Portalas Lrytas publikuoja jau 5-ąjį dviejų Landsbergių pokalbį, kur V.Landsbergį kalbina jo sūnus Vytautas V.Landsbergis.
Šįkart „Pokalbiai su tėvu“ pavadinti „Lietuvos personifikacija“.
– Man, pasakų autoriui, patinka personifikacijos. Tai nieko naujo – sena pasakorių tradicija įsivaizduot žmogų kaip žvėrelį ar paukštį. Priskirti jam žmogiškas savybes. Ir pagalvojau – o ką, jei personifikuotume ir Lietuvą, įsivaizduodami ją kaip personažą. Kaip žmogų, vardu Lietuva. Ir jei tas žmogus ateitų į gydytojo kabinetą ir Tu ją apžiūrėtum. Patikrintum akis, širdį – kaip ji mato, girdi, kaip orientuojasi aplinkoje, kaip jaučia. Kaip veikia jos širdis.
– Kas mes tokie, kad žvelgtume į Lietuvą iš gydytojo pozicijos.
– Čia gi pasaka, pažaiskim. Neatstosiu – kokia Lietuvos diagnozė? Dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Ar Lietuva sveika? Ar gyvybinga, stipri? Gal depresijoje? Gal švenčia, ulioja, nes nenori pamatyt daugybės sudėtingų dalykų ir keistis. Ar pavargus, pasimetus. Kaip Tau diagnozuojasi visa tai, jei būtum tūlas daktarėlis.
– Labiausiai man rūpi dvasia. O dvasia yra netvarkoj. Žmogus yra dvasia. Kokia jo dvasia, toks ir žmogus. Ar turi jis dvasinės jėgos – juk žmogus, regis, vis dar dvasinis padaras. Ar jau tik biologinis – valgytojas ir veisėjas? Vien naudos siekėjas ar net žudikas. Pritariantis tokiems, jei pats ir nežudo.
– Manding, bipolė ta Lietuvos dvasia – kai reikia suaukoti lėšų „Radarom“ akcijoje ir padėti Ukrainai, pasireiškia gražioji, kilnioji jos pusė. Kai balsuojama už sankcijas rusijai, pamatome nemažai politikų, kurie pasisako prieš jas. Tai reiškia, kad jie yra žudikų pusėje.
– Manau, kad Lietuvos dvasia visgi egzistuoja ir nori reikštis teigiamai, palaikydama vargšą žmogų, kad šis nenuprotėtų visiškai. Dar iš jo kažko tikimasi, jei jau Viešpats Dievas nulipdė tokį iš molio. Gal paskui ir suabejojo. Bet šiaip ar taip – tai yra padaras su klaustuku. Galbūt jis paliktas savarankiškai plaukioti ir pasirinkti savo likimą.
– Kokia plaukiojančio dvasia – ar stipri, kad gali leistis valtim per vandenynus, ar nusilpusi?
– Pavadinčiau – mieganti. Kartais pabundanti, norinti pabusti.
– O Ukrainos dvasia?
– Ukrainos dvasia atspari, bet šiek tiek vienašališka.
– Pakomentuok, prašau, žodį „vienašališka“.
– Ukraina stengiasi išlikti, įveikdama siaubingą priešą, kuris įsivaizduojamas kaip esantis aplink. Ir jis iš tikrųjų yra aplink. Bet jis yra ne tiktai aplink. Aš bandžiau porą kartų broliams ukrainams pasakyt – „išnaikinkit savo ydas, nebūkit rusais. Nes jeigu kariaujat su rusais, tai visų pirma nevokit, negrobkit iš savęs pačių, iš savo valstybės.
– Grįžkim prie Lietuvos charakterio ir savybių – o kaip Lietuvos raumenys Tau regisi, pakankamai išsivystę?
