Dėl geopolitinės įtampos nerimauja ir estai bei latviai, bet jie dar svarbesniu rūpesčiu laiko maisto kainų ir kasdienių išlaidų augimą – taip mano 66 proc. Estijos ir 49 proc. Latvijos gyventojų.
Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių visuomenių nuomonės skirtumams įtakos turbūt turi gerokai didesnė kaimyninėse šalyse tautinių mažumų dalis. Ne paslaptis, kad rusakalbiai neįžvelgia tokio Rusijos agresijos pavojaus kaip lietuviai, latviai ir estai, be to, daug kritiškiau vertina Baltijos valstybių politiką.
Tikriausiai tokia tautinių mažumų pasaulėjauta būdinga ne vien tik rusams, bet ir lenkams.
Antai kita apklausa atskleidė, jog net 95 proc. Lietuvos tautinių mažumų atstovų mano, kad padėtis mūsų šalyje vis blogėja.
Nemaža dalis ir lietuvių yra nusiteikę pesimistiškai, ypač tai pastebima kaimiškosiose vietovėse ar tarp bedarbių ir pensininkų, bet net šioms socialinėms grupėms nebūdinga, kad tik vienas iš 20 žmonių nesakytų, jog reikalai Lietuvoje eina vien tik blogyn.
Antai Visagino savivaldybės meras E.Galaguzas pripažino, kad šiame mieste yra prorusiškai nusiteikusių gyventojų, bet esą dėl to dalis atsakomybės tenka mažai dėmesio vietos žmonėms skiriančiai šalies valdžiai.
Nors lietuvių Visagine per nepriklausomybės metus padaugėjo, jie šiame mieste vis dar tebėra tautinė mažuma ir sudaro tik 18–20 proc. savivaldybės gyventojų.
Vis dėlto dabar čia jau įmanoma susikalbėti ir lietuviškai, o prieš porą dešimtmečių „Lietuvos rytui“ rengiant reportažą iš Visagino visur, išskyrus savivaldybę, dar buvo prašoma kalbėti rusiškai.
Kita vertus, Visagine gyvena net daugiau kaip 40 tautų atstovų, todėl, matyt, reikėtų pritarti E.Galaguzui, kad tai rusakalbių, bet ne rusų miestas. Vienaip ar kitaip, kalba daro didžiulę įtaką ir pasaulėžiūrai, nes lemia lietuviškai nekalbančių žmonių informacijos šaltinius, o jie neretu atveju būna prorusiški.
Pernai vykę prezidento rinkimai irgi patvirtino, kad šis miestas vis dar kitoks nei likusi Lietuva, – Visagine pirmąjį turą laimėjo atvirai prorusiškas, iš mediko politiku virtęs E.Vaitkus.
Tiesa, E.Galaguzas primena, kad galiausiai rinkimus ir Visagine įtikinama persvara laimėjo G.Nausėda, kurio prorusišku niekaip nepavadinsi, bet visaginiečiai galėjo rinktis, jų nuomone, tiesiog mažesnę blogybę, kai jų favoritas E.Vaitkus nepakliuvo į antrąjį turą.
Visagino meras E.Vaitkaus sėkmę aiškina tuo, kad jis vienintelis iš kandidatų savo programą buvo pateikęs ir rusų kalba. Matyt, čia yra tiesos grūdas, bet tai anaiptol negalėjo lemti jo rezultatų šiame mieste, nors šiek tiek balsų jam tikriausiai pridėjo.
Todėl siekiantiems sėkmės politikams gal vertėtų rinkimų apygardose, kuriose vyrauja tautinės mažumos, prisistatyti ne tik valstybine, bet ir jų kalbomis.
Be to, aukšto rango pareigūnai turėtų dažniau lankytis šiuose rajonuose ir miestuose ne tik per rinkimų kampanijas ir geriau paaiškinti šalies politiką.
Žinoma, siekiant integruoti tautines mažumas, sumažinti jų gausiai gyvenamų vietovių atskirtį bene svarbiausia yra išmokyti žmones valstybinės kalbos bent tokiu lygiu, kad jie nebūtų izoliuoti nuo šalies informacinės erdvės.
Negalima sakyti, kad tautinių mažumų jaunimas vis dar prastai moka lietuvių kalbą, bet atskirtis nėra visai išnykusi.
Pernai valstybinių brandos egzaminų rezultatai atskleidė, kad tautinių mažumų abiturientai juos išlaiko prasčiau nei lietuviai, o net penktadalis jų išvis neišlaikė lietuvių kalbos ir literatūros egzamino.
Šitaip daroma žala šalies politiniam atsparumui, kartu nukenčia ir patys jaunuoliai.
Visagino meras teigia, jog vaikus auginančios visaginiečių šeimos gerai supranta ugdymo valstybine kalba naudą ir nori, kad jos mokymas būtų stiprinamas.
E.Galaguzas netgi tvirtina, kad Visagine vis daugiau tėvų savo vaikams parenka lietuviškas mokyklas ir mokinių rusiškose mokyklose gerokai mažėja.
Vienai mokyklai apklausus pirmokų tėvus, ar reikėtų didinti valstybinės kalbos pamokų skaičių, jie esą atsakę, kad geriau išvis pereiti prie mokymo lietuviškai.
Vadinasi, stiprėja jaunesnės kartos tautinių mažumų atstovų noras visiškai integruotis į Lietuvos gyvenimą, sudaryti savo vaikams kuo palankesnes gyvenimo mūsų šalyje sąlygas.
Juo labiau nevertėtų perlenkti lazdos ir dirbtinai skubinti šio proceso, nes tuo netruks pasinaudoti mūsų šaliai priešiškos jėgos ir kurstys tautinių mažumų nepasitenkinimą.
Tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbos pamokų skaičiaus didinimas, atskirų dalykų, kaip antai istorijos, pilietiškumo, geografijos, dėstymo pervedimas į valstybinę kalbą neturėtų kelti abejonių.
Bet drastiškas mokymo rusų kalba likvidavimas, kaip norėtų kai kurie ultrapatriotai, sukeltų tiktai Lietuvą skaldantį jų nepasitenkinimą.
Tai būtų ir rusų tautinės mažumos diskriminavimas lyginant su lenkais, nes pastarųjų mokyklų dirbtinai uždarinėti neleistų ir strateginės partnerystės sutartis su Lenkija.
Regis, geriausia tautinių mažumų problemas spręsti laisvanoriškumo būdu, kai integracija neprimetama prievarta ir žmonės mato, kad tai naudinga jiems patiems.