Prieš metus buvo sukurta televizijos laida „Ar litvinizmas yra grėsmė?“ su istoriku Rūsčiu Kamuntavičiumi. Turėtume džiaugtis, kad atsiranda lietuviškas žvilgsnis į kaimynų, juolab tokių artimų, istorijas.

Niekas nebando juokais nuleisti baltarusių pretenzijų į Vilnių, tai gali priminti nacių Sudetų aneksijos ideologinį paruošimą. Bet kuriuo atveju bandymas suprasti ideologinį ir mokslinį oponentą neatleidžia valstybės nuo stebėjimo, kad objektyvus tikrovės pažinimas nevirstų pasiruošimu agresijai.

Vytautas Čepas savo „Plepaluose“ cituoja kažkokį airį: „Airiai yra tauta, kuri nežino, ko nori, bet pasirengę žūtbūtinei kovai, kad tai gautų.“ Tokia nuostata primena ir lietuvių elgseną ne vienu atveju.

Visada lietuviai nuduoda esantys tolerantiški, draugiški ir svetingi. Džiaugėmės, kad Gedimino laikais radosi vokiečių ir net rusėnų priemiesčiai. Džiaugiamės, kad Vytautas išleido privilegijas Brastos ir Gardino žydams, kad juos ir karaimus bei totorius apgyvendino aplink Trakus, bet nekalbame, iš kur lenkakalbės akalicos prie Nevėžio ar Vandžiogalos, prie Neries, Buivydžių, Nemenčinės ir Eišiškių. Ar jos ne nuo Vytauto laikų, kai jis buvo užvaldęs Palenkę, kur gyveno lenkų ar mozūrų smulkieji bajorai?

[[ge:lrytas:lrytas:28060416]]

Ar ne tokie patys airiški lietuvių norai – norime 1920 m. liepos 12- osios sutarties, kai Petras Klimas sugebėjo pagrįsti istorines ribas iki pat Beržūnos, Nemuno ir Molodečno sienų. Taip pat kartojame, kad 1940 m. net „stojimo į SSRS tautų broliją „auka“ neatnešė tų P.Klimo arba Lenino sienų, o kaip tik jas sutaršė – nuo Druskininkų iki Visagino internetinis žemėlapis rodo 240 km, bet iš tikrųjų tarp šių dviejų miestų Lietuvos ir Baltarusijos siena – 680 km. Taigi erdvių norime, bet ką ten daryti, nežinome. Kur padėsime tuos lenkiškai ar „po prostu“ kalbančius „nudžiūvusios tautos šakos“ atstovus (taip smetoninėje Lietuvoje buvo vadinami nutautėję lietuviai)?

Verkiame dėl lietuvių kalbos išlikimo Pietryčių Lietuvos salose, vadinamajame Dieveniškių apendikse ir visoje Vilnijoje (su dabartine baltarusiškąja dalimi) su Gervėčių, Lazūnų ir Pelesos salomis. Deja, privalome pripažinti, kad tai tik lietuviškos salos, o aplink – žmonės, jie kalba arba lenkiškai, arba „po prostu“. Nors Lietuva valdo Šalčininkų ir Vilniaus rajonus nuo pat 1990 m. kovo 11-osios, sugebėta tik susikauti su vadinamaisiais autonomininkais, vadovaujamais iš Maskvos.

[[ge:lrytas:lrytas:39075480]][[ge:lrytas:lrytas:38710339]][[ge:lrytas:lrytas:38358756]][[ge:lrytas:lrytas:37858289]]

Dabar atsirado nauja grėsmė – jau nebe lenkai, o Baltarusijos diktatūra, kuri vietoj lenkų mato Vilnijoje baltarusius ir kartoja senus teiginius apie „lietuvysus“ arba „žomoitus“, užgrobusius baltarusišką Vilniją, apie baltarusišką LDK prigimtį, Vytį ir raštiją.

Lietuviai niršta, siūlo kautis, bet neieško sprendimų, kaip ginčytis su Orwello pasauliu, kur balta yra juoda, karas yra taika, melas yra tiesa.

