Portalas Lrytas publikuoja jau 6-ąjį „Pokalbių su tėvu“ interviu, kur Vytautas V.Landsbergis kalbina savo tėtį V.Landsbergį.
– Vis pagalvoju, kaip vaikams paaiškinti, kas vyksta pasaulyje. Kokia kalba, kokiu būdu? Jiems lyg ir lengviau būtų suprasti pasakų kalbą. Jeigu, tarkim, Tau reikėtų kokiam proanūkui ar proanūkei papasakot, kas darosi pasaulyje, Rusijoj, Amerikoj... Kokie žvėrys toje pasakoje galėtų atsirasti ir kaip jiems sektųsi?
– Pirmiausia kiltų klausimas, ar vaikui, kuriam seksime pasaką, išties tai įdomu. Ar jam jau kilę panašių minčių apie platesnį pasaulį? Ar jo akiratis apsiriboja tik tais reiškiniais, su kuriais jis pats susidūrė?
Rinkimų naktį V. Landsbergis išpranašavo G. Landsbergio likimą: „Tegul pailsi“
– Pasakos tam ir yra, kad sudomintų reiškiniais, su kuriais vaikui gal dar neteko susidurti. Bet reikia žinot, jei netyčia tektų. Tarkim, lietuvių liaudies pasaka apie Sigutę ir žarijų duobę – vaiką supažindina su galimu pasaulio žiaurumu. Siaubo pasakos – jų yra, ir ne tik lietuvių tautosakoje.
– Vaikams juk patinka siaubo filmai. Manau, kad paaugesni vaikai pajėgūs būtų suprasti šių laikų siaubo pasaką apie žmogėdras, kurie ateina ir sudrasko žmones. Nužudo ir suėda vaikus.
Susiję straipsniai
– Papasakoti, kad egzistuoja žmogėdros, kurie gali kėsintis į vaikus – tai tik pusė darbo. Po to reikia sugalvoti, ką su tais žmogėdromis daryti.
– Liūdna pasaka būtų. Žmogėdros – tai nemalonus faktas ir tiek. Gal to fakto geriau net neliesti? Nepolitkorektiška. Gal įsižeis? Gal tegu jie egzistuoja savaime. Juk faktas yra toks, kad žmogėdrų faktas egzistuoja ir net klesti, auga. Yra skatinamas. Palaikomas. Proteguojamas.
– Tai bandykim – gal pasakos pradžia tokia ir galėtų būt: „Gyveno kartą keli žmogėdros, ir visi aplinkiniai gyventojai jais labai džiaugėsi, palaikė. Jiems plodavo ir nusilenkdavo žemai, kai tik žmogėdra išeidavo pasivaikščioti. Duodavo dovanų, stengėsi būti politkorektiški, neeskaluoti nesusipratimų.“
– Tikrai taip. O kartais, kai žmogėdros suvalgydavo vieną kitą besilankstantį, tai likusieji gyvi sakydavo – „nieko nepadarysi, toks yra gyvenimas. Tam žmogėdrai taip reikia. Jo toks apetitas. Toks jo charakteris. Tokia žmogėdros paskirtis šiame pasaulyje. Be to, galbūt mūsų šiek tiek per daug. Tam ir yra žmogėdros, kad pamažintų mūsų skaičių.“
– O jei mūsų žmogėdra vieną dieną aptingsta, nebeina pats aukų ieškot? Liepia prisistatyti patiems, parenka iš aukų tarpo kolaborantus, kad parinktų riebesnių, maistui tinkamų, ir atvestų. Ir tie atrinktieji tada nuolankiai keliauja pas žmogėdrą arba drakoną. Bet tokių pasakų jau lyg ir buvo? Kur nekaltos princesės atiduodamos slibinams suėsti.
– Ir kodėl niekam nešauna į galvą, kad galima būtų ten ir nenueiti. Aš nežinau, kodėl tai vargšei princesei neateina į galvą, kad geriau būtų eiti kur nors kitur?
