Vieta ties Maišiagala, kur medžiodavo ir gamtą mylėję paprasti medžiotojai, ir Nepriklausomybę atkūrę signatarai bei prezidentai, ta pati, tačiau dauguma medžiotojų – jau kiti.
„Priklausau medžiotojų būreliui, kurio medžioklės plotai driekiasi ties Maišiagala, nes toje pačioje vietovėje daugybę metų veikė ir mūsų „Biovelos“ įmonė.
Maišiagalos būreliui atsakingos medžioklės kultūra buvo svarbi nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienų, tokia ji ir išliko.
Tai rūpinimasis žvėrių gausa ir jų pagerbimo tradicijos, atsakingos medžioklės ir meilės gamtai puoselėjimas“, – kalbėjo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininkas, „Biovelos“ įmonių grupės įkūrėjas V.Kantauskas.
Šis žmogus yra sukaupęs per 30 metų verslo patirties, bet dar daugiau metų jį sieja su medžiokle. 1983-iaisiais tuometėje Žemės ūkio akademijoje V.Kantauskas baigė veterinarijos studijas, o po ketverių metų įstojo ir į tuometę Medžiotojų draugiją.
„Veterinarijos gydytoju dirbau vos porą metų, dar keletą metų – Kaltinėnų ūkio gamybos vadovu.
Tuomet, kai Lietuva atkūrė ne-priklausomybę, pradėjau privatų verslą, o netrukus, 1994-aisiais, ėmiau kurti „Biovelą“, – į praeitį žvilgtelėjo V.Kantauskas.
Baigęs studijas jis susilaukė sūnaus Audriaus ir jam augant dažnai kartu jie traukdavo į gamtą.
O tuomet, kai Audrius sulaukė paauglystės amžiaus, su tėvu į miškus jiedu eidavo kaip varovai.
Be to, gyvendama Kaltinėnuose šeima augino ir medžioklinius šunis – laikas ir Lietuvos skalikus.
„Buvo laikas, kai ilgam užmečiau medžioklę. Aktyviau medžioti pradėjau apie 2000-uosius, o kai prieš dešimtmetį verslą perėmė sūnus, laisvalaikį gamtoje vėl pradėjome leisti kartu.
Jis iš Vilniaus savaitgaliais su-grįždavo namo į Kaltinėnus.
Mums abiem reikėjo poilsio, tad mes tiesiog traukdavome į miškus pasivaikščioti“, – pasakojo V.Kantauskas.
Kartu su medžiotojais jo įgyta patirtis liudija, kad ši bendruomenė ilgus metus buvo likusi visuomenės užribyje. Nes medžiotojo, kaip partinio veikėjo įvaizdžio, užsilikusio nuo sovietmečio, nėra paprasta atsikratyti ir jam pakeisti reikia begalės pastangų.
„Iš tiesų medžiotojai yra bendruomenė, turinti labai aiškią misiją – saugoti ir gausinti žvėrių populiaciją, rūpintis gamta, apsaugoti ūkininkų derlių, o susitikimus skirti tarpusavio bendrystei puoselėti“, – patikino V.Kantauskas.
Tad pokalbis su juo – apie medžioklės svarbą, ilgus metus skaldytą medžiotojų bendruomenę, vietą Lietuvos visuomenėje, jai tenkančius iššūkius ir pradėtus pokyčius.
– Kelias Vilnius–Utena ilgai jums buvo tarsi savita darbo vieta, kai tekdavo sukti ratus tarp įmonės „Utenos mėsa“ ir Dūkštose veikusios „Biovelos“.
Kaip jūs, medžiotojas, vertinate ties atnaujinta kelio atkarpa tarp Molėtų ir Utenos ypač tankiai tvoroje įrengtas pralaidas žvėrims?
Ar tai patikima apsauga nuo žvėrių sukeliamų avarijų? – paklausiau V.Kantausko.
