Liudas Mažylis: laikas vėl plėstis, Europa!

Žinoma, plėtros istorijoje visko būta. Kažkada Bendriją sukūrė 6 „šerdies“ valstybės, trys didelės ir trys mažos. Ne visi jų lyderiai buvo linkę priimti į savo tarpą dar ką nors. Ypač Ch. de Gaulle’is nepageidavo britų. Graudi baigtis: vieną dieną Ch.de Gaulle’is pasimirė ir Europa pajuto – dabar jau galima! Pasiūlė ir britams, ir airiams, ir danams, ir norvegams. Kad jokių abejonių „po fakto“ neiškiltų – tegul visi jie atsiklausia savo tautiečių.

Vyko referendumai. Ir išaiškėjo, kad ne viskas taip sklandu, kaip valstybių vadovams norėjosi. Britai sugudravo, jie pirmiausia įstojo, o tada, 1975-aisiais, referendume buvo piliečių atsiklausta: išstojame ar pasiliekame? Britai vykdė DU referendumus dėl išstojimo – 1975-aisiais, tada neišstojo, ir 2016-aisiais, tada jau išstojo. Airijoje ir Danijoje referendumai laimėjo, o dėl norvegų – galvos skausmas iki šiol. Šitie galėjo, bet nenorėjo. Ypač originalus man atrodo norvegų įsitikinimas, kad į jų fjordus suplauks laiveliais graikai (suomiai, lietuviai, netgi estai...) ir išžvejos jiems visas JŲ menkes. To jie išsigando, tai taip ir neįstojo. O daugiausia laikosi Bendrijos teisės, yra „beveik nariai“ – panašiai kaip Islandija, Šveicarija, Lichtenšteinas...

Lankiausi visose tose valstybėse, tariuosi perpratęs tenykštę logiką. Kiekvienų iš jų logika skirtinga, o bendra viena: jiems ir ne ES gerai! Tai va, neįstojus norvegams nuo 1973-iųjų Bendriją sudarė 9 valstybės. O tada Europoje ėmė byrėti autoritariniai režimai. Kol kas ne SSRS. Dar tik F.Franco Ispanijoje, A.Salazaro Portugalijoje ir „pulkininkų“ Graikijoje. Kai jau ėmė negrįžtamai demokratėti, Europa pasiūlė, o tos valstybės sutiko.

Beje, kaip tik nuo tada atsirado struktūriniai fondai – bendrosios rinkos nelygumams išlyginti. Ir modelis suveikė. Jau ir nemanome laikyti tų trijų valstybių naujokėmis. Taip jų 1986-aisiais tapo 12. Gražiai tiko vėliavos dizainui: dvylika geltonų žvaigždelių sodriame mėlyname fone. O tada – neilgai trukus – ėmė byrėti sovietų imperija.

Tik nesakykime, kad nepasistengėme! Pirmiausia griuvo Berlyno siena. Ir įvyko „neakivaizdi“ plėtra: Vokietija nejuntamai padidėjo. O tas Berlyno sienos griuvimas buvo signalas. Iš pradžių – dar ne mums. Sovietinė imperija spardėsi ir agonizavo žiauriai, bet pirmiausia sureagavo Austrija, Suomija ir Švedija.

Ligi tol jų savivokoje glūdėjo kažkokia vidinė įtampa, neva stoti į Europos Bendriją būtų kažkaip nedrąsu, o gal ir nesaugu...

Na, bet dabar SSRS suiro, tai visos trys valstybės įvykdė sėkmingas derybas, organizavo referendumus, ir narių skaičius išaugo iki 15. Tiesa, pasikartojo norvegiškoji nesėkmė, referendume po trijų dešimtmečių jie vėl pasakė NE. Apklausose – nepatikėsite – norvegų skepticizmo paaiškinimas vėl tas pat: dalintis SAVO menkėmis vis dar tebebuvo gaila...

