Baroko, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metai – tokie 2025-ieji. Kodėl apie tai kalbame balandį? Genijai šį pasaulį paliko 1634-ųjų balandžio 2 d. ir 1911-ųjų balandžio 10 d.

Visada šiek tiek makabriška minėti mirties metines, bet ne ką jaukiau jaučiuosi minint gimimo metines. Juk tada žmogaus, kurį minime, dar nėra, o kai ateina mirtis, jau nėra. Taigi M.K.Sarbievijaus ir M.K.Čiurlionio vardai – didžiulė mūsų visuomenės istorinio sąmoningumo pažanga. Juk gyvenome, o iš dalies tebegyvename su didžiule girnapuse prie kojų – su „Smetonos šmėkla“ . Atsiverskime istoriko Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“: apie M.K.Čiurlionį – nė žodžio, o emigracijai skirta net keliasdešimt puslapių, kur apstu nuobodybių.

Netelpa į A.Šapokos schemą ir barokas. Tik vienu sakiniu paminėtas M.K.Sarbievijus niekaip neatsveria bendro epochos įvertinimo po „paskutinio garbingo Lietuvos valdovo“ Stepono Batoro. Tai – Vazų epochoje prasidėjęs Lietuvos nuosmukis.

M.K.Čiurlionis buvo atrastas vėliau. Jo vardu pavadinta galerija veikė nuo 1925 m., o dailės muziejus – nuo 1944 m. Bet jo įvedimas į platesnius kultūros kontekstus, sugebėjimas pamatyti jo sinesteziją ir novatoriškumą priskirtinas vėlesniam laikui ir sutampa su Nikitos Chruščiovo atšilimu, Juozo Miltinio „Heda Gabler“ (1957 m.), Liudo Truikio scenografija G.Verdi „Don Karlui“ (1959 m.) ar brolių Nasvyčių „Neringos“ interjeru. Šių kūrinių liudininkais tapome XX a. 6-ajame dešimtmetyje.

[[ge:lrytas:lrytas:36397891]]

Vis dėlto ar pakankamai įvertintas M.K.Čiurlionio vaidmuo mūsų kultūroje ir net gyvensenoje? M.K.Čiurlionis buvo ne tik kompozitorius, bet ir dailininkas, sugebėjęs sujungti šias dvi meno formas į bendrą visumą. Jo tapybos ciklai, pavadinti muzikos terminais, tokiais kaip „Sonata“, „Preliudas“ ar „Fuga“, liudija jo siekį muziką vizualizuoti, o vaizdus muzikalizuoti.

Jis buvo kultūros vizionierius, sugebėjęs sujungti muziką ir dailę į bendrą meninę kalbą. Jo kūryba atspindi gilų ryšį su lietuvių kalba ir kultūra. Jo indėlis į lietuvių tautinį atgimimą – neįkainojamas. Pasaulyje būta menininkų, kurie taip pat siekė sujungti muziką ir dailę. Abstrakčiojo meno pradininkas Vasilijus Kandinskis tyrinėjo sinesteziją – gebėjimą matyti garsus ir girdėti spalvas. Jo kūryboje dažnai atsispindi muzikos struktūros ir ritmai.

[[ge:lrytas:lrytas:36996145]][[ge:lrytas:lrytas:37032543]][[ge:lrytas:lrytas:37063685]][[ge:lrytas:lrytas:36996130]]

M.K.Čiurlionio atradimo slenkstis pamažu buvo įveiktas prieš kelis dešimtmečius, o įvestas į mūsų kultūrą prieš gerą pusamžį. Bet ir šiandien perkamiausiu ir brangiausiu autoriumi lieka dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. 1944–1959 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kurio kažkodėl nepalietė poetę Salomėją Nėrį ar rašytoją Petrą Cvirką talžančios bangos. Bet pasidžiaukime, kad M.K.Čiurlionis, įsiveržęs į universalias dailės vertybes, tampa vis labiau artimas į modernybę einančiai Lietuvai.