– Žvėrių populiacija Lietuvoje smarkiai padidėjo. Elnių yra apie 85 tūkst., briedžių – apie 20 tūkst. – maždaug tiek gyventojų yra, tarkime, Ukmergės mieste.
Stirnų taip pat gausu, todėl padaugėjo ir jų sukeliamų avarijų keliuose. Per metus tokių nelaimių įvyksta apie 7 tūkst., anksčiau būdavo apie 2,5 tūkst.
Tai neginčytina – kelią iš abiejų pusių privalo riboti tvora, kad žvėrys į jį neįšoktų, tačiau atnaujintame Utenos kelyje pastatytos pralaidos žvėrims, aš manau, yra beprasmės.
Žvėrys gali kirsti kelią viadukais, bet jei jau patenka į kelio zoną, jie neieško išėjimo kaip iš kalėjimo, bet pradeda blaškytis ir sukelia avarijas, autostradose – taip pat.
Ten, kur yra didelis leidžiamas greitis, tvora turi būti aklina, o kelias – saugus. Nelaimingų atvejų skaičiai iškalbingi: dėmesio tam skiriama per mažai.
– Medžiotojai kviečiami į avarijos vietą, kad pasirūpintų sužalotais ar žuvusiais žvėrimis. Ar tai sudėtinga misija?
– Taip. Ir tai yra paradoksas. Žvėrys yra valstybės nuosavybė, bet už juos, nutrenktus automobilių, atsakomybė patikėta medžiotojams, kurie šią paslaugą teikia nemokamai.
Jeigu valstybės institucijos turėtų juos nurinkti nuo kelių, per metus tam prireiktų maždaug pusės milijono eurų. O mes tai darome už pačių medžiotojų lėšas ir avarijos vietą privalome pasiekti bet kuriuo paros metu.
– Žvėrys yra valstybės turtas. Tai yra gamtos ištekliai, kaip, tarkim, naudingosios iškasenos ar požeminės vandenvietės. Už naudojimąsi tais ištekliais tenka mokėti. Kiek už juos moka medžiotojai?
– Kasmet valstybei sumokame apie 4 mln. eurų, tačiau už ką konkrečiai, dalis medžiotojų net nesupranta.
Tuomet, kai 2022-aisiais pradėjau vadovauti LMŽD, pirmiausia peržvelgiau įvairius teisės aktus ir dokumentus.
Medžiotojai manė, kad tas metinis mokestis skaičiuojamas atsižvelgiant į medžioklės plotą, o iš tikrųjų tai yra mokestis už gamtos išteklius, taigi už žvėris.
Vienas klubas per metus vidutiniškai sumoka 5 tūkst. eurų mokesčių. Lietuvoje yra apie 800 medžiotojų klubų, kiekvienam jų tenkantis medžioklės plotas sudaro apie 7 tūkst. hektarų, tad štai taip susidaro tie 4 mln. eurų, kurie kasmet keliauja į valstybės biudžetą.
Mokestis renkamas atsižvelgiant į medžioklės plotą, o ne į jame esantį žvėrių skaičių. Be to, tuo plotu besinaudojančių medžiotojų pareiga dar yra ir pasirūpinti žvėrių gausa.
Juos reikia šerti, kontroliuoti jų populiaciją, atlyginti ūkininkams jų padarytus nuostolius, globoti ir saugoti nuo brakonierių nepaisant to, kad žvėrys yra valstybės turtas.
– Daugumos rūšių žvėrių medžioklės limitų šiuo metu nebėra. Kokią įtaką tai padarė žvėrių populiacijai?
– Tam tikrų rūšių žvėrių pagausėjo 4–5 kartus, nes tuo rūpinasi patys medžiotojai. Tai yra geriausias įrodymas, kas mes, medžiotojai, iš tikrųjų esame.
Nuolatinės atsakingų medžiotojų pastangos Lietuvos miškus ir gamtą daro unikalius. Pokytis akivaizdus – tai, kad žvėrių gausu, galima įsitikinti keliaujant per Lietuvą ir matant juos besiganančius pievose.
