Pakomentavę D.Trumpo nusivylimą Rusija, esą jis pagaliau pabudo, ukrainiečiai patys pasiūlė tęsti pradėtas taikos su Maskva derybas, tiksliau pokalbius apie jas, nors logiška buvo raginimo derėtis pirma sulaukti iš Kremliaus.
Suintensyvinusi puolimą Ukrainos fronte Rusija su pasiūlymu sutiko ir priminė, kad iki šiol po dviejų buvusių derybinių raundų atsiradę memorandumai yra diametraliai priešingi. Ir net neaišku, ar numatomame susitikime jie bus aptarti.
Gal liks kaip anksčiau – apsikeitimas belaisviais, humanitarinė pagalba ir panašiai.
S. Jurkevičius apie pridėtus egzaminų balus: šis absurdas atvėrė šliuzą kalbėti apie esmines problemas
Kai kurie politologai tai vertina kaip variantą D.Trumpui nepatekti į keblią situaciją, jeigu paaiškės, kad V.Putinas net neketina ultimatumo grėsmių paisyti. D.Trumpas esą galės pasakyti – derybos tęsiasi, gal net yra šiokia tokia pažanga, tad su sankcijomis Rusijos naftos naudotojams galima ir palaukti, o 50 dienų terminas Maskvai ne toks svarbus.
Nors būtent šis terminas ultimatume daugiausia klausimų ir tebekelia. Kodėl, pavyzdžiui, ne du mėnesiai? Be kita ko, yra aiškinama, kad rugsėjo pradžioje esą numatytas Kinijos ir Rusijos vadovų susitikimas, kuriame gali dayvauti Jungtinės Valstijos.
Susiję straipsniai
Man kyla tikriausiai naivus klausimas: negi rengdama ultimatumą D.Trumpo komanda tikrai manė, kad V.Putinas jo paisys? Istoriškai, kad ir kokios grėsmingos būtų ekonominės sankcijos, jos nepriverčia baudžiamų valstybių pakeisti politinių sprendimų. Ir ar tikrai bus daroma tai, kas numatyta po 50 dienų? Giliau paanalizavus tai beveik karšto karo situacija.
Rengiant karinę paramą Ukrainai, manau, taip pat savęs paklausiama: kokiu konkrečiu tikslu tai daroma – pakeisti karo eigą ar išlaikyti esamą (nei pirmyn, nei atgal) situaciją. Anksčiau gabentą ginkluotę Ukraina jau turėjo, ją prarado, karo eigos ji nepakeitė, to nepadarys ir atnaujintoji. O jei nesitikima pakeisti karinių veiksmų teritorinės pergalės kryptimi, apsistojama ties pozicija, kas ką pirma išsekins.
Kol kas resursų pranašumas yra Rusijos pusėje. Įvertinus tai, kuo Ukrainai ruošiamasi padėti, neatrodo, kad priešo svarstyklių lėkštė nusileistų. Nebent yra nematomi, negirdimi ir net nenutuokiami pasiruošimo kontrsmūgiui procesai. Bet iš to, kas dabar matoma, o matoma daug kartų daugiau nei karo Vietname metu, ruoštis Ukrainai pergalės paradui nėra jokių šansų.
Galima spėlioti, ar D.Trumpo ultimatumo tikslas (50 dienų yra terminas ir Ukrainai su konkrečia pagalba jai) nėra parodyti, kad Kijevui reikia sutikti su Maskvos memorandumu. Be to, tai yra paskutinis ultimatumas. Jei jis nebus įvykdytas, kokias dar sankcijas sugalvoti?
Apskritai karas Ukrainoje yra keistas ir žiaurus tiek jam vykstant, tiek negalint jo užbaigti. Ir visiška gilesnės analizės stoka prieš pradedant karines akcijas.
Plataus masto karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje pradėjo Rusija. (Anksčiau Ukrainos prezidento P.Porošenkos organizuotos karinės oro atakos prieš atsiskiriančius regionus – atskira tema.) Rusijos tankų kolonos ataka prieš Kijevą buvo visiškai neparuošta ir neapgalvota. Atsitraukė. Faktiškai Ukraina galėjo laimėti karą vos jam prasidėjus.
Bet tiek Kijevas, tiek jį jau anksčiau rėmę Vakarai situacija nepasinaudojo. Ukraina kovėsi naudodama „sandėlinę“ produkciją, ir dar pavėluotai pristatomą, todėl nepasinaudojo dar keliomis progomis. Po iki galo neparuošto nesėkmingo kontrpuolimo pradėjo iš lėto palaipsniui trauktis į šalies gilumą. Vakarų tiekiama ginkluotė pajaunėjo, bet jau buvo per vėlu.
Šiuo metu kaunamasi su karo lauke atsiradusia ginkluote. Frontas net darosi naujų technologijų poligonu. Keičiasi tiek karinė taktika, tiek strategija. Tris kartus už Ukrainą didesnė Rusija naujose karinėse technologijose laimi kiekybiškai, senka ir ukrainiečių karių gretos. Galinčios perlaužti frontą ginkluotės Vakarai taip ir nepateikė. Vakarų (nedalyvaujant JAV) karinius kontingentus planuojama siųsti į Ukrainą tik po paliaubų.
Dabartinė situacija paprasta – Kijevas nebegali atkovoti Maskvos užimtų teritorijų, nors pozicinis apsišaudymas su diversijomis Rusijos teritorijoje dar įmanomas beveik metus. Koks nors taikos variantas – natūrali išeitis.
Išlikę Ukrainos rėmėjai norėtų karą tęsti, nes derybos, sutinkant su teritorijų praradimu, reikštų ir Vakarų pralaimėjimą. Bet veiksmo, kuris sudėliotų visus taškus ir kablelius siunčiant į Ukrainą divizijas su konkrečia technika, nesiima.
Rusija planuoja, kad iki kitų metų nei Ukraina, nei Vakarai tokių iliuzijų neturėtų – jau rudens pradžioje prasidės lemiamas Ukrainos problemos sprendimo etapas.
O kas vyksta Lietuvoje, kurios užsienio politikos prioritetas yra Ukrainos likimas? Kad vasaros metu neatrodytų nutolusi (Ispanijoje ar kitur) nuo reikalų tėvynėje, kurios sostinėje vis labiau nustembama plintančia rusų kalba, opozicija ėmėsi klibinti premjero G.Palucko kėdę. Aplinkiniu keliu – ir prezidentą G.Nausėdą. Kaip ir kitose demokratinėse Vakarų valstybėse, prisimenamas politikų gyvenimas, jų veikla prieš dešimtmečius.
Lietuva iš tikrųjų vejasi Europą (ne geografinę). Nors, mano nustebimu, per anksti. Paprastai pasitikėjimo patikrinimas premjeru ir Vyriausybe vyksta po dvejų metų valdžioje. O dabar dar iki biudžeto svarstymo ruošiamasi įvaryti koaliciją ir vyriausybę į krizę, o po metų gal net pasiekti išankstinius rinkimus.
Galiu iš anksto prognozuoti, kad tokių rinkimų nelaimėtų nei opozicija, nei dabartiniai valdantieji – į politinę Lietuvos areną ateitų kažkas panašaus į „Alternatyvą Vokietijai“.