Būtų galima drįsti teigti ir tai, kad kitas mūsų aptariamas reiškinys – barokas bei M.K.Sarbievijus atranda vietą mūsų istorinėje sąmonėje tik dabar ir prisirišame net ne prie jo gimimo ar mirties metinių, o prie jo „angeliškojo“ 1625 m. poetų karaliaus vainiko. Sarmatų Horacijus užkelia Lietuvos baroko epochos kreivę į tokias aukštumas, kad apie Lietuvos ir Lenkijos karalių bei kunigaikščių Vazų epochą galima kalbėti kaip apie senosios Lietuvos aukso amžių, kurio kita fazė bus XVIII a. antrame trečdalyje, susijusi su Jono Kristupo Glaubico baroku.

Šitokia tezė labai kertasi su mūsų nemeile Liublino unijai, Jogailai, Jozefui Pilsudskiui ir viskam, kas lenkiška. Bet S.Batoro žygiai, Vilniaus universiteto (VU) įkūrimas ir III Lietuvos Statutas jau ženklina naujos, į priekį einančios epochos pradžią. 1579 m. įkurtas VU. Deja, ilgai nenorėta matyti nei jo jėzuitinės, nei batorinės praeities ar ankstyvosios pradžios.

Buvęs ilgametis VU rektorius, matematikas Jonas Kubilius kuriant paminklinę plokštę S.Batorui 1994 m. sakė: „Aš visą gyvenimą paskyriau, kad lenkai į VU kojos neįkeltų.“ Liko galimybė tik apsimesti arbatiniu: „Rektoriau, bet juk S.Batoras buvo vengras. Ir, anot A.Šapokos, paskutinis garbingas Lietuvos valdovas.“

Tiek J.Kubiliui, tiek A.Šapokai nerūpėjo nei vėlesnis VU, kaip lenkinimo židinys, nei jo poveikio erdvė, neturinti analogų visoje Europoje. Kaip neprisiminti universiteto steigėjų geocivilizacinio horizonto. Taip pat nereikia užmiršti, kad čia mums plačiai atsiveria durys į Maskoviją, o iš jos per totorius galėsime pasiekti ir Kiniją.

Be to, reikia neužmiršti Švedijos ir Livonijos. Kaip galima neprisiminti pirmojo VU rektoriaus Petro Skargos, kuris laikė Lietuvą Šiaurės Indija? Netrukus po to Lietuvos misionierius Andrius Rudamina išsiruošė per Lisaboną į Indijos Goa ir Kinijos Makao.

Paminėkime tris karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus frontus prieš tris imperijas su galingomis pergalėmis – prie Kirchholmo, Chotyno ir Kremliaus, kur Lietuva taip arti tebuvo buvusi tik su Algirdu. Tokios pergalės daugiau nebepasikartojo.

Tiek A.Šapoka, tiek jo bendramintis Konstantinas Avižonis buvo įsitikinę, kad visų Lietuvos blogybių pradžia – Vazų epocha.

K.Avižonis, pasmerkdamas visą Vazų epochos bajorų visuomenę, jau 1940 m. teigė: „Jei po S.Batoro mirties Vazų dinastija perėmė valdyti dar gana stiprią ir valstybiškai atgijusią Lietuvą, tai po kelių dešimčių metų paliko ją išoriškai visiškai nusilpusią, o vidujai pakrikusią.

Jau tuo laiku visas Lietuvos gyvenimas pateko į stagnaciją, nebežengė pirmyn, bet labai atsiliko, ypačiai palyginus su kitomis Vakarų Europos valstybėmis.“

Kad ir kaip būtų, senasis Vilnius ilgai buvo tituluojamas Šiaurės Jeruzale su religijų trejetais: Romos ir graikų katalikai bei stačiatikiai (vėliau dar sentikiai ir armėnai). Pirmojo trejeto simboliai prie Aušros vartų – Romos katalikų Šv.Teresės, graikų katalikų Švč.Trejybės bažnyčios, stačiatikių Šv.Dvasios cerkvė.

Antrasis trejetas – liuteronai, evangelikai reformatai ir antitrinitoriai arba arijonai. Trečiasis – judėjai, karaitai ir musulmonai.