Šernų medžioklei limitų neliko maždaug prieš penkerius metus, stirnų ir elnių – maždaug prieš pusantrų metų.
Mano nuomone, limitai – leidimas sumedžioti tam tikrą skaičių gyvūnų – yra reikalingi saugant nykstančių žvėrių populiaciją, tad šiuo metu jie yra išlikę vilkams ir briedžiams.
– Ar kiekvienas medžiotojas privalo priklausyti medžiotojų bendruomenėms – LMŽD rajonų skyriams, būreliams?
– Nėra tokio įpareigojimo, nebuvo jo ir anksčiau, tačiau yra nusistovėjusi gana keista tendencija.
Neretai į medžiotojus tebešnairuojama dėl to, kad tebėra likęs sovietmečiu suformuotas stereotipas, kai medžioklė buvo siejama su partijos viršūnėlių pramoga, nors realiai ir tada medžiodavo ne tik kolūkių pirmininkai ar partijos sekretoriai.
Deja, tikrieji medžiotojai Lietuvoje ilgus metus vengė viešumo, nors, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse į juos žiūrima pagarbiai, nes tai žmonės, kurie rūpinasi gamta, žvėrimis, derliumi.
Iš tiesų tai daroma ir Lietuvoje, ir jau ne vienus metus.
Medžiotojai prieš 10–20 metų pradėjo investuoti lėšas į medžioklę ir tai darė priklausydami savo klubams ar būreliams. Jie statė poilsio namelius ir specialias laimikių tvarkymo buveines – pastarosios tapo būtinos atsižvelgiant į sanitarinius reikalavimus.
Medžiotojai ėmė šerti žvėris pašarais, populiacija ėmė gausėti, o patys medžiotojai pradėjo tvarkyti jų apskaitą.
Bet medžioklė tapo savotišku dinastijų pomėgiu – uždarais klubais, į kuriuos kitiems sunku pa-kliūti, nes duris jiems užkerta per daugybę metų senbuvių investuoti pinigai. Problemų kelia ir didelis stojimo į tokius klubus mokestis, kurio išsigąsta naujokai.
Kita vertus, ilgai tvyrojo ir tyla. Tuomet, kai ant medžiotojų buvo pilamas „sovietmečio vanduo“, niekas nebenorėjo į tuos klubus ateiti. Daug jaunų žmonių net nesupranta, kodėl verta pasidomėti medžiokle ar tapti medžiotoju.
Tačiau žvėrių gausa turi būti reguliuojama. Svarbu pabrėžti, kad ji ne tik mažinama, bet ir gausinama, todėl patys medžiotojai saugo tam tikras žvėrių rūšis. Mūsų pareiga yra apsaugoti nuo žvėrių ir ūkininkų derlių, pasėlius. Taip pat mums patikėta kova su brakonieriais, afrikiniu kiaulių maru, kurio užkratą gali platinti šernai.
– Lietuvoje yra apie 30 tūkst. medžiotojų, bet LMŽD nustatytus mokesčius moka vos pusė iš jų. Kodėl tai nėra visų prievolė?
– Valstybei mokestis yra privalomas ir jis sumokamas laiku, tačiau mokesčiai mūsų draugiją vis dar aplenkia.
Valstybei jis mokamas už leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, o LMŽD yra už atstovavimą bendruomenės interesams, jų gynimą ir medžioklės bei žvejybos politikos formavimą.
Medžiotojų klubai, vienijantys po 15–50 narių, taip pat renka savo mokesčius, kurių reikias jų veiklai, medžioklės plotų priežiū-rai, šėrimui, infrastruktūrai.
Būreliai ir klubai bei jų nariai taip pat priklauso vietos draugijoms, kurioms irgi moka atitinkamus mokesčius. Esame sutarę, kad tam tikra jų dalis turėtų pasiekti ir bendruomenei atstovaujančią LMŽD, deja, gana dažnai taip nenutinka.
