Kažin kiek Dievo yra mūsų gyvenime, galvoju jausdamas, kad artėja Velykos. Ir jaučiu jų artėjimą ne matydamas kokius nors mistinius ženklus danguje ir žemėje, tik todėl, kad visur pilna kičinių zuikučių ir margučių.

Neseniai užklydau į mažo miestelio bažnyčią, buvo kaip tik mišių metas. Kunigas atsisukęs į parapijiečius valgė Kristaus kūną ir gėrė jo kraują. Visų akivaizdoje dorojo Avinėlį, kuris atpirks mūsų nuodėmes. Anais laikais, kai dar mama ir močiutė vesdavosi mane į bažnyčią, kunigas valgydavo ir gerdavo nusisukęs, buvo daugiau paslapties, daugiau teatrališkumo ir atrodė... estetiškiau. Tikėjimas yra paslaptis, kartodavo mama, galbūt dėl to man tikėjimas buvo artimas menui.

Tiesa, anuomet Dievu domėjosi labiau moterys. Vyrai eidavo į bažnyčią dėl to, kad taip reikia. Moterims tai buvo asmeninis santykis. Jos norėjo pašnekovo. Jautraus, supratingo, tokio, kuris nesikeikia ir nedvokia tabaku, prakaitu ir degtine, gražuolio Jėzaus. Kuris nesimuša ir neišduoda, kuris kenčia, nes taip norėjo Tėvas, piktas, nuožmus senis, dvokiantis priplėkusia amžinybe ir nuolat trokštantis meilės, t.y. dėmesio, pinigų ir aukų.

Niekada rimtai nesusimąsčiau, kas man yra tikėjimas, bažnyčia, Dievas. Tarkime, taip, kaip Jamesas Joyce’as: „Tėvystė sąmoningo pradėjimo prasme yra nežinoma vyrui. Tai mistinis paveldėtas turtas, apaštališka įpėdinystė, iš vienintelio gimdytojo vieninteliam pagimdytajam. Ši paslaptis, o ne madona, kurią gudrus itališkas intelektas numetė Europos miniai, yra Bažnyčios pamatas, ir stovi ji nepajudinama, nes jos, kaip ir paties pasaulio, makro- ir mikrokosmoso pamatas – tuštuma. Netikrumas, neįtikėtinumas. Amor matris, veiksnys ir objekto kilmininkas, galbūt vienintelis tikras dalykas gyvenime. Tėvystė galbūt – teisinė fikcija.“

[[ge:lrytas:lrytas:35889826]][[ge:lrytas:lrytas:36372146]][[ge:lrytas:lrytas:36893901]]

Motinos meilė – tikras dalykas, nes motina išnešioja ir pagimdo pasaulį, vyras tą pasaulį tik sugalvoja ir padaro. Dėl to tiek daug ir dažnai prašoma mylėti Tėvą – Dievą, nes jis pats nežino, kas yra meilė, jis ne gimdytojas, jis tik prižiūrėtojas. Galbūt dėl to Bažnyčia, religija vengia, neįsileidžia moterų, nes meilė su savo nepastoviu jausmingu kelia chaosą, o vyrams reikia tvarkos, paklusnumo, galios.

Tuštuma ir netikrumas. Vaikystėje baisiausias tikėjimo išbandymas būdavo laiko tarpas, kai atlieki išpažintį ir lauki, kada eisi prie Dievo stalo ir gausi komunijos paplotėlį, nes kunigas turi išklausyti visus norinčius išpažinties ir tik tada eina prie altoriaus. Kaip per tas keliolika minučių nenusidėti mintimis – štai kokia kančia mane slėgdavo. Tuštumos, egzistencinio vakuumo pojūtis, kad visiškai neturi ko nusitverti, nėra už ko laikytis, tau lieka tik tavo tikėjimas. Tu skęsti, o tau siūloma laikytis savo paties rankos. Galbūt čia ir yra ta tuštuma ir netikrumas – tikėjimas neturi jokios atramos, viena abstrakcija remiasi į dar didesnę kitą abstrakciją – Dievo meilę.