– Bet jos žino, kad privalo ten eiti. Juk niekas nesiūlo alternatyvų, neklausia mandagiai – „mergele skaisčioji, norėtum ar nenorėtum šiandien nueiti pas dėdę slibiną. Ar negirdi, kaip išalkęs riaumoja tam savo kremliuje“?
Prie paminklo „Žinia“ – iškilminga ceremonija: atvyko ir V. Landsbergis
– Kas belieka? Persižegnoti, atsidūsti, nusišluostyti ašarėlę ir nueiti pasitikti savo likimą.
– Betgi senoviškose pasakose vis dėlto atsirasdavo drąsus jaunikaitis, princas su kardu, kuris sugalvoja, kad gal neverta mergaitei būtinai eit pas tą slibiną. O gal tai jau pasenusios pasakos? Naujų laikų pasakose princai jautrūs ir pažeidžiami, jie nori taikos su slibinu? Nesureikšmina jo.
– Senovėje tam, kad pasaka būtų įdomesnė, visad atsirasdavo princas arba šventas Jurgis su kalaviju, su ietim, ir pakabindavo tą raudoną drakoną už vienos vietos. Ir kartais išgelbėdavo princesę. Bet, kaip suprantu, naujųjų laikų pasakoje tokio Jurgio kol kas nesimato. Visos princesės eina nuolankios, ašarėlę braukdamos. Lydimos tėvelių, susitaikiusių su tuo, kad princesių dalia yra būti paaukotoms.
– Pasaka apie pasaulį, kuriame nebėra Jurgio? Ar galima susitaikyti su tokia bjauria kokybe? Ir gyventi, kaip slibinų taisyklėse nustatyta.
– O kas tas taisykles nustatė?
– Tas pats drakonas ar velnias – jis pats sau naudingai ir nustatė. Įtraukė į savo konstituciją, kad nuo šiol visos mergaitės priklauso jam.
– Bet gali kažkas ir nepriimt drakoniškų taisyklių, surašytų slibino konstitucijoje. Juk nėra taip nustatyta amžiams. Čia gal tik vienas prastos pasakos variantas.
– O kitas koks?
– Kitas variantas, jei visgi atsiranda šiek tiek trinktelėtas princas, kuriam pasidaro gaila tos ypatingos princesės, kuri jam dar ir patiko. Gal jis net ją pamilo? Ir tada jam šmėkšteli mintis – pala pala, o gal gali būti ir kitaip?
– Bet princui – pagal dabarties madas – būtų politkorektiška pirmiausiai pasiklausti tų mergaičių tėvelių, ar net jų pačių mergaičių – o jūs tikrai norite ištrūkti iš ten?
– Gal ir referendumą tuo klausimu organizuot?
– O ką, jei ir pati princesė nusivylusi, jei pasakytų – „nematau išeities iš slibino urvo. Be to, mums niekas nepadeda. Mūsų mergaičių net į NATO nepriima.“
– Gal galima rasti kitų būdų, jeigu NATO yra toks, kuris mergaičių nepriima. Palieka jas drakonui. Tai mergaitės gali vienytis už NATO ribų.
– Amazonių armija?
– Taip. Kurti savo NATO – savąjį Amazonato.
– Na va, jau atsiranda perspektyva. O jei dar toks pasakos vingis – jei vis tik atsiranda princas, kuris ketintų vaduoti princesę, bet... staiga sužino, kad žmogėdra arba drakonas turi raudoną mygtuką su lagaminėliu. Ir jei užpyks, jei bus užspeistas į kampą... Jeigu pamatys, kad gręsia rimtas pavojus negaut mergaičių – gali ir nuspaust tą mygtuką. Jam tas pats, kad jo nebeliks. Bet jis gali sunaikinti ir visus esančius aplinkui.