– Pakopom. Tai geriau, tai blogiau. Šiek tiek pasivystė, paskui šiek tiek suzmeko. Ji neturi trenažo. Neturi užduočių pati sau, tikrų užduočių – kaip save brandinti, kaip tapti geresne, reikšmingesne. Svarbesne. Ji gali būti raumeninga, bet gal nelabai nori. Jai nusibodo. Turbūt taip. Čia ir yra minėtoji dvasios stoka.
– Sakoma, kad geri laikai išaugina silpnus žmones. Gal geri laikai eina link pabaigos ir dabar jau pradėsim stiprius žmones augint?
– Aš nežinau, apie kokius auginimus tu čia kalbi.
– Na, pavyzdžiui, jau kalbama atvirai, bent jau kariškių profesionalų lūpomis – kad reikia masiškai į šaulius užsirašinėti ir ruoštis visuotinei gynybai. Jeigu norime laisvos Lietuvos ir ateityje. Nes galimai artėja negandos laikas.
– Tas taip. Bet tas jau seniai ir aiškiai artėja. Ne šiandien. Jau užvakar, ir užpernai tai buvo pakankamai aišku. Kas mums dar neaišku? Ar dar galime žaisti bim bam ir palaukti iki pirmadienio?
– Tik turime problemytę. Kas duos komandą, kad nebežaiskim bim bam. Tarkim, ministras pirmininkas sako, kad nereikia gąsdint žmonių ir kelt psichozių.
– Tai tegu jisai sau ir sako, tas ministras pirmininkas, tegu pasikalba su savimi.
– Bet kas kitas gali mobilizuot visuomenės pajėgas ir ryžtą, jei valdžioje tokių ryškesnių vedlių lyg ir nesimato?
– Tą galėtų daryt visi kiti, kurie nėra ministras pirmininkas.
– Opozicija? Seimo pirmininkas?
– Ar yra ryžtinga opozicija, ar yra Seimo primininkas, kuris pasakytų – „ne, anas kalba klaidingai, turim elgtis kitaip.“
– Ir prezidentas galėtų turėt tokią aiškesnę poziciją, pvz., imtis strateginio telkimo valios.
– Gali būt. Bet ką tai keičia, jei mes čia šnekam – kas ką turėtų ar neturėtų. Tai tuščios kalbos, kai kalbam, kas ką turėtų. Tas pats ir su visokiom amerikom – ką mes jiems galime patart. „Oi turėtų Amerika taip ar taip daryt...“ Kas tau turėtų... Tu pats ką nors turėtum arba neturėtum. Tai pasikrapštyk savo sukirmijusį pakaušį ir nutark, ar aš turėčiau ką nors daryti ar ne.
– Aš galiu pasikrapštyt galvą ir nutart, bet valstybės lygmeny tuos sprendimus priima valstybės galvos. Jeigu tos galvos nenusiteikusios priimti sprendimą, ką tada daryt?
– Tada reikia kitų galvų.
– Po ketverių metų gal ir pasikeis.
– Kodėl laukt ketverių metų? Kas mums davė ketverių metų atostogas? Žinovai sako – „o, mus užpuls po dešimties metų, mes dar galim dešimt metų lošti kortom.“ Visą laiką šnekamos nesąmonės. Ir žmonės tartum nesupranta, kad jie nebeturi laiko. Arba jo yra labai mažai. Arba tas laikas, kurį turėjom, jis jau baigėsi. Galbūt yra dar trupinėlis laiko apversti kaukolėje keletą ląstelių į teisingą pusę. Gyvenkim kitaip. Turim gyventi kitaip, jeigu mes norim gyventi. Bet jeigu mums vienodai rodo, tai mes ir negyvensim.
– Taigi, galbūt prieinam prie diagnozės, kad pacientas nebenori gyventi. Kad esama suicidinių nuotaikų. Nebeįdomu.
– Deja, taip yra. Tą jau seniai mačiau ir sakiau, su dideliu širdies skausmu – kad mano tėvynė Lietuva permažai nori gyventi. Arba nusiteikusi gyventi tik iki pirmadienio. Ir gaut savo gabaliuką malonumų. Ir mano, kad tai yra gyvenimas. Tai ne gyvenimas.