​R. Juknevičienė: „Rusijos šventė yra precedento neturinti melų puota“

Europarlamentarė pabrėžė, kad 1945 metų gegužė daliai Europos šalių nereiškė išlaisvinimo, o tik dar vieną okupaciją.

Diskusijos metu istorikai paaiškino, kodėl skirtingas 1945 metų vertinimas tarp Rytų ir Vakarų Europos šalių lemia ir dabartinės politikos nesutarimus, ir įtampą, taip pat įvardijo strategijas, kaip Antrojo pasaulinio karo pabaiga yra panaudojama propagandos tikslais.

Europarlamentarė R.Juknevičienė konferencijos metu paaiškino, kodėl lietuvių tauta vis dar jaučia skausmą, kai jau dešimtmečiais Europa žymi 1945 metus kaip „išlaisvinimą“. Politikė pabrėžė, kad nors 1945 metų gegužę Europa buvo išlaisvinta nuo nacizmo, o siaubingas Holokausto etapas pasiekė pabaigą, vis dėlto Lietuvai, kaip ir Latvijai bei Estijai, šie metai reiškė dar 1940 metais prasidėjusios sovietinės okupacijos atkūrimą.

„Tad kaip 1945 metų gegužė atrodė Lietuvoje? Tas pavasaris žymėjo sistemingo teroro kampanijos pradžią, nukreiptą prieš bet kokį pasipriešinimą sovietų režimui. Tūkstančiai lietuvių – policijos pareigūnų, valstybės tarnautojų, mokytojų, dvasininkų, ūkininkų ir jų šeimų buvo suimti NKVD be jokių teismų ir ištremti į kalėjimus, darbo stovyklas ar atokias Sovietų Sąjungos vietoves“, – kalbėjo R.Juknevičienė.

Europarlamentarė priminė, kad tuo pat metu prasidėjo smurtas prieš augantį partizaninį pasipriešinimą, o pagalba partizanams įtariami kaimų gyventojai buvo kankinami, žudomi ir deportuojami. Jauni vyrai jėga buvo šaukiami į Raudonąją armiją, o tie, kurie priešinosi, buvo įkalinami, imtasi represijų prieš jų šeimas.

„Štai kodėl 1945-ųjų gegužė nėra išsilaisvinimo diena šiai Europos daliai. Rusai mūsų neišlaisvino. Jie mus okupavo. Viena okupacija paprasčiausiai buvo pakeista kita okupacija“, – pabrėžė ji.

R.Juknevičienė atkreipė dėmesį, jog praėjusią savaitę dalis europarlamentarų siekė tai įtvirtinti rezoliucija, tačiau tam tikros EP politinės grupės nepritarė, kad šis klausimas būtų įtrauktas į darbotvarkę.

„Tai padaryti būtų buvę svarbu, ypač šiemet, kai Vladimiras Putinas praėjusį penktadienį surengė didžiulę šventę norėdamas paminėti vadinamąjį Europos „išvadavimą“ 1945 metais“, – dėstė politikė.

R.Juknevičienė argumentavo, kad Rusijos fanatiškas Antrojo pasaulinio karo sureikšminimas ir sovietinio heroizmo mito įtvirtinimas tapo naujos totalitarinės ideologijos pagrindu, todėl tik viešas kalbėjimas ir istorinių faktų akcentavimas gali padėti apsaugoti visuomenes nuo režimo propagandos.

„Baisu stebėti, kaip Rusijos neofašistai švenčia pergalę prieš fašizmą, tuo pat metu kaltindami kitus esant fašistais. Tai yra precedento neturinti melų puota. O šie melai yra skirti Kremliaus propagandai stiprinti, bandant pateisinti Rusijos karą prieš Ukrainą ir grasinimus visai likusiai Europai.

Kodėl turime apie tai kalbėti? Nes tai ne tik Rusijos dezinformacijos, bet ir Europos vienybės, būtinybės kurti bendrą, sąžiningą atminties kultūrą klausimas.

Tai irgi yra mūsų gynybos dalis.

Žmonių sąmonės apsauga nuo totalitarinio režimo melų yra būtina norint išsaugoti mūsų laisvę ir demokratiją. Nepripažinti sovietiniai nusikaltimai šiandien vėl kartojami Rusijos rankomis. Tai neužbaigtas Antrojo pasaulinio karo palikimas“, – pabrėžė europarlamentarė.

Tuo metu Olandijos Groningeno universiteto profesorius istorikas Peteris Verovšekas per konferenciją paaiškino, kodėl taip svarbu suprasti skirtingas Vakarų ir Rytų Europos šalių interpretacijas dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Profesorius pabrėžė, kad apie atmintį dažnai kalbame kaip apie praeitį, nors dažnu atveju atmintis yra būtent apie dabartį ir ateitį.

„Kai kalbame apie atmintį ir kaip mes prisimename, kalbame apie tai, ką tai mums reiškia ne tik šiandien, bet ir ateityje, ypač kai kalbame apie pamokas, kurias išmokome, ir kaip jas šiandien pritaikome politikoje“, – dėstė profesorius.

P.Verovšekas aiškino, kad pamokos, išmoktos praeityje, suformuotos tam tikrų esminių lūžio momentų, o 1945 metai yra geriausias to pavyzdys – šis momentas yra tarsi rėmas, padedantis interpretuoti likusią istoriją ir spręsti dėl dabartinės politikos.

