Neseniai užklydau į mažo miestelio bažnyčią, buvo kaip tik mišių metas. Kunigas atsisukęs į parapijiečius valgė Kristaus kūną ir gėrė jo kraują. Visų akivaizdoje dorojo Avinėlį, kuris atpirks mūsų nuodėmes. Anais laikais, kai dar mama ir močiutė vesdavosi mane į bažnyčią, kunigas valgydavo ir gerdavo nusisukęs, buvo daugiau paslapties, daugiau teatrališkumo ir atrodė... estetiškiau. Tikėjimas yra paslaptis, kartodavo mama, galbūt dėl to man tikėjimas buvo artimas menui.
Tiesa, anuomet Dievu domėjosi labiau moterys. Vyrai eidavo į bažnyčią dėl to, kad taip reikia. Moterims tai buvo asmeninis santykis. Jos norėjo pašnekovo. Jautraus, supratingo, tokio, kuris nesikeikia ir nedvokia tabaku, prakaitu ir degtine, gražuolio Jėzaus. Kuris nesimuša ir neišduoda, kuris kenčia, nes taip norėjo Tėvas, piktas, nuožmus senis, dvokiantis priplėkusia amžinybe ir nuolat trokštantis meilės, t.y. dėmesio, pinigų ir aukų.
Niekada rimtai nesusimąsčiau, kas man yra tikėjimas, bažnyčia, Dievas. Tarkime, taip, kaip Jamesas Joyce’as: „Tėvystė sąmoningo pradėjimo prasme yra nežinoma vyrui. Tai mistinis paveldėtas turtas, apaštališka įpėdinystė, iš vienintelio gimdytojo vieninteliam pagimdytajam. Ši paslaptis, o ne madona, kurią gudrus itališkas intelektas numetė Europos miniai, yra Bažnyčios pamatas, ir stovi ji nepajudinama, nes jos, kaip ir paties pasaulio, makro- ir mikrokosmoso pamatas – tuštuma. Netikrumas, neįtikėtinumas. Amor matris, veiksnys ir objekto kilmininkas, galbūt vienintelis tikras dalykas gyvenime. Tėvystė galbūt – teisinė fikcija.“
Motinos meilė – tikras dalykas, nes motina išnešioja ir pagimdo pasaulį, vyras tą pasaulį tik sugalvoja ir padaro. Dėl to tiek daug ir dažnai prašoma mylėti Tėvą – Dievą, nes jis pats nežino, kas yra meilė, jis ne gimdytojas, jis tik prižiūrėtojas. Galbūt dėl to Bažnyčia, religija vengia, neįsileidžia moterų, nes meilė su savo nepastoviu jausmingu kelia chaosą, o vyrams reikia tvarkos, paklusnumo, galios.
Tuštuma ir netikrumas. Vaikystėje baisiausias tikėjimo išbandymas būdavo laiko tarpas, kai atlieki išpažintį ir lauki, kada eisi prie Dievo stalo ir gausi komunijos paplotėlį, nes kunigas turi išklausyti visus norinčius išpažinties ir tik tada eina prie altoriaus. Kaip per tas keliolika minučių nenusidėti mintimis – štai kokia kančia mane slėgdavo. Tuštumos, egzistencinio vakuumo pojūtis, kad visiškai neturi ko nusitverti, nėra už ko laikytis, tau lieka tik tavo tikėjimas. Tu skęsti, o tau siūloma laikytis savo paties rankos. Galbūt čia ir yra ta tuštuma ir netikrumas – tikėjimas neturi jokios atramos, viena abstrakcija remiasi į dar didesnę kitą abstrakciją – Dievo meilę.

