„Ši specialybė yra nepaprastai įdomi. Mano akimis, ji yra pati įdomiausia“, – ramiai, bet labai užtikrintai vėliau konstatuoja VTMT teismo medicinos gydytojas Sigitas Chmieliauskas, naujienų portalui Lrytas iš arti praskleidęs savo darbo užkulisius.
O jie – tokie, kokius kai kurie galbūt esate matę nebent filmuose ar skaitę knygose. Tačiau be svarbaus šių gydytojų darbo išsiversti būtų visiškai neįmanoma.
Teismo medicinos eksperto profesiją visuomenėje iš tiesų vis dar gaubia tam tikras paslaptingumas – pasak S.Chmieliausko, kartais žmonės galvoja, jog mirusiuosius tiria ne gydytojai, o „kažkokie mistifikuoti žmonės“.
„Tą girdime labai dažnai“, – neslėpė jis, čia pat pridūręs, kad, nors stereotipų ir daug, požiūris į šią specialybę po truputį keičiasi.
S.Chmieliauskas savo darbe turbūt yra matęs jau visko. Sunkių ligų iškamuoti, sumušti, nužudyti, paskendę, eismo įvykiuose suniokoti kūnai – jo kasdienybė. Ir kartu su kolegomis juos tirdamas gydytojas kasdien turi atsakyti į svarbiausius klausimus: kas ir kodėl čia nutiko?
Tirdami gali užtrukti nuo kelių valandų iki kelių parų
Nors kai kuriems, neįsigilinusiems į teismo medicinos ekspertų darbą, jis gali asocijuotis tik su mirusiaisiais, S.Chmieliauskas primena – čia taip pat dirbama ir su gyvais žmonėmis. Specialioje patalpoje atliekamos ekspertizės po sumušimų, taip pat tiriami nukentėjusieji ir nuo seksualinio smurto.
Didžiuliame VTMT pastate veikia ne viena ir ne dvi laboratorijos, čia atliekami ir įvairūs papildomi tyrimai – kriminalistiniai, mikroskopiniai, toksikologiniai, taip pat ir DNR tyrimai.
„Kiekvienoje laboratorijoje dirba puiki komanda, savo srities specialistai, ir tada, interpretuodami visus duomenis, galime atsakyti į labai svarbius teismo medicinos klausimus“, – teigia S.Chmieliauskas.
Gydytojas palydi mus laipteliais žemyn ir nusiveda į autopsinę. Čia – specialus stalas, ant kurio guldomas mirusysis. Šalia sudėti ir sukabinti įrankiai, reikalingi tyrimams, įmontuota kriauklė.
Tiesa, nedidelis kabinetukas atrodo labai švariai – iš pirmo žvilgsnio net nepasakytum, kas jame daroma. Stalas nuvalytas iki blizgesio, neužuodžiame ir jokių nemalonių kvapų.
„Mirusiojo tyrimas atliekamas būtent šioje patalpoje – autopsinėje. Tiek išorinis, tiek vidinis, priklausomai nuo kiekvieno atvejo.
Jeigu, tarkime, mirties priežastis yra liga, pavyzdžiui, miokardo infarktas ar kitos ligos, tyrimas bus kiek kitoks negu, pavyzdžiui, trauminio atvejo, kai tiriame sužalojimus nelaimingo atsitikimo metu, ar nužudymą“, – paaiškina S.Chmieliauskas.
Iš viso tokių autopsinių yra penkios, jose dirbama komandomis.
„Dirbu aš, kaip ekspertas, ir mūsų pagalbinis personalas, kurie mums padeda viską paruošti, padėti mirusįjį ant autopsinio stalo ir paruošti jį tyrimui“, – veiksmų seką nupasakoja jis.
Kiek užtrunka ant šio stalo ištirti vieną žmogų? Gydytojo teigimu, kartais tai gali būti kelios valandos, o kartais – net kelios dienos, priklausomai nuo kiekvienos mirties ypatumų.
