Ant niūrių rūsio sienų iki šiol likę netgi įkalintųjų vardai, kuriuos išraižė šlapiame moliniame grindinyje suguldytos, mėnesiais kalintos, badą, šaltį, nuožmius smūgius kentusios aukos.
„Norime atskleisti žmonėms šį sukrečiantį autentiškumą, kad jie savo akimis pamatytų, kokias pragariškas sąlygas teko iškęsti tiems, kas stojo už Lietuvos nepriklausomybę“, – ištarė muziejininkė Danguolė Lincevičienė, kartu su savo dukra, paveldosaugininke Viktorija Bielevičiene įkūrusi Šilavote (Prienų r.) unikalią Laisvės kovų ekspoziciją, Prienų krašto muziejaus padalinį.
Unikaliame objekte portalas Lrytas lankėsi, artėjant Partizanų pagerbimo, visuomenės ir kariuomenės vienybės dienai, kuri Lietuvoje šiais metais minima gegužės 18 dieną. Renginiai vyks visą savaitgalį.
Po vienu stogu – smogikai ir aukos
1944 metais į Lietuvą atūžus antrajai sovietinės okupacijos bangai, Prienų krašte, kaip ir visoje šalyje, ėmė burtis ginklu už laisvę kovoti pasiryžę partizanai, jų ryšininkai, rėmėjai.
Šias kovas Šilavote primena priešais bažnyčią esantis memorialas, skirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanams – 1946–50 metais kovotojai už laisvę miestelyje buvo sadistiškai daužomi, žudomi, niekinami jų kūnai.
Vos už keliasdešimties žingsnių nuo memorialo stovi didžiausias rezistentų kančias ir siaubingiausius jų kankinimus Šilavoto krašte menantis pusantro aukšto pastatas – prieškario architektai suprojektavo ligoninę ir ambulatoriją, kuri iškilo 1938 metais, tačiau nuo 1944-ųjų ten savo kruvinas gūžtas susisuko sovietų represinės organizacijos.
Pirmame aukšte buvo NKVD-MVD-MGB štabo viršininko kabinetas, jam pavaldžių smogikų kabinetai, tardymo patalpos, antrame aukšte – laikino įkalinimo patalpos ir izoliatorius.
Nuo sąlygų stingsta kraujas
Šiurpiausia vieta Šilavote ir veikiausiai toli už jo ribų tapo šios okupantų buveinės rūsys.
Nusileidus į jį, apėmė jausmas, tarsi laiko mašina būtų tave nubloškusi 8 dešimtmečius atgal.
Apie nūdienos laikus bylojo tiktai šildytuvas, neleidžiantis patalpos sugraužti drėgmei ir pelėsiui.
Čia, maždaug 15 kvadratinių metrų ploto patalpoje NKVD budeliai laikė uždarytus partizanus, taip pat tuos žmonės, kurie juos rėmė, buvo jų ryšininkais, kurie atsidurdavo tremiamųjų į Sibirą sąrašuose, būdavo patekę į sovietų nemalonę dėl įvairiausių priežasčių.
Bene vienintelis rūsyje iki šių dienų pasikeitęs dalykas – grindinys, kuris partizaninių kovų metu buvo molinis, o vėliau, kad po lietaus nesiskverbtų vanduo, jis buvo padengtas betono sluoksniu.
„Vienu metu rūsyje buvo kalinama po 10 ir daugiau žmonių, sumestų į jį iš „tardymų“, vykusių pirmame pastato aukšte. Jų metu buvo naudojamas baisus smurtas“, – pasakojo muziejininkė D. Lincevičienė.
Rūsyje nebuvo nė vienos lovos, net kėdės. Nebuvo jokios prausyklos ir tualeto, jokio šildymo – nei žiemą, nei vasarą. Gamtinius reikalus žmonės buvo priversti atlikti čia pat, ir niekas netgi išmatų neišnešdavo, šlapimo neišvalydavo.
NKVD monstrai nedavė įkalintiesiems šiltesnių drabužių, ir apskritai jokių pakaitinių rūbų, užtiesalų, antklodžių – suklypusiais batais arba visiškai basi, su tais pačiais rūbais jie praleisdavo tamsoje ant šaltų, per lietų semiamų grindų daugelį savaičių ir net mėnesių.
Dubenys su maistu ir vandeniu kankiniams būdavo nuleidžiami iš pirmo aukšto, pro nedidelę angą rūsio lubose, kurios jau nėra išlikę.
Vyrai rūsyje būdavo kalinami kartu su moterimis.
Sunku suvokti nostalgiją sovietmečiui
„Daugybė žmonių mirdavo, neatlaikydavę tokių sąlygų.
Lubose iki šiol išlikę to meto armatūros elementai – metalinės juostos su vinimis iš abiejų kraštų.
