Į tokias džiungles neseniai pateko ir žinomas žurnalistas Žilvinas Žitkus. Kartu su žmona jis savanoriauja viename paramą Ukrainai teikiančiame fonde, kuris išgirdo ukrainiečių pagalbos šauksmą – karo ligoninėms atvežti nebenaudojamų, „nurašytų“ ir susidėvėjusių patalynės komplektų.
Savanoriams šovė mintis tokios pagalbos paprašyti Vilniaus vaikų darželių – mat susidėvėjusių patalynių, kurios vaikams jau nebetinkamos ir ruošiamos utilizacijai, jie tikrai turi.
Ir nors atsirado pavienių darželių bei tėvų, kurie paramą netrukus nešė jau maišais, iniciatyva netrukus atsimušė į Vilniaus miesto savivaldybės duris, kai organizacija jos paprašė kvietimą aukoti pagarsinti viso miesto mastu.
„Suima svetimos gėdos jausmas, kad mes tokie stabdžiai tokiais paprastais klausimais“, – kalbėdamas su portalu Lrytas nusivylimo neslėpė Ž.Žitkus.
Savo ruožtu savivaldybė tikina, kad su paramą Ukrainai teikiančiomis organizacijomis bendradarbiauja, tačiau rankas šioje vietoje užrišo įstatymai.
Reikalavimai augo kas kelias savaites
Ž.Žitkus kartu su žmona savanoriauja organizacijoje „Susivieniję gerumui“. Tai yra labdaros ir paramos fondas, nuolat teikiantis paramą Ukrainai. Pasak žurnalisto, fondas renka pačią įvairiausią paramą – nuo padėvėtų padangų iki puodų ar kastuvų.
„Absoliučiai viskas šitai šaliai yra reikalinga, netgi tai, kas mums atrodo, jog yra šlamštas spintose“, – pasakojo jis.
Fondas prieš kiek daugiau nei kelis mėnesius iš Ukrainos pusės sulaukė užklausos, ar savanoriai negalėtų surinkti nebenaudojamos patalynės komplektų – mat jų labai reikėtų karo ligoninėms. Taip Žilvinui šovė viena mintis.
„Karo ligoninėse tų patalynių niekas nebeskalbia, ir jeigu atvažiavo sužeistas karys ir jam reikia amputuoti ranką ar koją, įsivaizduokite, kokie kraujo klanai būna, tiesiog tos patalynės neatsiplauna.
Pamanėme, kad būtų labai neblogai paklausti, pavyzdžiui, mūsų vaiko darželio vadovės, gal ji galėtų pasižiūrėti, ar nėra „nurašytos“ senos vaikų patalynės.
Taip sutapo, kad buvo patalynių, kurios būtų greičiausiai patekusios į utilizaciją ar į tekstilės konteinerį. Iš pradžių gavome penkis maišus, dabar turbūt jau kokių penkiolika yra surinkta, už ką esame labai dėkingi“, – pasakojo Ž.Žitkus.
Netrukus apie tokią iniciatyvą sužinojo ir vaikų tėvai, prisijungė ir keli kiti pavieniai darželiai, o galiausiai kilo mintis tokią idėją pristatyti ir sostinės savivaldybei – galbūt paskleidus žinią miesto valdžios mastu bus galima surinkti dar daugiau tekstilės. Tačiau čia ir prasidėjo netikėtumai.
„Pamačiau, kad darželiai generuoja nemažai tos patalynės, kuri jau kaip ir netinkama vaikučiams, galbūt neatitinka kažkokių normų, bet net iki permatomo sluoksnio nuskalbta paklodė karo ligoninėse yra aukso vertės.
Kreipiausi į Vilniaus miesto savivaldybę, bet susidūriau su visai nenumatytais sunkumais. Jie iš karto pasakė, kad reikės konsultuotis su teisės skyriumi. Paklausiau, kam tokia sudėtinga procedūra reikalinga – buvo pasakyta, jog yra ir opozicijos Vilniaus savivaldybėje, ir jeigu mes tą algoritmą kaip nors iškreipsime, neidami į teisės skyrių patarimo, arba nenumatysime teisinės procedūros, kaip čia viską atlikti, tai, suprask, galime sulaukti kokio nors audito ar dar kažko.
Buvo aiškiai pasakyta, kad šitaip prisibijoma tų, kurie gali nepalaikyti kovos ukrainiečių pusėje. Lygiai taip pat buvo paminėta, kad, supraskite, jog ne kiekvieno vaikelio tėvelis palankiai žiūri į pagalbą ukrainiečiams, todėl mums reikia viską iki smulkmenų suderinti ir tada jie duos atsakymą. Turbūt to atsakymo laukiau gerą mėnesį“, – prisiminė Žilvinas.