– Mygtuką jis gali nuspaust bet kada. Ne tik tada, kai jau nutars sprogdint dėl rimtos priežasties. Gali nutarti ir tada, kai pro šalį praskrido bimbalas. Jam nieko nepasakysi. Nepaaiškinsi, jeigu slibino nuotaika šiandien tokia.
– Įsivaizduoju, kad kiekvienas drakonas labiausiai saugo savo gyvastį, jis ją vertina.
– Sunku pasakyti, ką jis vertina. Manau, kad savo burbulą, savo pasipūtimą jis vertina labiau negu gyvastį. Būna tokių drakonų. Jie visada garsiai plepa apie tai, kaip jau jau spaus mygtuką. Nuolat gąsdina visus – spausiu mygtuką, spausiu mygtuką.
– Kaip manai, jei ateitų keletas princų, ginkluotų gerais kalavijais, tiesiai pas žmogėdrą į urvą, į bunkerį – spaustų jis tą raudoną mygtuką, ar ne? Ar tai tik burbulas.
– Čia nėra ką komentuoti, reikia patikrinti. Reikia sudaryti galimybę permąstyti, ar jau spaudžiu mygtuką, ar pradedu galvoti. Įdomi pasaka – pažiūrėti, kas būtų. Kaip drakonas reaguotų į tokį nepagarbų princą, kuris jo burbulo nebijo? Pasiūlo pagalvoti. Tai labai užgaulu. „Nedorėlis! Manai, kad aš negalvoju? Tu mane kvailiu laikai? Ar tu supranti su kuo kalbėjai? Tu mažytis, menkysta. Nutilk. Atiduok viską, ką turi.“
– Panašiais žodžiais neseniai kalbėjo ir verslusis E. Muskas, kai auklėjo Lenkijos ministrą... Sakė panašiai – „tu mažytis, tai dink iš viso, jei pinigų neturi.“ Matai, pasirodo, kad drakonų yra ir daugiau, ne vienas.
– Ne, ne vienas. Jis kintamas reiškinys, persikūnijantis į įvairius pavidalus. Tame jo devyngalvio įdomumas.
– Jei devyngalvis – tai dar sunkiau nugalėt. Viena galva vienur išlenda, kita kitur?
– Galva galbūt, bet ir širdis jo įdomi. Ar ji yra? Gal ten mechaninė pompa įstatyta? Laikinai iš vieno sandėliuko, paskui iš kito sandėliuko. Tiksi toks mechanizmas. Ir nežinia, kas jį užtaisė ir kokiam laikui, kokiam reikalui. Gal viešpats šėtonas užtaisė.
– O Viešpats Dievas atokiai žiūri po medžiu?
– Kartais panašu, kad viešpats Dievas dabar rimtai mąsto, duoda laiko subręsti savo sprendimui.
– Kokiam?
– Dievas galėtų nutarti, kad šitas projektas jam nepavyko.
– Nelinksma pasakėlė šį kartą mums sekasi, bet... O jeigu pagalbon pasitelktume stebuklinių pasakų tradiciją ir, tarkim, ateinantį rudenį mūsų pasakoje nutiktų stebuklas, išgelbėjantis pasaulį nuo viską ryjančio drakono. Stebuklas, kurio dabar dar niekas nemato ir net negali įsivaizduot? Gal Dievas dar turi kokį jokerį pasislėpęs rankovėj?
– Gal. Panašiai skamba, kaip kupiškėnų vestuviniam folklore. „Bus visokias gėrybas, tiktai reikia kuntrybas.“
– Reiks kitą pasaką apie „kuntrybas“ sukurti. Kurioj princesė turės daug kuntrybas galvoti, ar eiti pas drakoną ar ne.
– Ir kaip pasipuošus eiti. Kol atsiras drąsuolis princas. Kuris pasakys – „ei, tu man patinki, pabūk dar.“
– Norėtųsi, kad Ukraina tokio princo sulauktų. Vis dėlto, labai graži princesė. Miela, širdinga. Daininga.