Kai kas siūlo tik ginčytis – panašiai kaip sovietiniais laikais duoti atsaką kam nors Vakaruose, bažnytiniam klerikalizmui ar buržuaziniam nacionalizmui. Tik kas apie tai skaitys, jei patys lietuviai nebeskaito. Lietuviai nebeskaito nieko, kas išleista po Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ 1936 m. Tik giedami ditirambai šiai perleidžiamai Lietuvos istorijai užmirštant, kad ji parašyta karo su Lenkija sąlygomis, kai Lenkijos ir Lietuvos istorinių santykių pilnatvės nebuvo galima tikėtis.

Būtent tokiame kontekste atsirado R.Kamuntavičiaus studija, kurioje pirmąkart dėmesingai žiūrima į baltarusių istoriografiją, kad ir kokia ji būtų mums nepriimtina. Autorius yra liberalaus ir daugiaperspektyvio požiūrio į istoriją šalininkas, artimas šiuolaikinei empatinei istoriografijai. Todėl R.Kamuntavičius turi atlaikyti demonišką kritiką. Jis, regis, neįvertino, kad ne visas pozicijas, esančias toli nuo tradiciškai įrodytų tiesų, reikia priimti. Visų pirma – Lietuvos valstybės kūrimosi siužetą, kurį baltarusių litvinizmo skelbėjai nukelia į Naugarduką.

R.Kamuntavičius panašiai koneveikiamas, kaip kadaise buvo neigiamas istorijos guru Edvardas Gudavičius.

[[ge:lrytas:lrytas:28047608]]

Į atmintį įsirėžęs pastarojo ginčas su vienu šiuolaikinės istorinės mitologijos kūrėjų, ir dabar tebesančiu autoritetu Lietuvos šapokininkams. Ginčas buvo apie Lietuvos pilis Žalgirio laikais – kiek turime mūro pilių ir kiek jų turi vokiečių ordinas? Tas istorijos „autoritetas“ klausė: „Ar pilis skaičiuosime ant pirštų?“ E.Gudavičius atsakė: „Taip, ant pirštų.“ Tik šiandien supratome, ką E.Gudavičius norėjo pasakyti: LDK mūro pilių turėjo 16 – priskaičiuojant Podolės Kamenecą ir net tas, kurios turėjo tik mūro kuorą (Eišiškės) ar visai neišliko (Orša). Tuo metu vokiečių ordinas Prūsijoje ir Livonijoje turėjo 260 mūrinių pilių.

O kuo čia dėtas čia litvinizmas? Lietuviai dažnai nežino, pagal ką šūkauti, – A.Šapoka ir dauguma šapokininkų tyli, šaltinių neskaitom, skaičiuoti nenorim, o rėkaut mėgstam kaip airiai.

Užsispyrę įsivaizduojame, kad XXI a. Vilnijos ir ne tik Vilnijos žmonės atlietuvės. Tokia vaizduote vadovavosi ir Balys Sruoga, kartojęs tezes apie lietuvišką Vilnijos žmonių kilmę, užmiršdamas Gedimino ir Vytauto atvirų durų politiką. Kol pro tas duris ateina karaimai ir vokiečiai, žydai ir totoriai, mums dar patinka. Bet vengiama temos apie Kęstučio ir Vytauto užvaldytos Palenkės lenkus, kurie drąsiai galėjo atsikelti į Lietuvos branduolį, kad ir prie Nevėžio, Vandžiogalos, Buivydžių ar prie Neries. Solidūs lietuvių istoriografai, tirdami baudžiavos istoriją, kažkodėl apėjo akalicas arba bajorkaimius, kuriuose žmonės nebuvo baudžiauninkai, bet ir ne visai bajorai, nes neturėjo baudžiauninkų.

Maža to, dažnai ūkas aptraukia galvas ir dėl kitko. Dar iš iki šapokinės istoriografijos ateina teiginys, kad visi lietuviai yra dorybingesni ir laisvesni nei jų „susiedai“, kad lietuviai gražūs ir be rašto bei mokyklų. Tiesa, kartais to ir nereikia, nes mes jodinėjame po svečias šaleles – ne knygų, o skarelių mergelėms. Keršto tema taip pat apeinama – 1205 m. žiemgalių kerštas lietuviams buvo aprašytas Henriko Latvio: „Lietuvių vadas Žvelgaitis buvo sunkiai sužeistas. Žiemgalis, tai pamatęs, pribėgo ir nupjovė jam galvą. Ją įmetė į roges, kurios jau buvo pilnos lietuvių karių galvų.“