„Jeigu turime nukentėjusįjį be sužalojimų, tarkime, mirusį nuo kardiovaskulinių ligų, širdies kraujagyslių patologijos, tyrimas gali užtrukti apie pora valandų. Bet jeigu turime daugybinius sužalojimus, jis gali užtrukti ir dvi paras. Turiu omenyje, kad pirmą dieną atliekamas išorinis tyrimas, o vėliau – vidinis, dėl labai masyvių daugybinių sužalojimų.
Tarkime, jeigu turime nukentėjusįjį, kurį kitas asmuo sužalojo peiliu ir jo kūne padarė 85 pjautinius sužalojimus, jų pakankamai daug, jie yra įvairiose kūno vietose, reikia įvertinti kiekvieną sužalojimą, kiekvieno iš jų kanalo kryptį, o vėliau – kokius vidinius organus pažeidė kiekvienas sužalojimas.
Ir kiekvieną iš tų 85 sužalojimų reikia dokumentuoti, fiksuoti. Todėl tas tyrimas gali būti ir labai ilgas“, – dėsto S.Chmieliauskas.
Taip pat gali būti atlikta ir mirusiojo kompiuterinė tomografija – kūno skenavimas. Tai jau yra pagalbinis tyrimas, kad būtų galima įvertinti ir radiologinius vaizdus.
S.Chmieliauskas pabrėžė, kad darbo teismo medicinos gydytojams tikrai netrūksta.
„Visi atvejai Lietuvoje yra tiriami teismo medicinoje, būtent pas mus. Yra aštuoni padaliniai visoje Lietuvoje, ir kiekviename skyriuje mes aptarnaujame tam tikrą Lietuvos dalį.
Visi atvejai – smurto, nužudymo, nelaimingų atsitikimų, staiga mirusių namuose – visi atvejai keliauja pas mus. Dėl to tų tyrimų mes atliekame labai daug“, – tvirtina jis, ranka mostelėdamas į autopsinėje esančius kelis didžiulius šaldytuvus.
„Šiuose šaldytuvuose yra saugomi mirusieji po autopsijos – tam, kad būtų sustabdytas puvimas, kad kūnas nesuirtų. Čia palaikoma atitinkama temperatūra ir tokiu būdu išsaugome kūną, kol jį pasiima artimieji ir veža į laidojimo įmones.
Kiek matote šitų šaldytuvų, juose visuose yra saugomi mirusieji“, – kalba teismo medicinos gydytojas.
Tiesa, iš esmės kiekviena diena Teismo medicinos tarnyboje yra kitokia. Pavyzdžiui, paprastas ketvirtadienis, kada ir apsilankėme, čia gali būti dar gana ramus, o po didžiųjų švenčių ar savaitgalio specialistams dažniausiai tenka ypač didelis krūvis.
„Po švenčių ar savaitgalio gali būti per dieną pristatoma daugiau negu dešimt, gali būti ir 20 mirusiųjų. Labai skirtingi skaičiai. Tai mūsų krūvis tikrai yra pakankamai didelis“, – aiškina S.Chmieliauskas, pridurdamas, kad lietuviai mėgsta stipriai pašvęsti, nevengia ir didelių alkoholio kiekių, o tai gana dažnai iššaukia tragedijas. Taip pat – ir su narkotikais.
„Bet į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad paprastai vartojama ne viena medžiaga – vartojami medžiagų deriniai. Asmuo, kuris vartoja narkotines medžiagas ir miršta, pas mus yra tiriamas, atliekama autopsija ir atliekamas jo vidaus terpių toksikologinis tyrimas. Ir jį atlikus mes vidaus terpėse – kraujyje ar šlapime – nustatome medžiagų derinius“, – nurodo gydytojas.
Išsiaiškina net ir tai, kaip įtariamasis laikė ginklą
Toliau S.Chmieliauskas nusiveda aprodyti histologijos laboratoriją. Ji yra ypatinga tuo, kad čia tiriama tai, ko negalima pamatyti plika akimi.