Visos Lietuvos medžiotojų bendruomenė – tie 30 tūkst. narių – per metus jiems atstovaujančiai LMŽD turėtų mokėti vos 11 eurų. Tačiau tai daro tik dalis medžiotojų, kurie ir dalyvauja bendruomenės veikloje.
Draugija juk reikalinga, kad atstovautų medžiotojų ir žvejų interesams, gintų jų teises. Kartais tenka atremti ir labai keistas iniciatyvas ar atlaikyti suinteresuotų grupių spaudimą.
Viena tokių kaip tik dabar yra aktuali. Tai švino šovinių draudimas, kuris prilygsta ne tik medžioklės, bet ir krašto gynybos genocidui.
Kita vertus, mūsų bendruomenė privalo toliau keistis – įgyti vietą visuomenėje. Turime dalintis žiniomis apie medžioklės svarbą – šviesti žmones, kad nebeliktų iš sovietmečio paveldėtų stereotipų. Taip pat turime ugdyti žmonių ryšį su miškais ir gamta, kuria esame Lietuvoje apdovanoti.
– Rajonuose LMŽD skyriai arba draugijos turi nekilnojamojo turto – patalpų, kurių vertė, manoma, siekia apie 20 mln. eurų. Kokia jo būklė?
– Sovietmečiu Lietuvos medžioklės ūkis buvo didelis, jo infrastruktūra buvo labai gerai išplėtota. O šiuo metu rajonuose tėra išlikusios patalpos, kurios skyriams atiteko prieš dešimtmetį suskaidžius LMŽD. Deja, bet dalis jų jau yra perleistos trečiosioms šalims, kita dalis tinkamai neprižiūrimos.
Tai regionų turtas, kurį jie turi teisę arba parduoti, arba išnuomoti. To turto savininkai yra ir paprasti medžiotojai, ne tik skyrių pirmininkai.
Bet regiu, kad tam turtui išlaikyti taškomi pinigai. Jis neduoda naudos nei vietos, nei visos Lietuvos medžiotojų bendruomenei.
Jei būtų mano valia, parduočiau tas patalpas ir už gautas lėšas pastatyčiau šaudyklas ir edukacinę erdvę – savotišką centrą mylintiems gamtą.
– Kokių sprendimų reikia, kad situacija iš esmės pasikeistų?
– Medžiotojų klubus vienija rajoniniai skyriai ar draugijos, bet jie svarbių klausimų nesprendžia. Yra tokių skyrių pirmininkų, kurie saugo savo kailį. Jie skyrius pavertė savo pačių uabais ir nesirūpina savo nariais – medžiotojais, o pastarieji bijo paprieštarauti.
Esu verslininkas, todėl pradėjęs vadovauti LMŽD peržiūrėjau dokumentus ir netrukau pamatyti, kiek daug netvarkos yra. Anaiptol ne viskas regionuose yra skaidru, nežinia, kam panaudojami iš narių surinkti pinigai, kaip naudojamas turtas.
Visi regime, kad tai, kas vyksta draugijoje, toliau tęstis nebegali. Ko gero, esame vieninteliai Europoje, kovojantys su vis dar sovietines tradicijas išsaugoti norinčiais pavieniais vietos bendruomenės nariais.
Norėdami pakeisti visuomenės požiūrį į mus pirmiausia patys turime keistis. Tam jau turime planą ir pernai pirmą kartą Lietuvos istorijoje parengėme šalies medžiotojų proveržio strategiją. Balandžio 24 dieną rinksimės į suvažiavimą, kuris, tikiuosi, atvers naują puslapį šalies medžioklės istorijoje.
Suvažiavime bus aptartas svarbiausias dalykas – LMŽD nario mokestis. Tai reiškia, kad galime žengti tvirtą žingsnį atsakingos ir aukštus standartus atitinkančios medžioklės kultūros formavimo link, o svarbiausia – skaidrios.
Yra manančiųjų, kad mokestis turi būti visiems privalomas. Aš laikausi nuostatos, jog turime sukurti tokią patrauklią ir stiprią bendruomenę, kad medžiotojai nario mokestį mokėtų savanoriškai ir tai būtų jų garbės reikalas.
