„Karo atveju tikrai nežadu bėgti iš šalies – tai yra mano šalis, ir aš darysiu viską, kad ji liktų saugi“, – naujienų portalo Lrytas laidoje „Iššifruoti esmę su Dovydu Pancerovu“ patikino paskirtoji premjerė, socialdemokratė Inga Ruginienė.

Visgi, paklausta, ar karo atveju galėtų pasitikėti savo koalicijos partneriais „aušriečiais“ ir valstiečiais, kad šie elgtųsi taip pat, o ir balsuotų „už“ besąlygišką Lietuvos pasipriešinimą, I.Ruginienė teigė galinti atsakyti tik už save.

„Labai tikiuosi, kad jie matys, kad išgyvenamumo kaina arba tikimybė yra tik tada, kai branduolys žmonių bus realiai pasiryžę ginti tėvynę“, – kalbėjo paskirtoji premjerė.

Laidos metu politikės naujokė prisiminė pirmąsias mintis, kurios sukosi galvoje, kai ji sutiko tapti kandidate į premjeres, ir kodėl, supratusi „visą siaubą, kuris ateis“, nusprendė imtis šių pareigų.

[[ge:lrytas:lrytas:39358436]]

I.Ruginienė taip pat atsakė, kiek realistiška šiuo metu yra karo grėsmė Lietuvoje, be to, paaiškino daug kritikos viešojoje erdvėje sulaukusią savo poziciją dėl Lietuvos karių siuntimo į Ukrainą.

Pokalbio metu paskirtoji premjerė išdėstė, ar mato problemą, kad Lietuvoje daugėja naujų rusakalbių imigrantų, bei kaip ketina spręsti imigracijos klausimą apskritai.

[[ge:lrytas:lrytas:39348752]][[ge:lrytas:lrytas:39360840]][[ge:lrytas:lrytas:39376758]]

Prisiminė pradžią

– Su kokia mintimi jūs sutikote būti kandidate į premjeres, paskirtąja premjere ir premjere? Kokia buvo jūsų mąstymo logika, nes tai vis tiek yra didelis iššūkis, ypač neturint didelės politinės patirties. Ką mąstėte tuo metu?

– Tam tikri partijos skyriai manyje matė būsimą premjerę. Aš dar savyje nemačiau – tikrai tikėjau, kad Gintas išliks, nes pakankamai saugiai jaučiausi ministerijoje, kai jau buvo sustyguoti visi darbai. Bet buvo tas galutinis momentas, kai jau reikėjo sakyti taip arba ne. Ir aš iki paskutinės sekundės labai tikėjau, kad atsiras kitas politinis, patyręs žmogus.

– Juozas Olekas sakė norįs.

– Bet Juozas Olekas atkrito. Manau, kad Juozas Olekas bus puikus Seimo pirmininkas. Manau, kad Seime turime turėti labai stiprų žmogų, nes ten irgi labai daug procesų vyksta.

Iš likusių jaunų žmonių tikrai tikėjau, kad Eugenijus Sabutis būtų puikus premjeras. Tam tikri dalykai jam pakišo koją. Jis buvo nuostabus ministras, būtų buvęs ir nuostabus premjeras, bet atsitiko, kaip atsitiko.

Buvo tokia sekundinė akimirka – niekam šito nesu sakiusi, paatvirausiu – kai tiesiog mačiau, kad bus labai sunku, mano gyvenimas tikrai apsivers. Nežinojau dar, kaip sureaguos šeima. Šiek tiek mes buvome kalbėję, bet vis tiek supratau visą tą siaubą, kuris ateis pas mane.

Bet lygiai taip pat supratau, kad kažkas turi atlikti tą pareigą, ir yra labai stipri darbotvarkė, kurią mes turime įgyvendinti. Turbūt tai mane ir pastūmėjo į šią avantiūrą, kad turiu ryžtis, nes kitu atveju ta krizė tik gilės.