Bendrijos akiratyje pokomunistinės valstybės atsirado iškart po Sovietų Sąjungos suirimo. Visų pirma tai Lenkija (didžiausia pretendentė, be jos toji plėtros banga buvo neįsivaizduojama), Vengrija ir Čekoslovakija (kuri ir pati paskui suskilo). Rumunija ir Bulgarija savo namų darbus atliko vangiai, tad joms teko palūkėti, įstojo vėliau už kitas. Prie Vidurio Rytų Europos valstybių dar buvo prijungti ir „užsilaukę“ kipriečiai su maltiečiais. Lietuvai, Latvijai ir Estijai kelią praskynė skandinavai.

Švedai, suomiai ir norvegai anksčiau negu kitos šalys buvo su mumis sudarę laisvosios prekybos sutartis, ir kaip tik pačios stojo į ES. Tad danai, kurie Bendrijoje buvo jau labai seniai, advokataudami savo kaimynams, iškėlė įdomią sąlygą: tegu Baltijos šalys sudaro laisvosios prekybos sutartis ir su visa ES, taip bus dviguba nauda. Na, užtruko tai užtruko – beveik 10 metų – ir visko per tą laiką buvo. Tai senbuvės užsispyrė pradėsiančios derybas tik su 6 valstybėmis (pvz., su estais, bet ne su Lietuva). Tai ir Konstituciją mums teko keisti, ir su kai kuriomis nepalankiomis finansinėmis nuostatomis sutikti.

Man labai skaudu, kad Lietuvos ūkininkai vis dar gauna per mažas tiesiogines išmokas. Bet tokia buvo narystės kaina, bendras finansinės paramos rezultatas buvo toks, kad sutikome su džiaugsmu. O reikėjo dar ir referendumus laimėti.

2003-iaisiais buvau nuvykęs stebėti referendumų į daugelį tų valstybių kandidačių. Kiekvienoje vyko vis savaip. Maltoje referendumas tik per plauką laimėjo. Slovėnai tuo pat metu „referendumu stojo“ ir į NATO, buvo grėsmė, kad į ES įstos, o į NATO – ne. Bet įstojo ir ten, ir ten. Vengrams kliudė oras, tai negausiai susirinko. Tuometę Lietuvos valdžią apėmė panika, gal ir lietuviams oras sutrukdys.

Lenkijoje kai kuriuos fundamentalius euroskeptikus patsai Jonas Paulius II ėmėsi asmeniškai tramdyti – eikite ir balsuokite, sakau... Estai, kaip jiems įprasta, veikė pragmatiškai, o Latvijoje radosi ištisų regionų, kuriuose nugalėjo NE, bet galų gale Latvija įstojo. Ir nuo 2004-ųjų mes – nariai! Beje, ir tai dar buvo ne viskas: reikėjo ir pastangų, kad patektume į Šengeno ir į euro zoną. Patekome, esame!

Bendrijos kūrimosi pradžioje R.Schumanui ir J.Monnet turbūt nei baisiuose sapnuose nesisapnavo, kad Europos komisarų kada nors bus net 28! Kaip jie sutartų ir kam jų tiek?! O nuo 2013-ųjų buvo, tai faktas. (Britams išstojus dabar jų 27.) Dabar, 2025-aisiais, svarstant ateities plėtrą daugelis negali nė įsivaizduoti, kad ji būtų įmanoma be vidinės institucijų pertvarkos. Ir komisarų per daug Komisijoje, ir veto teisė Taryboje akivaizdžiai trukdo normaliai sprendimų priėmimo eigai. Jei jau plėstis, tai tik radikaliai persitvarkant viduje. Sunku nesutikti. Bet, pavyzdžiui, nuolatinis vengrų lyderio susireikšminimas man asmeniškai tik įrodo: kitos 26 valstybės sutaria!

Tad drąsiai vadinu tai beveik konsensusu ar, jei norite, „konsensusu minus vienas“. Tai gal dar vieną kartą pavyktų apsieiti be revoliucinės sutarčių peržiūros? Juk nepakaks dėl sutarčių pakeitimų tik vyriausybėms bei Europos Parlamente sutarti.