– Taip. Ir jos širdingumas daro ją visai skirtingą nuo Rusijos. Todėl ji turėtų eiti savo keliu. Nebūti vienam urve su Rusija.
– Man įdomu, ar yra pasakos variantas, kurioje slibinas stebuklo būdu prisimintų kažkada turėtą širdį, atimtą, pakeistą mechanine... Kad prisimintų apie jausmus, meilę? Žiūrėdamas į gražią būtybę, kurią pats ateina užkariaut, paniekint. Ar prievartauti kaip Bučioj. Ar gali jame kažkas suvirpėti?
– Abejoju.
– Bet kažkada kalbėjai apie keistą Putino žvilgsnį senoje nuotraukoje, kai jis žiūri į Kabajevą, ir jame, regis, dar likę šis tas žmogiška, kažkoks lyg ir jausmelis gilumoj.
– Taip, tada atrodė, kad lašelis gal dar likęs. Jis Kabajevos taip lengvai drakonui neatiduotų suėst. Jos sesutę atiduotų, bet jos jam dar būtų gaila. Jam jos reikia.
– Tai gal čia ir yra stebuklingas Kaščėjaus kiaušinis, kur paslėpta žmogėdros gyvastis? Jeigu jį pradursi, tai monstras ir nusigaluos. Juk kiekvienas monstras turi pažeidžiamą vietą. Pažeidžiamą kiaušinį.
– Kažkada bandžiau pasiūlyti ukrainiečiams sukoncentruoti visą savo technologijų, mokslo ir strateginių šaudyklių jėgą ir nukalti, sunaikinti Lenino mauzoliejų Maskvoj. Tai ir būtų Kaščėjaus kiaušinio pradūrimas. Ir nustiptų monstras. Taip! Įsivaizduok, jei staiga – bac – ir nebėra mauzoliejaus. Ką tie paklaikėliai daro? Kam meldžiasi toliau?
– Ieško kaip atkeršyt, nes pagrindinė dievybė sunaikinta. Tikėjimo šaltinis.
– Keršyt, keršyt, keršyt. Bet kiek ilgai keršysi. O kaip be to daikto gyventi? Turėtų pats drakonas be kiaušinio keistis. Arba išnykti. Galimas ir toks variantas.
– Na va, šiaip taip sudurstėm pasaką iš buvusių ir esamų. Ir radom išeitį – Kaščėjaus kiaušinį. Reiks kada surašyt rišlų tekstą iš šių improvizacijų ir parodyt kokiam gudriam vaikui. Pasakys, ar veiksminga tokia pasaka ar ne.
– Vaikai kartais įdomiai, nevaikiškai reaguoja. Pasako įdomių dalykų ir... vėl nueina žaisti. Kaip sakė R.Tagore – „iš suvytusių lapų jie daro laivelius ir leidžia juos plaukti ant didžiųjų gelmių.“ Gal ir verta pasigaminti vieną kitą laivelį iš lapų, ir bandyti leistis per didžiausias gelmes?
– Vaikai išties įdomių dalykų sumąsto ir pasako. Gal jie ir patys sugalvos, kaip išgelbėt princesę nuo drakono – gal jų pačių reiktų klausti. Susikurkit sau pasaką ir išsigelbėkit pasaulį, nes suaugę dėdės nesugebėjo. Stengėsi, bet... Neseniai mano pažįstamas berniukas Adomas, dvylikos metų, nupasakojo štai tokį savo pasaulio matymą: „Gyvenimas šioje terpėje yra džiunglės labiau... labiau nei dykuma. Nes džiunglėse pilna visokių draugų, skirtingų žmonių. Visur viskas skirtinga, keičiasi, nepastovu. Nauji dalykai. Ir paskui, kai suaugi, tie dalykai gali išdžiūti ir pavirsti dykuma. Ir kai nerandi iš jos kelio, tai tada visą savo likusį gyvenimą joje ir klaidžioji.“