Į savivaldybę jis reguliariai skambino kiekvieną savaitę – vis sulaukdavo pažado, kad prie klausimo tuoj bus prieita. Po mėnesio fondas gavo signalų, kad paramą galbūt ir bus galima vykdyti, tačiau reikalingas oficialus rašytinis prašymas.
„Mūsų fondas suformavo užklausą, kurioje ir paminėta, kad renkame Ukrainai naujus ir naudotus daiktus, prašome peržiūrėti vaikų darželių materialinę bazę, gal yra kokių nereikalingų dalykų.
Vadovė nusiuntė, sėkmingai ir operatyviai tą padarėme. Tada išaiškėjo, kad žodis „naujų“ nebetinka, nes gal kažkas gali pasipiktinti, kad duodame naudotus, o prašoma naujų ir naudotų. Man jau čia pasirodė, kad yra tiesiog kimbama prie žodžių. Padarėme, kaip jie liepė“, – aiškino savanoris.
Tačiau praėjo dar kelios savaitės, o žinių iš savivaldybės ir vėl nebebuvo. Tada Žilvinas išgirdo, kad netikėtai atsirado dar viena kliūtis.
„Buvo paaiškinta, kad Lietuvos fondo, padedančio Ukrainai, prašymo neužtenka. Reikėtų, kad prašymą suformuotų Ukrainos pusė, kažkoks fondas, kuris pristato į karo ligonines visą tą paramą, ir mūsų lietuvišką fondą nurodytų kaip tarpininką.
Mes tą vėl atlikome operatyviai, buvo raštas, kad tokia ir tokia organizacija iš Ukrainos sutinka, jog mūsų fondas surinktų patalynę ir ją nugabentų į Ukrainą“, – dėstė Ž.Žitkus.
Nuo šio rašto pateikimo praėjo dar kelios savaitės, per kurias savanoriai ir vėl sulaukė tylos, bet galiausiai savivaldybė kartelę užkėlė dar aukščiau – paaiškėjo, kad paprastas fondas jau nebetinka, reikia tarptautinio.
„Tai reiškia, kad reikia tokio, kurio būstinė būtų ne tik Ukrainoje, bet kuris būtų plačiai paplitęs po pasaulį. Ir tuo metu mes tiesiog nuleidome rankas, suprasdami, kad tie reikalavimai yra pertekliniai, kad jie visiškai neatitinka prašomų daiktų vertingumo.
Tai juk ne ginklai, ne dronai, kur galbūt yra tam tikri reguliuojami dalykai. Mes viso labo prašome nuskalbtos, nebenaudojamos patalynės“, – akcentavo žurnalistas.
Ž.Žitkus neslėpė pasipiktinimo, kad ant Vilniaus savivaldybės stogo turime didžiulį plakatą, aiškinantį, kad V.Putino laukia Haga, bet realių darbų stinga.
„Gražiais plakatais ir lozungais mokame pamojuoti, tačiau dėl realaus saugumo – o ukrainiečiai kovoja už mūsų ramų miegą ir saugumą – kada reikia realių darbų, net ir dėl tokios smulkmenos kišami pagaliai į ratus, ir tas yra labai liūdna. Kad mūsų biurokratai dažnai daro viską, kad nedarytų nieko.
Suima svetimos gėdos jausmas, kad mes tokie stabdžiai tokiais paprastai klausimais“, – portalui Lrytas sakė žurnalistas.
Nepaisant to, pasak Žilvino, pilietiški žmonės ir pavienės institucijos patalynę vis tiek aukoja – ukrainiečiams ji vežama nuolat.
„Atrodo, kad aukso kalnus čia mums duotų“
Fondo „Susivieniję gerumui“ vadovė Agnė Jociuvienė taip pat prisipažino, kad su tokiomis biurokratijos pinklėmis susidūrė pirmą kartą.
„Nesuprantu, kur yra problema. Sena patalynė, seni čiužiniai, kurie važiuotų ten, kur kraujas liejasi laisvai, ir visokia tekstilė, kuri naudojama vieną kartą? Vaikiški patalai juk nebus naudojami vyrams pakloti lovas ir pervilkti patalus – jie bus naudojami tiesiog kaip išmetamoji medžiaga.
Ir girdėjosi tokie klausimai – ar jūs sugebėsite išvežti, ar jūs tikrai pajėgsite išvežti? Atrodo, kad tu gauni kažkokius technologijų šedevrus. Esame gavę patalynių ir iš ligoninių, ir iš sanatorijų – imkit ir vežkit, niekam neįdomu“, – aiškino fondo vadovė.
