Kaip nepaklysti tarp 1945-ųjų gegužės 8-osios ir 1950-ųjų gegužės 9-osios

Tačiau būkime preciziški. Europos integracija pagrįstai ir teisingai kildinama iš 1950-ųjų gegužės 9-osios. O hitlerinė Vokietija kapituliavo penkeriais metais anksčiau, 1945-aisiais. Vakaruose tai minima gegužės 8-ąją, o sovietai tvirtino gegužės 9-ąją. Gal kad kapituliacijos aktas pasirašytas gilų vidurnaktį, kai Vakarų Europoje dar buvo 1945-ųjų gegužės 8-oji, o Maskvoje jau gegužės 9-oji?

O tarp 1945-ųjų ir 1950-ųjų dar buvo įgyvendintas Maršalo planas. Be jo sunku įsivaizduoti tolesnę Europos integraciją ir suklestėjimą. Planas pavadintas JAV valstybės sekretoriaus George’o Catletto Marshallo, labiausiai prisidėjusio jį kuriant ir diegiant, vardu. Tikslas – JAV pagalba atstatant karo metu sugriautą Europą, na, ir struktūrinės investicijos, įgalinančios greitą ekonomikos atkūrimą, įskaitant investicijas į infrastruktūrą. (Ar ne kažką panašaus 2025-ųjų balandžio 30-ąją sutarė JAV ir Ukraina?)

Anuomet JAV pasiūlė tąją pagalbą ir sovietams, ir sovietų užvaldytoms Vidurio Rytų Europos valstybėms. Tačiau sutrukdė Stalino „įžvalgumas“. Jis visiškai teisingai pramatė, kad kartu su amerikiečių kapitalu į Maskvos užvaldytas teritorijas „prasismelks“ ir vakarietiškos normos bei vertybės. O to Stalinui mažiausiai reikėjo! Juk bolševikai dar nebuvo atsisakę „pasaulinės revoliucijos eksporto“ idėjos. (Ir vėlgi, ar ne kažką panašaus – „ruskij mir“ – regime šiandien?) Kur jau kur, o ten, iki kur buvo nužygiavęs rusas kareivis, negalėjo būti kitokios santvarkos, tik promaskvietiška. Jokio Maršalo plano! O ir brautis tolyn į Vakarus vykdyti „revoliucijos“ Stalinui atrodė ir realu, ir resursais paremta.

Juk komunistinio gaivalo apimtos jėgos pokariu veikė daugelyje Vakarų valstybių. Ir tų jėgų ryšys su Kremliumi buvo visiškai tiesioginis. Joms atsverti ir buvo paprašyta tų pačių amerikiečių dar kol kas nesikrauti amunicijos į laivus ir neišplaukti atgal už Atlanto. Dar pabūti. Per tai įsisteigė ir ŠASO – Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (kodėl prigijo angliškas trumpinys NATO, niekas nėra iki galo išaiškinęs...).

O Maršalo planas buvo sėkmingas ir labai prisidėjo prie Vakarų valstybių ekonomikos atkūrimo ir suklestėjimo. Per 5 metus šešiose stipriausiose Vakarų Europos valstybėse buvo pasiektas ir trečdaliu viršytas prieškarinis ekonomikos lygis. Tad metafora, esą „Europos integracija prasidėjo ant Antrojo pasaulinio karo griuvėsių“, yra romantiška, bet, švelniai sakant, netiksli. Integruotis ėmėsi Europa, kuri jau buvo visiškai atsistačiusi ir vėl klestėjo. Už lango buvo jau seniai nebe 1945-ųjų gegužės 8-oji.

O tai kokių motyvų vedamos ėmėsi tartis Vakarų Europos valstybės 1950-aisiais? Šiandien apie tai lengva kalbėti! Juk ilgainiui tai buvo – tegu ir vietomis duobėtas – sėkmės kelias. O ar paprasta galėjo atrodyti tuomet? Bent jau tikrai negarantuota. Tad šiandien dar kartą nulenkime galvas ir pripažinkime įžvalgumą tų, kurie anuomet siūlė anaiptol nestandartinius sprendimus.

Beje, o kodėl mes minime būtent gegužės 9-ąją, kas tokio ypatingo 1950-aisiais tądien įvyko? Na, galima drąsiai teigti, kad „dar“ nieko neįvyko! O šių dienų terminais pasakytume – įvyko „projekto prezentacija“.