Slavojus Žižekas yra sakęs apie tai, kad VDR „tas pats asmuo niekaip negalėjo suderinti trijų savybių: įsitikinimų (tikėjimo oficialiąja ideologija), intelekto ir sąžiningumo. Jeigu tikėjai ir buvai protingas, nebuvai sąžiningas; jei buvai protingas ir sąžiningas, tai netikėjai; jei tikėjai ir buvai sąžiningas, tau trūko proto“. Iš esmės ši formulė tinka beveik visoms ideologijoms, tai yra fanatikams, kurie mano, kad kuri nors ideologija yra visiškai nepriekaištinga ir jai iš tiesų rūpi žmogus.

Jeigu esi protingas ir sąžiningas, negali pasikliauti savo tikėjimu, o dar labiau – kitų tikėjimu. Sąmoningumas ir tikėjimas nesimaišo kaip nesimaišo aliejus ir vanduo. Lengva tikėti, jeigu nekeli klausimų, o ten, kur klausimai, ten abejonės, nes atsakymai tikėjimo srityje visuomet migloti, visuomet kvepia demagogija. Ar tikiu antgamtinėmis galiomis, būtybėmis? Šventąją Dvasią? Šventųjų bendravimą? Kūno iš mirusiųjų prisikėlimą? Amžinąjį gyvenimą? Neturėčiau to suprasti tiesiogiai, tai tik sąlyginumai ir perkeltinės prasmės, tropai. Vadinasi, Bažnyčia viso labo tik socialinės psichologinės tarnybos atitikmuo ir su savo klientais bendrauja poetine kalba, kad jiems suteiktų viltį, jog žmogus yra daugiau nei tik besijuokiantis gyvulys.

Valstybės vadovai ir kiti svarbūs asmenys per didžiąsias religines šventes sėdi bažnyčiose. Ar jie iš tiesų tiki, iš tiesų kankinasi dėl savo nuodėmių ir tiki antgamtinėmis būtybėmis bei galiomis, ar tai tik viešųjų ryšių akcija – jeigu žmogus prie Dievo, tai jis doresnis? Ar tai nors kiek susiję su realybe? Kai tiek šunybių prikrėsta Dievo vardu, tiek kankinta ir sudeginta, tiek naikinta ir žudyta? Ar, tarkime, didieji valstybės žmonės vienui vieni nueina kur nors į nuošalią bažnytėlę pasimelsti? Visiškai vieni, akis į akį su Dievu, su paslaptimi, su mistine būtybe aukštybėse ar galvose, be jokių TV kamerų ir pataikaujančių kardinolų?

Neketinu ko nors smerkti ar kaltinti, ar demaskuoti, man tik įdomu, kiek tas Dievas gyvas tarp mūsų, kiek jis prasiskverbia pro sustabarėjusią fasadinę kultūrą. Jeigu žūva koks nors su valstybine tarnyba susijęs asmuo – kareivis, ugniagesys, policininkas – jo laidotuvėse visuomet matome ir kunigą su smilkytuve. Ar iš tiesų tie visi pareigūnai yra giliai tikintys, ar tai valstybė pasirūpina, kad Bažnyčia suteiktų mirusiajam tam tikros pridėtinės vertės? Ontologinės vertės. Valstybė su Bažnyčios aureole – pasaulietinė valdžia įgauna dieviškumo. Bet kokia valdžia jaučiasi esanti dieviška.

Kaip tik dėl to ir kagėbistas Putinas mėgsta lankytis cerkvėje. Kuo didesnis banditas skelbiasi esąs religingas, tuo laimingesnė Bažnyčia. Įtaka ir galia neturi sąžinės.

Skaitau Orlando Figeso knygą „Natašos šokis“ (Rusijos kultūros istorija) ir galvoju. Mes niekada neatsikratysime rusų. Nepavyks nuo jų atsitverti Didžiąja kinų siena. Tiems mulkiams Vakarai reikalingi, kad galėtų dirginti savo sumautą „dvasingumą“.