A.Jociuvienė taip pat pakartojo, kad paramą į Ukrainą savanoriai veža nuolat – vienas vaikų darželis, esantis ne Vilniuje, paaukojo kariams ir nemažai čiužinių.
„Mums buvo pasakyta, kad reikalingas Ukrainos fondas, kuris įformintų, pateiktų prašymą, kad reikia tokios ir tokios paramos. Aš pasirūpinau tuo, viską išvertėme, nusiuntėme.
Iš pradžių lyg ir tiko tas fondas, bet vėliau prasidėjo kabinėjimasis. Liepė susirasti tarptautinį fondą, nes toks tai netinka – kažkur neregistruotas ir taip toliau. Aš tikrai nesigilinau, kur ten ir kas turi būti registruota.
Viena savanorė susisiekė su Maltos ordinu Lvive, kaip ir sutiko tarpininkauti, bet jie irgi yra labai užsiėmę. Atrodo, kad aukso kalnus čia mums savivaldybė duotų“, – piktinosi ji.
Dabar šis klausimas esą – vis dar įstrigęs. Anot A.Jociuvienės, tikrai nėra paprasta užmegzti kontaktą su tarptautiniu fondu Ukrainoje.
„Didelėms organizacijoms mes esame smulkmenos, jie neturi laiko skirti mums dėmesio, o mes prisikabinėti prie tokio buitinio dalyko kaip tekstilė, kuri yra perduodama utilizavimui, irgi neturime daug laiko.
Esame užimti, nesėdime rankų sudėję ir negalime užsiimti vien tik patalynės iškaulijimu“, – komentavo fondo „Susivieniję gerumui“ vadovė.
Savivaldybė pateikė paaiškinimą
Dėl šios situacijos portalas Lrytas kreipėsi ir į Vilniaus miesto savivaldybę, kuri savo atsakymu patvirtino apie fondui iškeltus reikalavimus.
Jos atstovai pirmiausia patikino, kad pagal galimybes savivaldybė pati teikia paramą ir prisideda prie vykstančių iniciatyvų, be to, bendradarbiauja su paramą Ukrainai teikiančiomis organizacijomis.
„Gavus „Susivieniję gerumui“ prašymą suteikti humanitarinę pagalbą Ukrainai iš Vilniaus savivaldybės darželių, tokios galimybės buvo atidžiai analizuojamos, nagrinėta teisinė bazė, kurios pagrindu parama galėtų būti suteikta.
Tikrai neatsisakome padėti darželių turimomis ir nebereikalingomis priemonėmis – su minėtos organizacijos atstovais bendraujama ir ieškoma sprendimo būdų“, – savivaldybės poziciją Lrytas perdavė jos atstovas Gabrielius Grubinskas.
Tačiau pažymima, kad pagal Labdaros ir paramos įstatymą biudžetinės įstaigos (pavyzdžiui, darželiai) iš tiesų negali teikti labdaros ar paramos.
Jos esą gali teikti nebent humanitarinę pagalbą, vadovaujantis humanitarinės pagalbos teikimo tvarka – ties šia vieta fondas ir įstrigo.
„Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymu bei Vyriausybės nutarimu, kuriuo patvirtintas Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo veiklos įgyvendinimo ir humanitarinės pagalbos teikimo tvarkos aprašas.
Svarbu tai, kad ši tvarka numato, jog humanitarinę pagalbą biudžetinės įstaigos gali teikti tik tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių valstybinių ar savivaldybių institucijų, užsienio valstybių viešųjų juridinių asmenų nuosavybėn. Humanitarinės pagalbos teikimas be kita ko turi būti suderintas su Užsienio reikalų ministerija.
Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybė iš Užsienio reikalų ministerijos gavo atsakymą, kad minėtas kreipimasis neatitinka Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 2 str. 5 d. ir Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo veiklos įgyvendinimo ir humanitarinės pagalbos teikimo tvarkos aprašo 94.5 punkto“, – nurodė G.Grubinskas.
Sostinės savivaldybė esą kreipėsi į fondą raštu paaiškindama situaciją ir pasiūlydama sprendimo būdą, jog prašymas teikti humanitarinę pagalbą turėtų būti iš tarptautinės organizacijos, Ukrainos valstybės ar savivaldybių institucijos, joms priklausančio ar pavaldaus viešojo juridinio asmens, kuris gautų humanitarinę pagalbą tarpininkaujant fondui „Susivieniję gerumui“.
„Papildomai situacija su „Susivieniję gerumui“ atstovais buvo aptarta telefonu, pokalbio metu organizacijos atstovai patikino suprantantys situaciją ir ieškosią alternatyvų“, – nurodoma Vilniaus miesto savivaldybės atsakyme.