Pereiti į turinį

Alfredas Bumblauskas. Dar kartą apie litvinizmą (1)

Alfredas Bumblauskas
Lrytas Premium nariams
Sekite Lrytas Google
Prieš metus buvo sukurta televizijos laida „Ar litvinizmas yra grėsmė?“ su istoriku Rūsčiu Kamuntavičiumi. Turėtume džiaugtis, kad atsiranda lietuviškas žvilgsnis į kaimynų, juolab tokių artimų, istorijas.
Alfredas Bumblausas
Daugiau nuotraukų (1)

Niekas nebando juokais nuleisti baltarusių pretenzijų į Vilnių, tai gali priminti nacių Sudetų aneksijos ideologinį paruošimą. Bet kuriuo atveju bandymas suprasti ideologinį ir mokslinį oponentą neatleidžia valstybės nuo stebėjimo, kad objektyvus tikrovės pažinimas nevirstų pasiruošimu agresijai.

Vytautas Čepas savo „Plepaluose“ cituoja kažkokį airį: „Airiai yra tauta, kuri nežino, ko nori, bet pasirengę žūtbūtinei kovai, kad tai gautų.“ Tokia nuostata primena ir lietuvių elgseną ne vienu atveju.

Visada lietuviai nuduoda esantys tolerantiški, draugiški ir svetingi. Džiaugėmės, kad Gedimino laikais radosi vokiečių ir net rusėnų priemiesčiai. Džiaugiamės, kad Vytautas išleido privilegijas Brastos ir Gardino žydams, kad juos ir karaimus bei totorius apgyvendino aplink Trakus, bet nekalbame, iš kur lenkakalbės akalicos prie Nevėžio ar Vandžiogalos, prie Neries, Buivydžių, Nemenčinės ir Eišiškių. Ar jos ne nuo Vytauto laikų, kai jis buvo užvaldęs Palenkę, kur gyveno lenkų ar mozūrų smulkieji bajorai?

Ar ne tokie patys airiški lietuvių norai – norime 1920 m. liepos 12- osios sutarties, kai Petras Klimas sugebėjo pagrįsti istorines ribas iki pat Beržūnos, Nemuno ir Molodečno sienų. Taip pat kartojame, kad 1940 m. net „stojimo į SSRS tautų broliją „auka“ neatnešė tų P.Klimo arba Lenino sienų, o kaip tik jas sutaršė – nuo Druskininkų iki Visagino internetinis žemėlapis rodo 240 km, bet iš tikrųjų tarp šių dviejų miestų Lietuvos ir Baltarusijos siena – 680 km. Taigi erdvių norime, bet ką ten daryti, nežinome. Kur padėsime tuos lenkiškai ar „po prostu“ kalbančius „nudžiūvusios tautos šakos“ atstovus (taip smetoninėje Lietuvoje buvo vadinami nutautėję lietuviai)?

Verkiame dėl lietuvių kalbos išlikimo Pietryčių Lietuvos salose, vadinamajame Dieveniškių apendikse ir visoje Vilnijoje (su dabartine baltarusiškąja dalimi) su Gervėčių, Lazūnų ir Pelesos salomis. Deja, privalome pripažinti, kad tai tik lietuviškos salos, o aplink – žmonės, jie kalba arba lenkiškai, arba „po prostu“. Nors Lietuva valdo Šalčininkų ir Vilniaus rajonus nuo pat 1990 m. kovo 11-osios, sugebėta tik susikauti su vadinamaisiais autonomininkais, vadovaujamais iš Maskvos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.