„Čia matome paruoštus mėginius ir išpjovimui paruoštus preparatus, kurie vėliau bus vertinami mikroskopiškai. Mums ne tik svarbu patiems savo akimis viską įvertinti, bet kartais mums labai svarbūs ir papildomi tyrimai. Tai, pavyzdžiui, įvertinti ir mikroskopiškai matomus pakitimus.
Paprastai vidaus organų mėginiai paimami iš kūno ir tiriami jau mikroskopiškai dažant specifiniais dažymo metodais, kad išryškėtų tam tikri pakitimai. Jie visi yra identifikuoti, štai čia – indeliai su kiekvieno mirusiojo duomenimis“, – į permatomus indelius su specialiais kodais parodo jis.
Paėjus dar toliau įžengiame į kriminalistikos laboratoriją. Čia į akis iš karto krenta daugybė ant stalo sudėtų kaulų bei kaukolių, jų taip pat gausu ir spintoje – moksliniams tikslams.
Dalis tyrimų atliekami ir šioje patalpoje. Jeigu žmogus buvo nušautas, galima išsiaiškinti, iš kokio atstumo įvyko šūvis, ar, pavyzdžiui, ginklas buvo įremtas į nukentėjusįjį.
„Tokiu atveju į kriminalistikos laboratoriją mes siunčiame odos išpjovas iš mirusiojo, ir jau atliekami kriminalistiniai tyrimai. Jie mums leidžia pasakyti, kokie šūvį lydintys pėdsakai yra užsifiksavę žaizdoje“, – paaiškina S.Chmieliauskas.
„Pavyzdžiui, odoje užsifiksavęs šaunamojo ginklo laibgalio įspaudas – tai jau mums nurodo, kad prie odos buvo priglaustas šaunamasis ginklas. Jeigu šauta iš didesnio atstumo, tų požymių lieka jau mažiau“, – priduria gydytojas.
Panašiai ir su kitais sužalojimais – pavyzdžiui, pjautinėmis ir durtinėmis žaizdomis. Kriminalistikos laboratorijoje identifikuojama, koks buvo nužudymo įrankis, kokie požymiai užsifiksavę sužalojime. Čia taip pat daromi ir palyginamieji tyrimai, kad būtų galima lengviau nustatyti, su kuo padarytas sužeidimas.
Į šią laboratoriją, kaip galima pamatyti, taip pat keliauja ir kaulai.
„Nėra taip, kad jie mums būtų siunčiami kiekvieną dieną, bet per mėnesį tų atvejų tikrai būna“, – pasakoja S.Chmieliauskas, priminęs ir istorijas apie rastų karių, partizanų kaulus.
Pasirodo, kad ir pagal kaulus galima nustatyti labai daug – tiek žmogaus lytį, neretai – jo ūgį, o pagal kaukolės siūles galima netgi nuspėti žmogaus biologinį amžių.
Įprastai turint visus šiuos rodiklius informaciją ekspertai perduoda tyrėjams – šie dingusių asmenų registre pasižiūri, ar turimi požymiai atitinka kurį nors iš ieškomų asmenų. Tiesa, tokiu atveju prireikia ir DNR tyrimo.
„Dėl to DNR laboratorija mums taip pat labai padeda“, – pažymi teismo medicinos gydytojas.
Į kriminalistikos laboratoriją taip pat gali būti siunčiami ir tam tikri vidaus organai bei kūno skysčiai, jeigu mirties priežastis yra paskendimas.
Darbe užsibūna ne visi
Nors teismo medicinos gydytojai tarpusavyje rotuoja ir dirba tiek su gyvųjų ekspertizėmis, tiek ir su mirusiais žmonėmis, S.Chmieliauskas prisipažino – jam įdomiausia dirbti būtent su mirusiaisiais.
„Ši specialybė yra nepaprastai įdomi. Mano akimis, ji yra pati įdomiausia“, – tvirtino gydytojas.
Visgi jis teigė suprantantis, kad dėl savo specifikos kai kuriuos ji gali atbaidyti. Teismo medicinos gydytojų šiandien vis dar trūksta, atsiduso S.Chmieliauskas.
