Nuotoliu susitikęs su šalies vadovu Gitanu Nausėda I.Adomavičius stojęs prieš žurnalistus graudinosi, prakalbo apie savo senelį, kuris „nebuvo komunistas“, galiausiai įsiaudrino kalbėdamas apie kultūros sektoriaus atstovų kasdienybę ir jautriai sureagavo į jo atžvilgiu skriejančią kritiką.
Prezidentūroje pasipylusių kandidato į kultūros ministrus emocijų nepraleido ir internautai – jau dabar svarstoma, kad ši spaudos konferencija įeis į istoriją.
„Dabar prezidentūroje vyksta kandidato į kultūros ministrus prisistatymas. Jei nematėt, šiek tiek palaukit. Citatos šio šou dar ilgai plaukios internete.
Jei prezidentas dar abejojo, manau, abejonių neliko jokių. Blogiau negu Gražulis“, – feisbuke rašė tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas.
„Neverta kalbėti apie asmenį. Kaip sugebėjo prezidentas ir socialdemokratai sukurti tokią situaciją, kurią regėjome šiandien prezidentūroje?
Apie ką reikia kalbėti, tai jokių Nemuno aušrų Kultūros ministerijoje. Nepameskime pagrindinės minties ir siekio!“ – komentavo ir liberalas, buvęs kultūros ministras Simonas Kairys.
„Linkiu didiesiems koalicijos strategams šią spaudos konferenciją žiūrėti nuolatinio kartojimo režimu... kad akys išvarvėtų“, – svarstė ir politologas Nerijus Maliukevičius.
„Gal kas žino kokių nors būdų kaip galima būtų atmatyti šį Stand up?“ – klausė Seimo demokratas Domas Griškevičius.
Politikos analitikas ir apžvalgininkas Marius Laurinavičius tikino, kad galime turėti išties „unikalų kultūros ministrą“.
„Žmogus pats patvirtino, kad antrus metus kursą kartoti M.K.Čiurlionio mokykloje jam tikrai teko. Bet, pasirodo, tai buvo... jo paties pasirinkimas. Ar dar girdėjote Lietuvoje tokių atveju, kad kas nors mokykloje pats nusprendžia likti antriems metams?
Bet tai buvo tikrai net ne pats įsimintiniausias šio SUDEGUSIO TEATRO ARTISTO (pamenu, taip panašius bent jau mano vaikystėje vadindavo) pasirodymo prezidentūroje epizodas.
Įsimintinesnė buvo pasaka apie rytinę kelionę, kurios metu ir senelį aplankė, ir klasiokus sutiko, ir mokytoją (visi, žinoma, paramą jam reiškė), o galiausiai dar į Katedrą užsuko. Jau laukiau pareiškimo, kad ten net Dievo paramos sulaukė, bet to neišgirdau.
Bet sudegusio teatro artistui pasirodymas buvo tikrai neprastas. Kažkuo net prezidento istoriją su 9–10 metų berniuku priminė. Tik ši – dar įspūdingesnė. O kas sakė, kad sudegusio teatro artistas negali būti ministru?
Jei M.K.Čiurlionio menų mokyklos kurso kartotojas gali, tai sudegusio teatro artistas – ne mažiau“, – komentavo M.Laurinavičius.
Pasakojimas – su vaizdingomis detalėmis
Prieš žurnalistus kandidatas į kultūros ministrus stojo vos baigęs pokalbį su G.Nausėda.
„Šiandien rytą turėjau progos, nes anksčiau atvežiau sūnų į mokyklą, pakeliui dar turėjau pusantros valandos, ir užsukau pas savo senelį“, – savo komentarą po pokalbio su G.Nausėda pradėjo I.Adomavičius, tačiau iš karto susigraudino, jam užlūžo balsas.
„Jeigu nors kokią kultūros dalį reikėtų išlaikyti arba ją priimti, tai nuo tų žmonių, kurie to verti. Mano senelis gimęs 1932 metais. Jam 94 metai. Jis yra prisiekęs Lietuvai nuo pat vaikystės, gimimo iki pat dabar“, – pasakojo I.Adomavičius.