Tai vyksta jau nuo Petro I laikų: šis caras statė Peterburgą, nes nekentė Maskvos, jis norėjo atsikratyti Maskvoje vyraujančios tamsios ir atsilikusios praeities, norėjo rusą atvesti į modernų, europietišką, pažangos ir apšvietos Vakarų pasaulį. Bet po trijų šimtų metų akivaizdu, kad Petro I eksperimentas nepavyko: dabar Rusija vėl kaip XVIII amžiaus Moskovija: pilna prietaringos Vakarų baimės ir pagiežos jiems, ir Rytų bažnyčia, siekianti Bizantijos laikus, čia atlieka gana svarbų vaidmenį.

Net jei oficialiosios religijos ir atsisakoma (kaip ateistinėje Sovietų Sąjungoje), vis tiek tebenaudojamos jos struktūros – kultas, garbinimas kaip įrankis sovietijoje niekada neišnyko. Išsirinkti prezidentu (caru) kagėbistą, budelį gali tik labai kompleksuota, kaltę jaučianti, kitaip tariant, mananti, kad „nusipelnė Dievo rykštės“, tauta. Dievaži, primena Lilianos Cavani filmą „Naktinis portjė“ apie budelio ir aukos sadomazochistinę aistrą.

Religija yra galinga tradicija – tam tikros apeigos ir ritualai, kuriuos atlikdamas jautiesi esąs kažkieno dalis, „kaip žvaigždė begalinis“, anot Henriko Radausko. Kad pasijustum saugus ir reikalingas, kad viskas, ką čia veiki, turi prasmę. Žmonės vis dar laužia kalėdaitį (buvusią „plotkelę“) per Kūčias, kai kurie net pasninkauja per adventą ir gavėnią. Su tikėjimu tai nesusiję, tai struktūra, kuri padeda sutvarkyti kasdienybę.

Žmonės eina į bažnyčią ne dėl to, kad tiki pomirtiniu gyvenimu ar visuotine bažnyčia, ar nuodėmių atleidimu – jiems reikia meditacijos, reikia susitikti su savimi, o religija gali pasiūlyti įrankius. Žmonės krikštija vaikus, laidoja su bažnyčia netikinčius tėvus, šventina namus ir kitokį turtą – visa tai vis tie patys ritualai ir apeigos, noras buitį padaryti šiek tiek svarbesnę, šiek tiek atsiplėšti nuo dulkių, suteikti savo veiksmams vertikalumo, kad nebūtų lėkšti ir plokšti, tai suprantama.

Bet kur Dievas? Gal jis čia niekuo dėtas. Tiesiog žmogui reikia kokios nors prasmės. Įdomu ir tai, kad per Kalėdas tas Dievas visiškai nebefigūruoja, niekur. Jis vaikas, pasiklydęs taip daugybės pramogų, žaislų, varpelių ir dainelių. O per Velykas išlenda suaugęs Dievas, na, gerai, jo Sūnus, Atpirkėjas, virtęs kūnu ir krauju...

Austrijoje kalnuose mėgstamas viešbučių verslas. Dažniausiai tai būna šeiminė veikla. Vaikai pradeda nuo kambarių tvarkymo, nuo žemiausios pakopos, nuo paprasčiausių darbų, kad žinotų, koks tai verslas. Dievas Tėvas siuntė Sūnų į šį pasaulį kaip verslininkas – kad sūnus susipažintų su tais apkiautėliais, kuriuos paskui teks valdyti. Kunigas kemša Jėzaus mėsą, užgeria ją krauju.

Apeigos ir ritualai. Žmogaus aukojimas, tai yra žmonių žudymas, kad patenkintum Dievą, virto simboliniu Kristaus kūno ir kraujo vartojimu. Daugeliui mūsų tai nieko nebereiškia, bet kažkur archetipinėje atmintyje tai yra. Kažkam iš mūsų viduje tai vis dar svarbu. Keičiasi dievų vardai ir pavidalai, bet žmonės ir toliau aukojami, tai yra žudomi, nes ritualas ir apeigos svarbiau už dievus.

Religija suteikia mums prasmės jausmo, leidžia tapti „kosmogonijos ir antropogonijos amžininkais“ (Mircea Eliade) ir kartu nubloškia mus į prietarų ir baimių tamsą, į paslapties teatrą, ir viskas prasideda iš pradžių.

Sigitas Parulskis. Desertui – Dievo vyniotinis (3)