Reikės sutarti visose 27 valstybėse, kai kuriose neabejotinai referendumais. O štai čia galiu išsamiai pakonsultuoti, nes ilgai tuos procesus tyrinėjau. Norvegija neįstojo dukart. Britai išstojo iš antro karto. Danai, švedai neįsivedė euro – per referendumus. Konstitucinė sutartis buvo atmesta Prancūzijoje ir Nyderlanduose – per referendumus. Sutarčių ratifikavimo perspektyvos man neatrodo šviesios.

Taigi pasisakyčiau už minimalias sutarčių korekcijas. Svarbiausia, kad būtų politinė valia. O kai ji bus, institucinius sprendimus pavyks rasti. Taip buvo ne kartą. Faktiškai kiekvienas naujos valstybės įstojimo į ES atvejis visada būdavo sėkmės istorija. Tai kartokime sėkmę!

Kas gi šiandien eilėje iš tų, kurie nori? Tai komunistinių valstybių, SSRS ir Jugoslavijos, „skeveldros“, ir Albanija. Kiekvienoje iš tų „erdvių“ po vieną skirtingai nepažangią. Tai – lukašenkinė Baltarusija ir didybės manijos neatsikratanti Serbija. Apie šiandieninę oficialiąją Baltarusiją ilgai diskutuoti netenka.

Totalitarinis režimas su didžiausia puokšte negerovių – pilni kalėjimai politinių kalinių, įsitraukimas į karą prieš Ukrainą, nebėra laisvos žiniasklaidos, visiškas paklusimas Rusijai, o ir sugebama ristis į dar gilesnę bedugnę negu dabar. Atrado jų vadas pelningą veiklos sritį – prekiauja žmonėmis. Tūkstančius įkalinęs po keleto metų vieną kitą paleidžia. Iš pasaulinės bendruomenės kokių nors nuolaidų sau išsireikalaudamas konfidencialiai. Žinoma, tokius „sandorius“ bet kada laimės. O likusiems įkalintiems bet kada gali mirties bausmę pritaikyti, jei tik panorės. Serbija – atskiras atvejis, bet šiandien ten irgi klesti prorusiškumas, o ir stabilumą Vakarų Balkanų erdvėje toji valstybė darko kaip sugebėdama. Kitos pretendentės nusipelno atskiro apibūdinimo. Dar anoje kadencijoje tikėjausi pabalsuoti už Albanijos ir Šiaurės Makedonijos narystę, bet iki šiol vis nesulaukiu.

Armėnija, Azerbaidžanas, o dabar, matau, ir Sakartvelas turės palūkėti. Kosovas labai rimtai bręsta, Bosnija ir Hercegovina irgi galėtų.

Dėl Ukrainos laikysenos daugelį kartų pagarbiai esu nulenkęs galvą. Būdami žiaurios rusų agresijos aukomis ukrainiečiai nė minutės nepamiršta narystės ES perspektyvos. Rengiasi jai nenuilsdami. Jiems pažadėta. Vadinasi, bus. O šiandien, ir neatidėliojant, būtų galima suteikti narystės statusą dviem, mano supratimu, labiau už kitas subrendusioms valstybėms. Moldovai. Kad, nepaisant daugialypio Maskvos spaudimo, galutinai nusvertų proeuropietiškas nusistatymas. Ir Juodkalnijai, kurios reformų pažanga niekas neabejoja. Priimti dvi nedideles, bet subrendusias narystei valstybes. Ar yra kas priešinasi? Yra. Tik argumentai „prieš“ – naivūs. Esą valstybės turės tas naująsias remti, tai pačios nuskurs.

Priešingai – išsiplėtusi Europa visada būdavo tik stipresnė. Savą kainą turės ir ateities plėtra. Bet tai nekeičia pagrindinio iššūkio: brandinkime valią plėtrai!