„Mes dalyvaujame įvykio vietoje, kai įtariama, kad buvo smurtas, ar įtariama, kad galbūt buvo nužudymas. Vėliau atliekame to konkretaus atvejo tyrimą – autopsiją mirusiojo kūnui, nustatome mirties priežastį – nuo ko mirė, kada mirė, kokie yra sužalojimai.
Ir vėliau jau turime vykti į teismą ir atsakinėti į prokuroro, advokato, teisėjų klausimus. Tai yra toks betarpis dalyvavimas – nuo įvykio vietos iki teismo. Labai daug funkcijų.
Ir šiuo atveju pati specialybė, tuo, kad tai yra darbas su mirusiaisiais, ne visiems yra patraukli. Bet vis tiek tai yra nepaprastai įdomus darbas“, – kartojo teismo medicinos gydytojas.
Kartais būna, kad į tarnybą ateina naujas darbuotojas, bet ilgai čia neužsibūna.
„Kai pamato, kad tai ne jų charakteriui, negali dirbti ar nepatinka, negali realizuoti savęs kaip gydytojo, būna ir taip“, – pastebėjo S.Chmieliauskas.
Paprašytas papasakoti, kodėl teismo medicinos gydytojo specialybė yra pati įdomiausia, jis atkreipė dėmesį, kad į ją telpa absoliučiai viskas.
„Pradedant nuo anatomijos – tu turi išmanyti anatomiją, turi išmanyti fiziologiją, visus organizme vykstančius procesus. Reikia išmanyti ir visą farmakologiją, toksines medžiagas, kaip jos veikia organizme, ar jos galėjo sukelti mirtį. Neurologija, traumatologija, chirurgija, galų gale akušerija, ginekologija – visos sritys čia yra reikalingos.
Kiekvienu atveju, priklausomai nuo to, kokį mirusįjį mes gauname, visos žinios turi būti ir jos visos turi būti integruotos. Jeigu, tarkime, tiriame galvos traumą, turime kraujo išsiliejimą, jau reikalingos neurologinės, chirurginės žinios. Kiekvienas atvejis yra labai skirtingas, kiekvienas atvejis yra visiškai kitoks ir niekada nebūna vienodų.
Taip pat ir kiekvienas mirusysis yra unikalus – su savo istorija. Ir ta istorija yra labai įdomi. Išsiaiškinti, kaip vienas ar kitas sužalojimas galėjo būti padarytas, kokia mirties priežastis.
Pavyzdžiui, autoįvykio metu – kokie buvo trauminiai etapai, į kurią kūno dalį buvo pirminis trauminis poveikis, kokie buvo kiti sužalojimo etapai, ar kūnas buvo pervažiuotas automobilio, ir panašiai“, – dėstė S.Chmieliauskas.
Taip pat, pasak jo, yra ir su nužudymais – pagal sužalojimus, jų lokalizaciją, pobūdį kūne, galima pasakyti, koks buvo nukentėjusiojo ir įtariamojo išsidėstymas, kokiu būdu konkretus sužalojimas galėjo būti padarytas, kiek žmogus dar galėjo išgyventi su patirtu sužalojimu, ar galėjo po sužalojimo judėti, keisti kūno padėtį, kiek laiko tai truko.
„Tai yra nepaprastai įdomu, ir tada jau kiekvienas suprantame, koks mūsų darbas yra svarbus“, – patikino pašnekovas.
Nors paties S.Chmieliausko domėjimosi sritis yra būtent nužudymai, įdomiausi atvejai, pasak jo, nebūtinai gali būti susiję būtent su jais.
„Įdomiausia yra nustatyti įvairią patologiją. Pavyzdžiui, įprastai žmogaus kepenų svoris yra kilogramas keturi šimtai – kilogramas septyni šimtai gramų. Tyrimo metu galime netikėtai nustatyti, kad kepenų svoris – aštuoni kilogramai.
Tai yra labai netikėtas, retas radinys, bet tai ir suteikia įdomumo, kad kiekvienas atvejis yra visiškai skirtingas ir su savimi neša labai skirtingą patologiją“, – dėmesį atkreipė gydytojas.