Ir kažkas turėjo vienu momentu pasakyti „stop“. Ir taip jau supuolė kortos, kad aš buvau tas žmogus, kuris pasakė „stop“ – aš tą darau. Ir labai tikiuosi, kad per patį trumpiausią terminą krizę pavyks suvaldyti ir mes galėsime startuoti nuo rugsėjo su Seimo sesija, ir grįžti prie tų darbų, kurie buvo suplanuoti, ir prie naujai suplanuotų darbų, nes šiek tiek keisis planas.

Lietuvos saugumas

– Jeigu paklausčiau, ar reikia didinti gynybos biudžetą, tai bet koks politikas šiuo metu sakys, kad gynybos biudžetą didinti reikia – tai jau tiesiog kaip mantra. Galbūt R.Žemaitaitis, atliepdamas savo rinkėjus, sakytų kitaip…

– Bet jis nesiginčija dėl to. Kas įdomiausia, kad iš tiesų aš galvojau, nes viešojoje erdvėje girdžiu vertinimų ir apie „Nemuno aušrą“, ir apie valstiečius, ir dalis tiesos juose yra, bet derybų procese tam tikri kertiniai momentai, dėl kurių mane perspėjo, kad bus problemos, tai derybiniame procese nebuvo.

– Tai, kaip suprantu, ir dėl gynybos taip pat?

– Nebuvo nė vieno reikalavimo staiga sustabdyti gynybos finansavimą arba neremti Ukrainos, arba sumažinti rėmimą. Tai buvo nediskutuojamos sritys. Ir programą dabar rašome taip, kaip turėtų būti, ir kol kas prieštaravimų nėra. Visi suprantame, kad turime įvairių tikslų, siekių ir darbų, bet jų negalėsime nudirbti, jeigu šalis nebus saugi.

– Kadangi apie biudžetą kaip ir aišku net neklausus, nes apie tai daug kalbama, bet jūsų asmenine nuomone – kiek yra realistiška karo grėsmė šiuo metu?

– Visi suprantame, kad kol Ukrainoje vyksta karas, tol Rusijos dėmesys nukreiptas šiek tiek kitur. Bet staiga pasibaigus karui, atsigavus Rusijai, niekas negalime prognozuoti ir žinoti, kaip bus.

Trumpuoju laikotarpiu esame saugūs – esu su kariuomene bendravus, turėjau susitikimą, žinau skaičius, faktus, dabar „Zapad“ pratybos. Mes, kaip šalis, esame labai gerai pasiruošę, tikiuosi, kad viskas praeis sklandžiai. Bet jeigu žiūrėtume į tolimesnę perspektyvą, net ne mūsų Vyriausybės, o dar tolesnę, tai, be abejo, grėsmės yra, ir kiekvienas žmogus, kas nors šiek tiek domisi ir mato, kas vyksta aplink, tai supranta.

Dėl to mums, kaip šaliai, iš dalies ir yra sunku, nes turime balansuoti – gynybos finansavimas negali mažėti, nes tai turi sudaryti saugumą ir mums, ir investuotojams, kuriuos norime pritraukti, bet lygiai taip pat ir atgrasyti agresorių. Tai turi sukurti saugumą ir patikimumo jausmą mūsų pagrindiniams strateginiams partneriams, kaip JAV, Vokietijai.

Matome visą paveikslą, ir kitokių sprendimų šiai dienai nematau ir, matyt, jų negali būti.

[[ge:lrytas:lrytas:39379335]]

Taip, gynyba žioja mūsų biudžeto skylę – visi tai suprantame. Gal aš galėčiau laisviau finansuoti viešąjį sektorių, tuos pačius atlyginimus, socialinius dalykus, bet šiandien gyvename tokioje realybėje, kai balansuoju ties tokia raudona riba, kai negaliu padaryti visi to, ko norėčiau, kaip kairioji, kaip iš socialinės srities atėjęs žmogus. Bet yra labai objektyvi ir rimta priežastis, kodėl taip vyksta.

– Užduosiu hipotetinį ir jautrų klausimą: socialiniuose tinkluose pastebėjau tokių svarstymų, kad jeigu, neduok Dieve, prasideda karas, susirenka Valstybės gynimo taryba, ar I.Ruginienė balsuotų „už“ besąlygišką pasipriešinimą? Nors klausimas nemalonus, paklausiu jo.

