolinę ginkluotę.
„Šiuo atveju iš NATO šalių, ko gero, vienintelė valstybė, kuri galėtų technologiškai tai padaryti, yra Prancūzija, nes ji turi branduolinę energetiką ir žinias – branduolinio ginklo nepadarysi, jeigu neturi branduolinės energetikos.
Prancūzai gali tas technologijas išvystyti, savarankiškai pasidaryti taktinį branduolinį ginklą. Jis yra pakankamai lokalaus poveikio, ir tada iš tiesų gali sukurti taktinį branduolinį skydą“, – nurodė jis.
Visgi, ekspertą suglumino premjero G.Palucko teiginiai, esą Lietuva turėtų „rimtai pasvarstyti prieš lendant po bet kokiu skėčiu“, nes realiai Prancūzijos sprendimas dėl branduolinio ginklo dislokavimo Vokietijoje ar dar kurs nors nuo Lietuvos nelabai ir priklauso.
„Tai yra kiek tuštokas diskutavimas mūsų kontekste. Iš vienos pusės, reikėtų tik džiaugtis, jeigu kažkas prisiima atsakomybę, atsitikus kažkam negero, ir duotų atsaką. Be to, ir toliau egzistuoja NATO, niekas jo neišardė, ir tai vis tiek bus bendras NATO atsakas“, – kalbėjo jis.