Nors, kaip pabrėžė istorikas, daug prisiminimų egzistuoja vienas šalia kito ir priklauso nuo konteksto, vis dėlto nesutarimas, kaip europiečiai interpretuoja 1945-uosius ir 1989-uosius, lemia tokią skirtingą Europos šalių politiką.

P.Verovšekas pateikė konkrečius pavyzdžius. Anot jo, 1945 metai Vakarų šalyse vertinami kaip išlaisvinimas, Holokausto pabaiga. Svarbiausios to laikotarpio pamokos Vakarams – kad per didelis nacionalizmas yra pavojingas ir vengtinas, kaip ir didžiulė valdančioji dauguma, ribojanti dalies visuomenės atstovavimą politikoje. Iš kitos pusės diplomatijos ir daugiašališkumo poreikis – didžiulis.

O Rytų Europos šalys, turinčios kitokią 1945 metų patirtį, išmoko kitokias pamokas. Priešingai nei Vakarai, jos tautą ir nacionalizmą mato kaip pasipriešinimo ir išsilaisvinimo šaltinį. Kol Vakarai nori riboti suverenitetą, Rytų šalys, tuo metu neturėjusios savarankiškumo, dabar nori tikros nacionalinės politikos. Aiškūs skirtumai ir tarptautinėje politikoje – vietoj Vakarų požiūrio, kad prekyba gali išspręsti visas problemas, Rytai akcentuoja savo tvirtos gynybos svarbą.

Pasak P.Verovšeko, palyginus šias skirtingas Rytų ir Vakarų Europos išmoktas pamokas galima nesunkiai suprasti, kodėl tarp šalių kyla įtampa ir kodėl kartais būna sunku pasiekti ne tik bendrą istorinį naratyvą, bet ir bendrus politinius sprendimus.

Vis dėlto profesorius teigė turintis ir vilties: „Kadangi praeitis yra ir apie dabartį, tai, ką prisimename apie praeitį, gali pasikeisti įvykus naujiems lūžiams. 2022 metų vasario 24 diena gali tapti nauju rėmu, leidžiančiu permąstyti, ką šiandien mums reiškia praeitis. Tai yra būdas prisiminti ekspansionistinio nacionalizmo pavojus, ką dabar matome Rusijoje.“

Savo ruožtu Briuselyje esančių Europos istorijos namų muziejaus kuratorė istorikė Joanna Urbanek diskusijos metu atkreipė dėmesį, kaip tam tikros atminties institucijos jau nuo pat 1945 metų buvo įtrauktos formuojant naratyvą ir gyventojų identitetus.

„1945 metais sąjungininkai vertė vokiečius akis į akis susidurti su nusikaltimais, kuriuos jų vardu įvykdė Hitlerio režimas, – vokiečiai buvo verčiami ne tik peržiūrėti dokumentus, bet ir vykti į išlaisvintas koncentracijos stovyklas dar prieš tai, kai jos buvo paverstos atminimo vietomis“, – kalbėjo istorikė.

Anot J.Urbanek, netrukus visų režimo žiaurumų demonstravimas tapo ne tik „perauklėjimo“ įrankiu, bet ir priemone naujiems nacionaliniams identitetams sukurti.

„Komunistinėje Rytų Vokietijoje apleistos koncentracijos stovyklos buvo pasitelkiamos antifašistinei propagandai ar darbo klasės vargams paminėti, sovietų režimas buvo vaizduojamas kaip išlaisvintojas“, – pasakojo ji.

Savo ruožtu Olandijos Mastrichto universiteto istorikė Aline Sierp atkreipė dėmesį į tai, kaip Antrojo pasaulinio karo prisiminimas yra panaudojamas Europos kraštutinės dešinės judėjimų.

Pasak A.Sierp, Rusijos propaganda Europoje yra veiksminga, nes „krenta“ į jau gerai paruoštą kraštutinės dešinės veikėjų dirvą. Profesorė pabrėžė, kad Rytų Europos politikų kartojami rusiški naratyvai dėl pačių politikų ryšių su Rusija nestebina, pavyzdžiui, Vengrijos premjero Viktoro Orbano atvejis. Tačiau, anot jos, ir Vakarų Europoje yra panašių tendencijų.

„Matome, kad kraštutinės dešinės veikėjai naudoja tam tikras strategijas. Jie ginčija plačiai priimtus naratyvus, atsisako dalyvauti svarbiose valstybės šventėse, kursto neteisybės jausmą ir abejones įtvirtintų istorinių įvykių atžvilgiu. Pavyzdžiui, „Alternatyva Vokietijai“ skatina Antrojo pasaulinio karo istorijoje Vokietiją matyti kaip auką, Dresdeno bombardavimą renkasi kaip to simbolį. Bet strategijos skiriasi. Vienose Vakarų Europos šalyse kraštutinė dešinė skatina pamiršti nepatogią istoriją, kitose – imasi „atminties karių“ vaidmens.

Kovodami už naują atminties versiją jie mėgsta klausti – o kas būtų, jeigu mūsų nebūtų? Kas pasakytų jums tiesą?“ – pavyzdžius vardijo profesorė.

Vis dėlto A.Sierp teigė matanti būdų, kaip su tuo kovoti, – profesorė pabrėžė istorijos, politikų ir žiniasklaidos, taip pat švietimo vaidmenį, revizionizmo svarbą.