– Tikrai taip. Ir aš tikrai nežadu bėgti iš šalies. Tai yra mano šalis, ir aš viską darysiu, kad ji liktų saugi.

– Ar jūs pasitikite savo koalicijos partneriais tokioje hipotetinėje situacijoje?

– Matote, gyvenime esu sulaukusi labai panašių klausimų apie įvairius žmones savo aplinkoje, bet aš galiu pasakyti, kad galiu atsakyti tik už save, ir labai, labai tikėtis, kad ne tik partneriai, bet ir mano partija turės tą patį požiūrį, ir, esant reikalui, neduok Dieve, jeigu tai atsitiks, kad jie bus čia apginti valstybę. Labai norėčiau ir labai tikėčiausi, kad taip bus. Bet net ir Ukrainos pavyzdys rodė, kad visaip buvo.

– Ką turite minty?

– Nemažai žmonių bėgo ir per sieną – visokių momentų buvo. Bet kodėl Ukraina vis dar gyvuoja? Todėl, kad tas branduolys, kuris buvo apsisprendęs taip pat, kaip aš, jų buvo nemažai, ir jis buvo stiprus. Tai ir išgelbėjo šalį.

Todėl labai tikiuosi, kad tą matys ir mūsų partneriai. Ne tik partneriai – čia ir opozicija. Jau nebebus partneriai ar ne partneriai. Tokiu atveju jau yra visas Seimas, ir jau nesiskirstysime politinėmis jėgomis ir kitais aspektais. Labai tikiuosi, kad jie matys, kad išgyvenamumo kaina arba tikimybė yra tik tada, kai branduolys žmonių bus realiai pasiryžę ginti tėvynę.

– Jūs buvote sukritikuota dėl to, kad sakėte neturinti nuomonės dėl Lietuvos karių siuntimo į Ukrainą. Suprantu, kad jūs turėjote omeny, kad nėra tokio sprendimo, bet jūs turite kažkokią asmeninę nuomonę apie tai.

– Manau, kad tai yra labai jautrus klausimas. Tikrai tai yra labai jautrus klausimas. Ką aš matyčiau, ir ko reikėtų šiandien ir dabar, tai reikėtų mokytis iš ukrainiečių. Matau prasmę, kad mūsų kariai važiuotų mokytis tam tikrų dalykų.

Pati pavasarį buvau Lvivo srityje, važiavau į tokį super reabilitacijos centrą „Unbroken“ – tai tokios aukštos inovacijos, ten praleidau visą dieną. Ir ukrainiečiai davė man pamoką, kad Lietuva turi nelaukti tos dienos X, o turi ruoštis iš anksto. Ir mes turime unikalią galimybę iš kaimynų pasimokyti, nes jie labai arti – pasimokyti, kaip ruoštis tai dienai X. Šiame procese matau prasmę.

[[ge:lrytas:lrytas:39377709]]

Dėl siuntimo kariauti – nemanau, kad tai turėtų būti Lietuvos sprendimas. Mes esame NATO šalis, ir tai turėtų būti jungtinis, bendras sprendimas. Kol tos diskusijos bendros ir bendro sprendimo nėra, atrodytų keistai, kad aš staiga pasakyčiau, kad ne, Lietuva atsijungia nuo pagrindinių sąjungininkų ir nusprendžia savaip. Taip nenorėčiau.

Migrantai Lietuvoje

– Viena iš jautresnių temų – Valstybės saugumo departamentas yra sakęs, kad šalia provokacijų, mini sabotažo akcijų, viena iš saugumo problemų yra tai, kad Lietuva priėmė labai didelį kiekį imigrantų iš Rusijos ir Baltarusijos. Ar matote tame problemą, kad Lietuvoje daugėja naujų rusakalbių imigrantų?

– Matau. Ir dėl to, man atrodo, kad pagrįstai buvo (įvesta – Lrytas) baigtinė kvota – jeigu kalbame apie darbo migrantus. Jeigu kalbame apie migrantus, kurie bėga nuo karo, konflikto zonas, tai mes problemos tikrai neturime – mes jų (karo pabėgėlių – Lrytas) turime tiek mažai, kad praktiškai net mūsų pabėgėlių centrai nėra užsipildę, kiek mes galėtume priimti. Čia tikrai nėra problema.