Paklaustas, ką tirti jam pačiam sudėtingiausia, specialistas išskyrė masyvius sužalojimus – tokie dažnai aptinkami eismo įvykių metu.
„Kai žmogus būna sužalotas traukinio arba krenta iš aukštumos ir atvejai su daugybiniais sužalojimais, jie yra sudėtingi. Ne visą laiką netgi pavyksta pasisakyti apie pirminį trauminį poveikį, nes gali būti daugybiniai trauminiai epizodai, kada kūnas veikiamas įvairių jėgų – gniuždymo, trynimo, kai kalbame, pavyzdžiui, apie traukinio padarytus sužalojimus.
Tokiu atveju tas pirminis smūgis gali būti ir nenustatytas dėl masyvių daugybinių sužalojimų, kartais ir su kūno dalių amputacijomis“, – pasakojo S.Chmieliauskas.
Tiesa, natūralu, kad kartais mirusio žmogaus artimieji nenori autopsijos, šitaip tikėdamiesi, kad velionio kūnas nebus dar labiau sudarkomas. Tačiau, teismo medicinos gydytojo teigimu, tam tikrų tyrimų išvengti tiesiog neįmanoma.
„Mes visais atvejais šimtu procentų stengiamės kūną tirti taip, kad darytume kuo mažiau papildomų pjūvių. Tam, kad kūnas atrodytų kuo estetiškiau.
Bet jeigu mes matome, kad tas papildomas tyrimas yra privalomas, mes negalime neatlikti papildomų pjūvių, pavyzdžiui, veide. Nes jis yra būtinas ir privalomas. Tokiais atvejais tie pjūviai daromi, nors kūnas gali atrodyti pakitęs ir tai galbūt nėra priimtina artimiesiems.
Tarkime, staiga žmogus mirė namuose. Apklausus artimuosius paaiškėja, kad kažkokių nusiskundimų neturėjo, gydymo įstaigoje nesilankė, bet vieną dieną artimieji tiesiog jį rado mirusį lovoje. Be smurto požymių. Kokia yra mirties priežastis? Turbūt niekas negali atsakyti į šitą klausimą“, – svarstė S.Chmieliauskas.
Todėl, tvirtino jis, teismo medicinos gydytojų darbas ir yra tai išsiaiškinti iki galo.
„Po tyrimo mes galime objektyviai atsakyti apie mirties priežastį, pagrindžiant radiniais, todėl mūsų tyrimas yra privalomas, jeigu artimieji ir neišreiškia noro ar pageidavimo. Bet tyrimas yra privalomas ir ne kitaip“, – patikino specialistas.
Kaip nustatyti, kada mirė žmogus?
Visgi ne visada nustatyti mirties priežastis yra labai lengva. Neretai pasitaiko atvejų, kai teismo medicinos gydytojus pasiekia jau suirę žmonių kūnai – tada iššūkių specialistams atsiranda gerokai daugiau.
„Pavyzdžiui, kai kūnas paskendimo atveju randamas tik po kelių savaičių, jis yra veikiamas aplinkos temperatūros, išorinės aplinkos, kūnas būna jau suiręs. Kaip ir visais kitais atvejais, jį mums pristato tyrimui, yra atliekamas tiek išorinis, tiek vidinis tyrimas toje pačioje autopsinėje, tik gali būti sudėtingiau nustatyti tikslų mirties laiką.
O tam tikrais atvejais, kada kūnas jau yra labai pažengusio puvimo stadijoje, būna, kad jau negalime pasakyti ir mirties priežasties. Kodėl?
Kai kūnas buvo ilgai nesurastas, įvyko skeletavimasis, kūno audinių suirimas, tokiais atvejais apie mirties priežastį mes tikrai negalime pasisakyti, ir mirties liudijime gali atsispindėti, kad priežastis nenustatyta dėl toli pažengusio puvimo ar skeletavimosi. Tokių atvejų tikrai būna, ypač šiltuoju sezonu“, – aiškino S.Chmieliauskas.