Ar 0,9 euro per mėnesį yra daug? O jeigu mokestis būtų padidintas iki 2 eurų per mėnesį, ar tai taptų problema? Manau, kad ne.
Neslėpsiu: tikrai labai sunku atstovauti tiems bendruomenės nariams, kuriems gaila kelių dešimčių centų. Juk labdarai per mėnesį dažnas skiriame daug daugiau pinigų.
Kita vertus, dažniausiai tai yra ne pavienių medžiotojų problema, o tam tikrų rajoninių pirmininkų, kurie mano, kad nario mokestis yra skirtas ne medžiotojų bendruomenei atstovauti, bet jų pačių pinigai.
Aš taip nemanau. Taip nemano ir dešimtys pavyzdingai veikiančių draugijų skyrių pirmininkų, dirbančių skaidriai. Jie neslepia, kiek surenka mokesčių, nemanipuliuoja narių skaičiumi. Jie gali būti laikomi tikrais atsakingos medžioklės ambasadoriais dar ir todėl, kad kur kas daugiau laiko praleidžia edukuodami vaikus, skaitydami paskaitas ar rengdami kursus nei medžiodami.
Tad suvažiavime turėtų įvykti lūžis. Atėjo metas baigti dešimtmečius užsitęsusią draugijos veiklos imitacijos istoriją ir eiti į priekį. O tam turime ne tik idėjų, bet ir daug bendraminčių.
– Esate medžiotojas, jums tenka medžioti įvairiose valstybėse. Ką liudija jose veikiančių draugijų patirtis?
– Tenka bendrauti su daugybės šalių – Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Bulgarijos, Slovėnijos, Skandinavijos ir kt. – medžiotojų draugijomis.
Man, kaip daugeliui tokių draugijų narių, labiau rūpi pabendrauti su tais žmonėmis nei medžioti. Tose valstybėse šautuvai dyla šaudyklose. Medžiotojai miškuose paleidžia po vieną kitą šūvį per metus, šaudyklose – šimtus.
Jie buriasi savaitgaliais bendrystei ir savo pramogai tikrai nesitaiko į žvėris. Ši tradicija įsitvirtina ir Lietuvoje.
Jau ir pas mus medžiojama tik vieną kartą iš dešimties susitikimų, o visi kiti skiriami bendram darbui.
Lietuvoje meška atsivedė jauniklį
- Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) duomenimis, medžiotojų pastangomis žvėrių populiacija Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus padidėjo 4–5 kartus.
- Šiuo metu mūsų šalyje gyvena kone 20 tūkst. briedžių, beveik 85 tūkst. elnių, apie 40 tūkst. šernų, 160 tūkst. stirnų, apie 10 tūkst. danielių.
- Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau pastebimi ir rudieji lokiai. Pagal užfiksuotas meškų apsilankymo vietas manytina, kad Lietuvoje nuolat gyvena apie 10 meškų, o šiuo metu – ir vienas lokiukas.
- Anot LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos, kovo pabaigoje gamtininkui Laimonui Kiaulėnui meškos jauniklį pavyko nufilmuoti Kupiškio rajone, Mirabelio miške.
- „Pateles ir patinus Lietuvoje fiksuojame jau ne vienus metus, gandų apie jauniklius būta, tačiau pirmą kartą gamtininkui pavyko jį užfiksuoti“, – sakė L.Daukša.
- Anot jo, netoli jauniklio turėjo būti ir jo mama, o tai reiškia, kad nuo šiol Lietuvoje yra dar viena laukinės gyvūnijos rūšis.
- „Tai ypatingas atvejis – į Raudonąją knygą turės būti įrašytos ir Lietuvoje gyvenančios meškos, kurios iki šiol buvo laikomos išnykusiomis. Į šią knygą gali būti įtrauktos tik tos gyvūnų rūšys, kurios mūsų teritorijoje atsiveda jauniklių“, – sakė jis.