Ir visa tai matyti įstabiose Vilniaus panoramose, kurių viena – Subačiaus gatvėje – šiandien pavadinta J.K.Glaubico vardu.

Nereikėtų pamiršti ir to, kad Vazų epochos metu Vilnius pasipuošė Šv.Kazimiero ir Šv.Teresės bažnyčiomis, įsiveržusiomis į rusėnų miestą. Netrukus vilniečiams buvo padovanota Šv.Petro ir Povilo bažnyčia, o kauniečiams – Pažaislio. Vilniuje kilo ir Šv.Jonų bažnyčios fasadai bei varpinė, Šv.Kotrynos, Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) ir Viešpaties Dangum Žengimo (Misionierių) bažnyčios, Šv.Dvasios cerkvė, liuteronų kirkės, buvo kuriami Didžiosios sinagogos interjerai. Taip barokas užpildė Vilniaus dangų. Poetas Česlovas Milošas apie Vilnių yra sakęs: „Kur debesys panašūs į baroko architektūrą, o baroko architektūra – į tirštus debesis.“

Senas vilnietis, garsus lenkų istorikas Stanislovas Aleksandrovičius, pirmą kartą 2004 m. pamatęs Kauno panoramą nuo Linksmadvario, tarstelėjo: „Pirmą sykį supratau, kad Vilnius yra metropolis! Tik didvalstybės sostinė, priglobusi skirtingų kultūrų pavidalus ir pasipuošusi panoramine įvairove, gali tapti dvasiniu metropoliu. Senasis Kaunas, kaip pirklių miestas, sostine tapo tik trumpam XX amžiuje. Taigi jau kitoje epochoje, kuriai nebereikėjo metropolio vaidmens. Kaunas į tai ir nepretendavo.“

Neįmanoma būtų paneigti istoriko Edvardo Gudavičiaus įžvalgų apie XVII–XVIII a. Lietuvą kaip „antrąją Lenkiją“, su ispaniškomis ir portugališkomis analogijomis Lotynų Amerikoje. Be tokios idėjos nesuprastume, kodėl mūsų didieji kūrėjai pasirašo ar užsirašo ant savo veikalų „Siemienowicz“, „Koialowicz“, „Guciewicz“.

Be idėjos, kad Lenkija – svarbiausia Lietuvai tarpininkė į Europą, nesuprasime, kokiu būdu Lietuva pradėjo lygintis su Europos viršukalnėmis nuo Šv.Onos gotikos iki Lauryno Gucevičiaus Vilniaus arkikatedros bazilikos.

Be „antrosios Lenkijos“ idėjos permąstymo nesuprasime ir 1905 metų, A.Šapokos ar vėlesnėje istoriografijoje dirbtinai pritemptų prie revoliucijos naratyvo su sunkiai faktais pagrindžiamais skyriais apie „sukilimą“.

Priešingai, visiškai pražiopsota, kad tie metai yra ne kas kita kaip lituanistinės revoliucijos, kurios rezultatu tapo ir 1918 m. Vasario 16-oji, ir tautinė Lietuva, pradžia. Be šios formulės priėmimo bus nesuprantama, kokiu būdu į lietuvybę Povilui Višinskiui pavyko patraukti žymiąsias mūsų damas rašytojas. O sykiu nesuprasime, kaip įsipaišo į lietuvių kultūrą lenkakalbis M.K.Čiurlionis.

Jo lietuvybė vis dėlto labiau paaiškinama muzikos ir menų sinteze, o ne Sofijos Kymantaitės dėka pramokta lietuvių kalba.

Gal ir neatsakėme į šio rašinio antraštėje pateiktą klausimą, bet NATO sunkvežimiams jau šiandien užduotis aiški.

Jei reikės ką iš Lietuvos evakuoti, tai pirmiausia M.K.Čiurlionio kolekcijas iš Kauno, M.K.Sarbievijų iš VU bibliotekos ir visus Pranciškaus Smuglevičiaus salės lobynus. O kas daugiau tilptų?

Alfredas Bumblauskas. Ką NATO vežtų iš Lietuvos?