Kultūros ministro rinkimas iš viso pavirto farsu, o jo kaltininku galima drąsiai įvardinti prezidentą G.Nausėdą.
Pirmiausia sunku suprasti, kuo G.Nausėdai neįtiko G.Palucko ministrų kabinete šias pareigas ėjęs socialdemokratas Š.Birutis.
Gal vasaros savaitgalį neatvyko į kokį koncertą, kuriame pasirodė prezidentas, o žinant, kad jis gali būti kerštingas, tokia atomazga neturėtų stebinti.
Šalies vadovas oficialiai kritikavo Š.Birutį dėl neva pasyvios Kultūros ministerijos laikysenos rengiant Lietuvos kultūros sezoną Vokietijoje.
Pats Š.Birutis nesuvokia šios kritikos ir teigia, kad jo vadovaujamai ministerijai per devynis mėnesius netgi pavyko padaryti daugiau, nei jis tikėjęsis, pateikė ataskaitą, kurioje išvardijo gausybę nuveiktų darbų.
Žinoma, savo veiklą šitaip gali įvertinti dažnas ministras, nors tai būtų ir toli nuo tiesos.
Bet Š.Birutį užtarė ir didžiųjų kultūros įstaigų vadovai, prašydami paskirtosios premjerės I.Ruginienės palikti jį vadovauti Kultūros ministerijai dėl strateginės vizijos ir kompetencijos.
Tačiau tai jau nepadėjo. Atrodo, G.Nausėda, liaudiškai pašnekant, užsisėdo ant Š.Biručio panašiai kaip premjerės I.Šimonytės Vyriausybėje savo priekabių auka buvo pasirinkęs sveikatos apsaugos ministrą A.Dulkį.
Šiaip ar kitaip, Š.Biručio nušalinimas buvo tik pirmas farso veiksmas, nuo kurio pradėjo rutuliotis politinis spektaklis.
I.Ruginienė suskubo pranešti kad į jo vietą bus teikiamas G.Palucko patarėjas T.Vinokuras, bet netrukus partija pasirinko labiau patyrusią Seimo Švietimo komiteto pirmininkę V.Aleknavičienę, o G.Nausėda spėjo ją paskirti kultūros ministre.
Viskas dar kartą apsivertė, kai prezidentui primygtinai reikalaujant energetikos ministro poste palikti Ž.Vaičiūną socialdemokratai su aušriečiais sutarė apsikeisti Energetikos ir Kultūros ministerijomis.
Pastaroji atiteko „Nemuno aušrai“, kuriai, regis, nusibodo būti nuolat mindžiojamai.
Gal todėl kaip iššūkį ir nesitaikstymą su esama padėtimi ši partija kandidatu į kultūros ministrus pasirinko tolimą R.Žemaitaičio giminaitį I.Adomavičių, tuo įpykindama ir sukeldama ant kojų kultūros veikėjus.
Anot kultūrininkų, valdantieji, madingai sakant, net ėmėsi „trolinti“ prezidentą.
Mat vis neskirdamas aušriečių kandidatų G.Naudėda buvo pareiškęs, kad prekyba kebabais nebus laikoma ministro portfelio verta patirtimi, o juk R.Žemaitaičio pasirinktas I.Adomavičius, dabar dirbantis Seimo vicepirmininko R.Šukio patarėju, iki pernykščio rudens buvo makaronus gaminančios bendrovės komercijos direktorius.
Tiesa, I.Adomavičius yra baigęs M.K.Čiurlionio menų mokyklą, nesėkmingai bandė laimę televizijos muzikiniame projekte, gieda bažnyčios chore.
Tačiau šitokia patirtis protestuojantiems prieš šį aušrietį kultūros bendruomenės atstovams neatrodo verta kultūros ministro portfelio.
Užkliūva ir pats Kultūros ministerijos iškeitimo faktas. Tarsi ji prezidentui daug mažiau svarbi nei Energetikos, kurios vadovu jis žūtbūt norėjo išlaikyti Ž.Vaičiūną.
Šio politiko profesionalumas nekelia abejonių, bet atrodo, kad vadovauti kultūrai, skirtingai negu energetikai, G.Nausėda tinkama laiko ir makaronų ar lazanijos gamybos patirtį.
Pagrįstai galima klausti ir to, kodėl prezidentas taip užsispyrė palikti Ž.Vaičiūną energetikos ministru ir dėl to net sutiko leisti aušriečiams deleguoti partinius kandidatus į Vyriausybę, nors nekart žadėjo griežtai laikysis kriterijaus, kad šios partijos nariai netaps ministrais.
Galbūt pareiškęs, jog energetikos ministru reikia palikti Ž.Vaičiūną, prezidentas nenorėjo atsitraukti, kad nepasirodytų silpnas, gal tokią poziciją nulėmė nerimas, jog šią strategiškai svarbią sritį ims kontroliuoti asmeninių interesų joje turintys aušriečiai, o gal – giluminiai procesai, kurie nematomi plika akimi.
Vienaip ar kitaip, šalies vadovas laimėjo, o socialdemokratai vis dėlto susitaikė su jo valia, nors toli gražu ne visiems jų gretose patiko toks posūkis.
Ne vien Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas V.Andriukaitis ėmė kaltinti G.Nausėdą Konstitucijos nepaisymu tiek dėl Ž.Vaičiūno primetimo naujai valdančiajai koalicijai, tiek dėl „Nemuno aušros“ partinių ministrų išbrokavimo.
Ko gero, tai paveikė prezidentą, nes Prezidentūra staiga pakeitė toną ir ėmė kalbėti, jog gali būti skiriami ministrais ir aušriečių partiniai kandidatai, svarbu, kad jie būtų kompetentingi, o šalies vadovas esą yra ne notaras ir automatiškai nepalaimins R.Žemaitaičio pasiūlytų asmenų.
O aušriečių vedlio grasinimus, kad pasitrauks iš valdančiosios koalicijos, Prezidentūra netgi pavadino terorizmu ir pareiškė, jog prezidentas su teroristais nesidera. Su tokia aštria retorika buvo aiškiai prašauta, nes jau netrukus G.Nausėda derėjosi su paskirtąja premjere ir visų koalicijos partijų lyderiais, įskaitant R.Žemaitaitį.
Galima ir toliau šaipytis iš susidariusios situacijos, jei toks politinis chaosas nesidarytų pavojingas.
Tiesa, demokratiniam pasauliui žinomi ir daug ilgesni laikinųjų vyriausybių laikotarpiai – pavyzdžiui, rekordą pasiekusi Belgija nepajėgė suburti ministrų kabineto net 500 dienų.
Tačiau Lietuva dabar vadinama geopolitinio nestabilumo sąlygomis gyvenančia pafrontės valstybe ir tikrai ne laikas užsiimti nesibaigiančiais politiniais pasistumdymais.