„Pradžioje buvo žodis.“ Viename gerame Paryžiaus viešbutyje susirinkusiai garbingai publikai buvo išdėstytas Roberto Schumano ir Jeanno Monnet planas (Schumanas – tai ne kompozitorius, o Monnet – ne dailininkas, abu politikai). Žinoma, tas planas jau kruopščiai buvo aptartas ir suderintas to meto politikos grandų Konrado Adenauerio, Charles’io de Gaulle’io ir Alcide De Gasperi, taip pat ir Beniliukso vadovų. O planas buvo daugialypis, jo pagrindas buvo Anglių ir plieno bendrijos sutartis, šiandien egzotiškai atrodanti. (Pažvelkime į priekį: tokia sutartis iš tiesų bus pasirašyta 1951-aisiais tame pačiame Paryžiuje ir įsigalios 1952-aisiais šešiose „šerdies“ valstybėse: Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge; o kol kas tik pokši atkemšamas šampanas – dėstoma drąsi idėja.)

Kodėl anglių ir plieno? Visų pirma todėl, kad anuomet tai buvo strateginės žaliavos. O štai pasiūloma steigti bendrą anglių ir plieno rinką. Nuo tol taps vieša, kad tavo vakarykštis priešas anglių iškasa ir plieno išlydo (čia visų pirma apie Vokietiją ir Prancūziją, kurios ligi tol nenuilstamai kariavo ilgus šimtmečius) tiek, kiek pakanka taikiems tikslams, – saugumo pojūtis smarkiai padidėja. O čia dar steigiama Anglių ir plieno valdyba, viršnacionalinė institucija. Tų dviejų produktų gamybą valdo būtent toji valdyba, toji funkcija išimama iš valstybių narių kompetencijos!

Va, čia ir glūdėjo integracijos užuomazga: kad valstybės narės savanoriškai atsisakytų savo kompetencijos – iš pradžių tokioje siauroje srityje kaip anglys ir plienas. Žinoma, nei tankų, nei šarvuočių dabar jau taip sau neprisigaminsi paslapčia. Viskas juk vieša. O toliau bus daugiau. Anglių ir plieno valdyba „peraugs“ į šiandieninę Europos Komisiją. O kad integracija „peraugtų“ dviejų minėtų produktų ribas, reikėjo iš pradžių leisti susikurti bendrai anglių ir plieno rinkai, kurią turėjo garantuoti muitų sąjunga.

Iš pradžių muitų atsisakoma tik tiems dviem produktams. Tada visiems turėjo tapti akivaizdu, kad muitų atsisakymas duoda naudos verslui. O precedentų tuometiniame pasaulyje nedaug tebūta, gal tik Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo muitų sąjunga, įdiegta dar iki Antrojo pasaulinio karo. (O ar čia mums reikia 75 metų senumo pavyzdžių? Galime pasiremti ir naujesniais! Štai prieš 100 dienų per muitus „pasipinigauti“ nutarė ne bet kas, o turtingieji „amerikonai“! Juolab gali stebinti Schumano ir Monnet tikėjimo savuoju planu tvirtumas! Kad ekonomika suklestės būtent per muitų atsisakymą.)

Šiandien, kai žinome, kad planas pavyko, ima atrodyti, jog tik taip ir galėjo būti. O planas pavyko. Kaip ir planuota, „įstojo“ verslas su savo interesais ir argumentais: kodėl už plūgus ir kastuvus muitų mokesčių mokėti nereikia, o už medinį kastuvo kotą paskaičiuoja?!.. Natūraliu Schumano ir Monnet projekto tęsiniu turėjo tapti (ir tapo!) muitų atsisakymas ir bendros rinkos išplėtimas kur kas didesniam pramonės gaminių ratui negu vien tik anglys ir plienas. Na, ir, žinoma, projekto pridėtinė vertė buvo europiečių kasdieninė gerovė. Bendra rinka įgalino individus bei šeimas pasijusti oriai ir kurti sau komfortą. Tai turėjo tapti (ir tapo!) ta tikrąja atsvara Maskvos planams provokuoti gaivalines revoliucijas.

Tai štai toks buvo tas pirminis planas, viešai išdėstytas Paryžiuje 1950 metų gegužės 9-ąją. Tai ir švenčiame. O kad tuo metu tų šešių turtingiausių valstybių valdžioje buvo krikščioniškosios demokratinės partijos – arba tik sutapimas, arba ne tik.