Tiesa, mokyklų ar netgi universitetų kartkartėmis prireikia, bet galima tada supykti ant lenkų: įkūrė mokyklas prie bažnyčių ir sulenkino lietuvius. Ar šiandien Lietuvos katalikų bažnyčia neturėtų atsiprašyti lietuvių tautos už polonizaciją? Vienas iš akademininkų šapokininkų manęs klausė: „Kam reikalinga E.Gudavičiaus europeizacijos koncepcija, jei mes ir taip indoeuropiečiai?“ Belieka perklausti: „O kaip su iranėnais, indais, tocharais ir net su rosijanais?“ Nemėgstami klausimai apie raštus ant naujai rastų krivių krivulių – argi esame gražūs ir be būdelių su širdele? Kodėl nereaguojame į šiuolaikinę archeologinę tipologiją, kad civilizacinėje olimpiadoje Kristaus laikais tebuvo septynios dalyvės, o baltai kovėsi dėl priešpaskutinės, šeštos, vietos su ugrosuomiais? Lietuvos proistorės tyrinėtojai kažkodėl pabėga nuo archeologinės Pietryčių Lietuvos pilkapių kultūros tyrimų, bet užtat suspėja giedoti ditirambus žurnalistės, baltų istorijos tyrinėtojos Jūratės Statkutės gotų teorijai, esančiai labai jau atokiai nuo pasaulio gotistikos teorijų.

Trūksta moralo? Neišmoktos Mykolo Biržiškos pamokos. Nesurastos ir nepaaiškintos Buivydžių ar Eišiškių akalicų analogijos Kauno Lietuvoje – Liauda ir Vandžiogala. Kodėl užmiršta Jonava ir Dotnuva? Taip pat neišmoktos pamokos, kai lietuvių tautinis sąjūdis Žemaitijoje prieš pat Didįjį Vilniaus Seimą buvo viso labo su Juozu Tumu-Vaižgantu, Povilu Višinskiu su keliom panom.

Ar nereikėtų pirmiausia nemojuoti kardais ties kvailiausia siena, o išmokti argumentuoti tos sienos kvailumą, susitvarkyti su etnografiniu Lietuvos žemėlapiu ir jame atrasti vietos Vilnijai, bet ne pagal lenkų nacionalistų-dmovskininkų išsigalvojimus, bet prisimenant Vilniaus vaivadijos kilmę bei regioną tarp Dzūkijos ir Aukštaitijos.

Žodžiu, išmokime Vilnijos istoriją ir geografiją su Vilniaus vaivadijos rytinėmis ribomis ir 1920 m. Lietuvos ir Rusijos sutarties sienomis. Pradėkime skirti Vilnijos lenkų kalbą („gwara wilenska“) nuo „po prostu“ kalbos. Derėtų pramokti tiek vienos, tiek kitos. Juk pirmoji – Adomo Mickevičiaus kalba su „Litwo, ojczyzna moja“, o antroji – primenanti Leono Sapiegos Lietuvos Statutų bei Lietuvos Metrikos kalbą, Lietuvos metraščius su Palemonu, su Gedimino sapnu, Geležinio vilko ir Vilniaus įkūrimo legendomis. Pramokus lenkiškai reikėtų pradėti skaityti M.Biržiškos „Na posterunku wilenskim“ („Vilniaus sargyboje“).

Pabaigoje – M.Biržiškos moralas iš 1920-ųjų Vilniaus: „Susimildami, siųskite lenkų kalbos nemokančius valdininkus ne tik į Vilnių, bet ir į Vilniaus miestelius bei kaimus. Praregėsite, kaip jie nustatys vietos žmones prieš valstybę! Žinau, jog tuo daug su kuo skirsimės, bet būdamas atviras Vilniaus kovotojas už lietuvybės teises griežtai pleptelsiu: Lietuvos vyriausybė neprivalo į Vilnių leisti nė vieno valdininko, lenkiškai nemokančio, pradėjus nuo prezidento ir baigiant sargu. Tiktai tuo būdu ji suriš Vilnių su visa Lietuva, suvalstybins ir sulietuvins.“

Alfredas Bumblauskas. Dar kartą apie litvinizmą (1)