Teismo medicinos ekspertai, gydytojai svarbų darbą atlieka dar ir dėl to, kad gali aiškiai nustatyti, kada įvyko žmogaus mirtis. Tam jie pasitelkia ir specialius įrankius.
„Kuo yra labai svarbus eksperto dalyvavimas įvykio vietoje, kai mes turime, tarkime, nužudymo atvejį? Įvykio vietoje ekspertas matuoja aplinkos ir kūno temperatūrą. Pagal tam tikras lenteles mes išsiskaičiuojame jau valandų tikslumu, atsižvelgiant į aplinkos ir mirusiojo kūno temperatūrą, galime vertinti, kiek valandų praėjo nuo mirties.
Taip pat vertinami ir lavoniniai reiškiniai – tai yra, lavono sustingimas. Po valandos pradeda sustingti sprando kramtomieji raumenys. Tai jau irgi yra požymis, kuris mums leidžia pasakyti mirties laiką.
Dar vienas požymis – lavondėmės. Mes jas vertiname tiek įvykio vietoje, tiek atlikus mirusiojo tyrimą čia, pas mus, ir pagal jų pobūdį mes taip pat galime pasakyti mirties laiką. Jeigu tiriamas mirusysis, kuris mirė vakar, tai tie lavoniniai reiškiniai mums nurodys ir galėsime pasakyti su tam tikra paklaida, kiek valandų praėjo nuo mirties“, – dėstė specialistas.
Teismo medicinos tyrimams šiandien naudojama itin moderni įranga – apie kai kurias inovacijas prieš kelias dešimtis metų dar buvo galima tik pasvajoti.
„Radiologiniai tyrimai yra labai pažengę – kompiuterinė tomografija, kūno skenavimai – tai labai padeda. Bet pabrėžčiau žodį „padeda“. Vis tiek mes atliekame autopsiją visais atvejais. Net ir kūną nuskenavus vis tiek yra privalomas mirusiojo tyrimas – autopsija, nes tik įvertinę visus požymius mes galime atsakyti į tam tikrus klausimus.
Niekas negali pakeisti autopsijos – tai yra auksinis standartas. Kartais tai vienintelis tyrimas, kuris leidžia atsakyti į tuos klausimus“, – pabrėžė S.Chmieliauskas.
VTMT ekspertams šį pavasarį teko dar vienas ypatingai svarbus vaidmuo – būtent į šią įstaigą atvežti keturi Pabradėje žuvusių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karių palaikai.
„Kūnai buvo tikrai labai operatyviai pristatyti čia, pas mus. Visiems atliktas tyrimas, paėmus visus įmanomus papildomus tyrimus. Viskas buvo sustyguota labai operatyviai ir šiuo atveju reikėtų padėkoti visoms institucijoms.
Mes irgi labai stengėmės, kad viskas vyktų operatyviai, sklandžiai ir be jokių uždelsimų. Buvo netgi paruoštos komandos, jeigu bus poreikis, dirbti savaitgaliais arba nedarbo metu, kad iš karto būtų galima atlikti tyrimus“, – prisiminė S.Chmieliauskas.
Netrūksta ir mitų
Kaip tūkstančius mirusiųjų ištyręs teismo medicinos gydytojas pats žiūri į mirtį?
„Nenoriu suabsoliutinti, bet žmonės nevertina to, ką turi. Dažnai jie nevertina gyvenimo“, – atsiduso jis.
S.Chmieliauskas taip pat prisipažino, kad girdi nemažai mitų ir stereotipų apie savo profesiją. Anot jo, kai kuriems Valstybinė teismo medicinos tarnyba gali atrodyti kaip mistinė vieta su mistiniais darbuotojais, bet taip tikrai nėra.
„Ką reikėtų pabrėžti, kad pirmiausia teismo medicinos gydytojas yra gydytojas. Tai – svarbiausia. Visuomenėje įvairių mitų turbūt sklando, kas tuos tyrimus atlieka, tai tyrimai atliekami gydytojų, kurie mokėsi medicinos, vėliau specializavosi ir įgavo teismo medicinos gydytojo specialybę. 10 metų pasimokęs žmogus tampa teismo medicinos gydytoju ir turi teisę atlikti šiuos tyrimus.