O diskusijų verta tema yra darbo migrantai. Žinau, kad yra labai didžiulis verslo spaudimas juos vežtis ir vežtis dideliais kiekiais. Manau, kad ta baigtinė kvota, kurią mes turime, veikia.

Reikia suprasti, kad ir mūsų spec. tarnybos turi atlikti didžiulį, milžinišką darbą, ypač jei kalbame apie tokias šalis, kaip Baltarusija, Kazachstanas, Uzbekistanas ir visi kiti. Ten tas priežiūros mechanizmas tikrai turėtų būti.

Bet kartu su šia diskusija – nors mano toks griežtesnis požiūris – nenorėčiau turėti dar ir tokio formuojančio naratyvo, kad visi migrantai yra blogi. Nes kartais mes turime tokį diskriminacinį požiūrį, tokias stigmas, kad jeigu tik pamatome kitatautį gatvėje, tai staiga jis kažkoks ne toks. Neduok Dieve, jeigu jis dar ir kitos odos spalvos.

[[ge:lrytas:lrytas:39379340]]

Labai norėčiau, kad mūsų visuomenė matytų įvairovę, matytų, kad gali būti įvairių žmonių tarp mūsų. Svarbu, kaip mes juos integruojame ir kaip jie čia gyvena. Tam, kad būtų valdomi įvairūs neramumai, kad žmonės kokybiškai integruotųsi į mūsų visuomenę – kas nėra blogai – turi būti tam tikra kontrolė jų skaičiuose.

Tuo labiau, kad tokių, kurie nori įleisti šaknis, yra labai nedaug. Dažniausiai turime tokius trumpalaikius atvažiavimus. Mes patys, lietuviai, tokie buvome. Važiavome į Norvegiją, Airiją. Mes tokie buvome. Atvažiuoja, vieną ar du mėnesius padirba, pasiima pinigus, veža šeimai, kažkiek pabūna ir vėl mėnesiui, dviems atvažiuoja. Dažniausiai tai yra vyrai. Tolimųjų reisų vairuotojai, kurie išvažiuoja į Europą važinėti. Čia ne tiek baisu, kad jie yra įleidę šaknis ir staiga bus neramumai šalyje – tokių problemų greičiausiai nebus.

Bet reikia žiūrėti, kokios yra darbo sąlygos, ar jie nedempinguoja atlyginimų, ar lietuviai, kad ir tie patys tolimųjų reisų vairuotojai, turi tokias pačias adekvačias sąlygas įsidarbinti į vieną ar kitą sritį.

Saugumas turi būti matomas ne tik per geopolitinę prizmę. Išorės ir vidaus saugumas siejasi. Lygiai taip pat siejasi ir tai, kokie vyksta pokyčiai su darbo rinka, su visuomene, ar duodame galimybę integruotis, priimti mūsų demokratinę santvarką. Dažnai, kai mes į tai neinvestuojame, žmonės atsiveža savo santvarką į mūsų šalį.

Daug, daug tokių momentų, bet jų visuma… Norėčiau, kad nurimtų žmonių aistros, kalbant apie migrantus, ir jie matytų daugiau teigiamą viso šio proceso pusę.

– Vienas iš naratyvų yra tai, kad su rusakalbiais migrantais ateina ir nacionalinio saugumo problemos, kad kiekvieno nepatikrinsi…

– Bet yra įvairių istorijų. Yra. Dėl to tikrai labai ačiū departamentui, kuris atlieka didžiulį darbą. Tikrai dirba. Galiu pasakyti, kad su jų pagalba mes galime jaustis saugiai. Nes istorijų yra įvairių. Dėl to tas procesas iš dalies yra kontroliuojamas.

Visą pokalbį su I.Ruginiene žiūrėkite naujienų portalo Lrytas laidoje „Iššifruoti esmę su Dovydu Pancerovu“.

I. Ruginienė: „Niekam šito nesu sakiusi – paatvirausiu“