Kankinamieji šiuos vinukus išlupdavo ir išraižydavo savo, savo artimųjų vardus. Tai būdavo tarsi atsisveikinimo šauksmas, noro priminti apie save ženklas.
Prisimenant šį kraupų istorijos tarpsnį, sunku suvokti, kaip sovietmetis kažkam dar gali kelti nostalgiją arba kaip galima dabartinius laikus, kai visi galime reikšti savo nuomonę, vadinti diktatūra“, – stebėjosi muziejininkė D. Lincevičienė, kurios dėdė, partizanų Geležinio Vilko rinktinės skyriaus vadas Liudvikas Dabrišius-Kareivis 1945 metų birželį žuvo Degimų kautynėse, įvykusiose Klebiškio miške (Prienų r.).
Sukūrė įspūdingą žemėlapį
Pakilus iš rūsio į pirmą buvusios NKVD irštvos aukštą, išvydome Laisvės kovų ekspoziciją.
Pirmiausiai į akis krito įspūdingas laisvės kovų Prienų krašte žemėlapis, nusidriekiantis per visą sieną, kuriame kruopščiai pažymėtas kiekvienas žymesnis objektas – partizanų gimtinių, jų rėmėjų sodybų, mūšių, žūčių, palaidojimo vietos, bunkeriai.
Portalo Lrytas korespondentas suskaičiavo apie 150 tokių atskirais žymenimis pažymėtų vietų, apimančių ir dalį Marijampolės apylinkių.
Didžiulis žemėlapio parengimo darbas truko ne vienerius metus, kurį atliko D. Lincevičienė ir jos dukra, paveldosaugos specialistė V. Bielevčienė. Pastaroji labiausiai prisidėjo prie šio išskirtinio kūrinio, nuolat atvažiuodama iš Kauno į Šilavotą, negailėdama energijos ir daugybės valandų.
Ant kitų sienų yra išdėstyti fragmentai su rūsyje kalintų žmonių išraižytais vardais.
Ekspozicijoje – daug autentiškų daiktų, kuriuos pavyko surinkti motinai su dukra: partizano L. Dabrišiaus ginklas ir auliniai batai, NKVD būstinės sienoje aptiktos autentiškos kulkos, Geležinio Vilko rinktinės partizanų ryšininkės Marcelės Levanauskaitės-Aušros išsiuvinėta dėžutė Vorkutos kalėjime, tautinės juostos, staltiesės, partizanų ir tremtinių fotografijos, dešimtys kitų eksponatų.
Muziejuje yra ir legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto knyga „Partizanai“, kurios keliolika egzempliorių devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiekė Lietuvą. Ten – būtent vienas iš tų saujelės egzempliorių.
Lietuvoje – vos kelios tokios vietos
Lauke, prie muziejaus stūkso dar vienas dėmesį patraukęs objektas – betoninė dalis, ant kurios įrengta tvora, skirianti Laisvės kovų ekspozicijos kiemą nuo Šilavoto bažnyčios teritorijos.
Šis betonas yra išmuštas daugybės skylių, jame matyti smarkiai aptrupėjusios vietos.
Pasak D. Lincevičienės, tai laisvės kovų pėdsakai, išsilaikę jau apie 80 metų.
Šios žymės paliktos specialiai, kad dabartinės ir būsimos kartos žinotų savo istoriją, semtųsi iš protėvių stiprybės, puoselėtų patriotinius jausmus.
„Vietų su tokiais autentiškais pėdsakais Lietuvoje išliko labai nedaug, jas galima suskaičiuoti ant pirštų. Istorikai ir kiti laisvės kovų tyrinėtojai minėjo, jog be Šilavoto, jų tėra vos dvi, Vilniuje ir Kaune“, – atkreipė dėmesį muziejininkė.
Vietos gyventojų žiniomis, šioje vietoje okupantai yra užkasę nužudytų partizanų kūnus – ateityje gali būti inicijuoti jų paieškos darbai.
Prienų valdžia nepasirūpino nuorodomis
Šilavote ir jo apylinkėse krito į akis stebėtinas faktas – nors Laisvės kovų ekspozicija veikia jau ne vienerius metus, nėra jokios į ją turistus, istorija besidominčius žmones nukreipiančios nuorodos.
Klausiami apie ekspoziciją nežinojo net tų pačių kraštų gyventojai.
Lrytas dėl nuorodų rengimo būtinybės kreipėsi į Prienų rajono merą Alvydą Vaicekauską, vicemerę Laimutę Jančiukienę, savivaldybės administracijos direktorę Jūratę Mickevičienę ir kitus vietos valdžios atstovus, tačiau atsakymo per porą savaičių taip ir nesulaukė.
A.Radušio gatvėje esančiame pastate, kuriame veikė NKVD kankintojų būstinė, dabar yra įsikūrusi ir ambulatorija: įėjimai į ją ir į Laisvės kovų Šilavoto krašte ekspoziciją įrengti iš skirtingų pusių.