Dažniausiai girdimas mitas visuomenėje, kad čia ne gydytojai atlieka, o kažkokie mistifikuoti žmonės – tą girdime labai dažnai“, – neslėpė pašnekovas.
Teismo medicinos gydytojo profesija, anot S.Chmieliausko, reikalauja ir tam tikrų asmeninių savybių – pirmiausia, gero emocijų valdymo. Svarbu suprasti, kad pamatytų vaizdų ir išgirstų istorijų tu negali neštis namo.
Gydytojas prisipažino, kad bene labiausiai jį su kolegomis sukrečia sužaloti vaikai ir jų mirtys, bet ir tokias slogias mintis vis tiek turi palikti už durų.
„Dažniausiai vaikų mirtys, kai būna nužudymo atvejai, emocine prasme veikia, bet visais atvejais teismo medicinos gydytojas privalo išlaikyti šaltus nervus ir emocijos neturi mums trukdyti.
Kiekvienu nužudymo, kiekvienos mirties atveju yra emocija, bet emocijos turėtų būti paliekamos už durų, nes tai trukdo. Mes turime labai objektyviai, labai aiškiai, kokybiškai ir profesionaliai atlikti tyrimą. Tai yra taisyklė numeris vienas“, – patikino S.Chmieliauskas, pridūręs, kad tokio gebėjimo – atsitraukti nuo emocijų – tenka mokytis ilgai.
Tą jam pačiam padeda padaryti ir turimi hobiai, pats mylimiausias iš jų – fotografija.
„Fotografuoju viską, tiesą pasakius. Kiekvienas mes turime savo hobį, kažkokį savo atsipalaidavimo receptą. Kas skaito knygas, kas – bėgioja, užsiima fizine veikla, o kas užsiima fotografija. Apie fotografiją galėčiau kalbėti iki vakaro, nes tai irgi yra vienas iš nuostabių dalykų.
Tai yra tas pomėgis, kuris leidžia atsipalaiduoti, pamiršti darbo rutiną ir visus epizodus, kurie mus vargina ir mūsų nepaleidžia. Fotografija man leidžia ištrūkti iš minčių apie darbą“, – pasakojo teismo medicinos gydytojas.
Dar viena svarbi savybė šiame darbe – niekada nesustoti klausti „kodėl“.
„Mūsų specialybėje šitas žodis visada turėtų būti, ir jei mes galėsime į jį atsakyti, tai ir bus svarbiausia. Tai skatina mūsų tobulėjimą, domėjimąsi, mūsų, kaip specialistų, augimą“, – pabrėžė S.Chmieliauskas.
Paklaustas, kaip, jo manymu, būtų galima į šią profesiją atvesti daugiau žmonių, kad jų taip netrūktų, jis pastebėjo, kad susidomėjimas teismo medicinos gydytojo darbu visgi jau po truputį auga – tam įtaką daro keli veiksniai.
„Mes pastebėjome, kad ir žiniasklaida įdeda labai didelį indėlį. Jaunoji karta susidomi šita specialybe, pradeda ieškoti informacijos. O kadangi mes užsiimame ir akademine veikla, pas mus ateina ir studentų – nebūtinai medicinos, bet gali būti ir teisininkai, ir kitų specialybių – kartais mums pavyksta juos sudominti.
Galbūt jie kažką perskaito žiniasklaidoje, galbūt yra serialai, knygos apie teismo mediciną. Ir tai, manau, paskatina jaunąją kartą susidomėti. O kai jie susidomi, stengiamės jų nepaleisti.
Stengiamės išlaikyti tą susidomėjimą ir palaikyti jų užsidegimą, kad jie nesustotų domėtis, kad palaikytume tą ugnelę.
Kiekvienais metais turime po vieną, po du jaunuosius kolegas, kuriuos paruošiame. Taip ir tampame kolegomis“, – kalbėjo S.Chmieliauskas.