Kandidatas pasakojo, kad kai buvo paauglys, jo senelis padėdavo partizanams, vėliau slėpė kultūrinę literatūrą.
„Dar iki šiol jis tai slepia spintoje, iki šiol jis bijo pasakyti, kad ją turi, nes dar bijo, kad jį gali išvežti“, – kalbėjo I.Adomavičius, ir dar kartą susigraudino.
Kandidatas taip pat akcentavo, kad jo senelis „niekada nebuvo jokios Komunistų partijos narys“, o buvo nepaprastas inžinierius.
„Šiandien jam yra 94 metai. Aš pas jį atėjau, papusryčiavome, pasišnekėjome smagiai, jis mane palaiko, nors jis visą laiką balsavo už konservatorių partiją ir net turi padėkas“, – kalbėjo jis.
Toliau I.Adomavičiaus istorijoje atsirado dar daugiau veikėjų.
„Tada nusprendžiau eiti pėstute, nueiti pro savo mokyklą, ėjau žemyn upe, sutikau netyčia klasioką, dailininką, kuris dabar užsiima pakuotės dizainu, ir su juo, žygiuodami palei Vilnelę, žiūrime – tikrai garbus mano istorijos mokytojas Albinas Galinis stovi, žiūri į upę“, – pasakojo I.Adomavičius, paaiškinęs, kad būtent šis žmogus jam įdiegė supratimą, kas yra Lietuva ir istorija.
Tada I.Adomavičius teigė pagalvojęs apie žmogų Aukštakalniuose, esančiuose Rokiškio rajone, nes jis ten buvo užėjęs į trobelę, kur gyveno vienas senukas.
„Įdomu, kokią jis kultūrą ten mato? Ar tą Vilniaus elito ir pažibos aukštakalnius? Ar dėl to mes kovojome? Kokią kultūrą ten diegsime?“ – klausė jis.
I.Adomavičius vardijo, kad yra daug „darbo žmonių“, kurie dirba paprastą darbą – suvirintojai, kepėjai, statybininkai, kurie vakare grįžta, atsisėda savo garažiuke, atsidaro molbertą ir tapo.
„Aš už tai, kad būtų supaprastinta tvarka, priėjimas tų žmonių prie pinigų, dėl kurių čia kažkas kovoja. Tų pinigų visiems užteks, tik reikia sukurti sistemą, kuri būtų paprasta, lengva visiems norintiems kurti menininkams“, – kalbėjo I.Adomavičius.
Kandidatas klausė, ar tie 40 tūkst. žmonių, pasirašiusių peticiją prieš jo tapimą kultūros ministru, yra tiesiog opozicija ar kiti žmonės, kurių negalima patikrinti. O tuomet, kai pradėjo kalbėti apie prieš jį rengiamą protestą, I.Adomavičiaus emocijos vėl sukilo į paviršių.
„Prieš dvi dienas buvo kas? Ar galite pasakyti man? Buvo 150 metų Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Rugsėjo 22 diena. Ji niekados negrįš atgal. Bet kažkoks visuomenininkas, kažkoks žmogus sugalvojo tą paversti į paprasčiausią… Aš esu paprastas, aš niekam nereikalingas, paprastas žmogus. Kodėl reikia iškelti mane, kuris dar nėra tiek iškilus, kiek Čiurlionis?“ – pykčio neslėpė I.Adomavičius.
„Kodėl sakome patyčių kultūra? Nuo kokios patyčių kultūros (ginsimės – Lrytas), jeigu jūs patys ją kuriate? Apie ką mes galime kalbėti?“ – klausė jis. Anot kandidato, Čiurlionio 150 metų minėjimas buvo užgožtas viso to, kas įvyko dėl jo kandidatūros.
„Aš ginsiu, kad Čiurlionio atminimas būtų visą laiką matomas visiems – ne tik Vilniaus elitui. Jeigu būsiu kultūros ministras, būsiu visos Lietuvos, viso pasaulio lietuvių kultūros ministras. Ir kultūros ministerija ne veltui šiandien tapo labiausiai matoma, o dėl to, kad kažkas joje gali pasikeisti“, – savo kalbą užbaigė I.Adomavičius.