Žiniasklaidai skirtoje erdvėje žurnalistai antradienį kalbino „Nemuno aušros“ pirmininką Remigijų Žemaitaitį. Šalia pribėgo V.Bartkevičius, kuris, išsitraukęs telefoną, pradėjo filmuoti politiką klausdamas, kam priklauso Krymas.
„Kas? Kieno Krymas? Kaip čia pasakyti. Okupuotas Rusijos, o teisiškai – dar Ukrainos“, – visuomenininkui atsakė R.Žemaitaitis.
V.Bartkevičius paklausė, ar taip mano visi jo frakcijos nariai, į ką „aušrietis“ atsakė, kad taip.
„Nemanau, kad visi žino“, – jau nueinančiam R.Žemaitaičiui replikavo V.Bartkevičius.
LNK televizijos žurnalistė paprašė visuomenininko netrukdyti, nes šis įsiterpė į tuo metu kolegės darytą pokalbį su R.Žemaitaičiu.
Po tokio prašymo V.Bartkevičius įtūžo ir pradėjo siuntinėti visus šalia stovėjusius žurnalistus, svaidėsi necenzūriniais žodžiais, aiškino, kiek daug jis yra pasiekęs ir kiek padeda Ukrainai, klausė, ar kas nors iš žurnalistų Ukrainoje yra netekę rankos pirštų, kaip nutiko jam pačiam.
Žiniasklaidos atstovai į provokaciją nesileido ir tiesiog ignoravo V.Bartkevičių. Šis dar kurį laiką pastovėjo, vis dar vardydamas savo nuopelnus, kol galiausiai kažkur išėjo.
„Valdas taip tiems čiulptukams atsakė, kad ilgai atsimins“, – tokį komentarą pasidalijusi vaizdo įrašu iš minėtos situacijos feisbuke brūkštelėjo aktyvistė Vilma Fiokla Kiurė.
V.Bartkevičius po kurio laiko į feisbuką įsikėlė vaizdo įrašą, kuriame nufilmavo, kaip pro šalį einančio valstiečio Valiaus Ąžuolo taip pat paklausė, kieno yra Krymas.
„Tikrai ne mano“, – atsakė V.Ąžuolas.
Seime visuomenininkas – dažnas svečias. Neretai leidimą jam čia patekti paprašo išrašyti konservatorių lyderis Laurynas Kasčiūnas.
Tačiau šis tikina, kad šįkart tai – ne jo darbas.
V.Bartkevičius aprašė savo versiją
Feisbuke vėliau situaciją iš savo perspektyvos aprašė pats V.Bartkevičius. Jis pripažino, kad vartojo necenzūrinę leksiką, tačiau aiškino, jog Seimas – tautos namai, todėl esą visi jame gali elgtis, kaip panorėję:
„Šiandien užėjau į Lietuvos Respublikos Seimą. Ne tik pasižiūrėti į mūsų Tautos namus, bet ir tam, kad sutikčiau ten dirbančius žmones — Seimo narius – ir užduočiau jiems amžinąjį klausimą: Kieno Krymas? Atrodytų, klausimas toks paprastas, kad net vaikas žino atsakymą. Bet, o tačiau – ne visi. Ir tą puikiai parodė visai nesena istorija su jau buvusiu kultūros ministru, kuris sugebėjo į šį klausimą taip ir neatsakyti.
Todėl šiandien, eidamas per Seimo koridorius, uždaviau jį garsiai. Ir taip, sutikau vieną žmogų, apie kurį kalbėta ne kartą net per daug– „Nemuno dešros partijos“ vadovą Remigijų Žemaitaitį. Užduodamas jam garsiai klausimą „Kieno Krymas?“, laukiau reakcijos. Jis kažką sumurmėjo, kreivai, šleivai, bet atsakė, bet tuo viskas nesibaigė.
Iš salės pasigirdo replika iš vienos žurnalistės, kurios vardo neminėsiu. Ji man pasakė: „Čia klausimus užduoda žurnalistai. O jūs kas?“ Aš atsakiau: „Aš – visuomenininkas, kuris kartais atlieka jūsų darbą. Ir turiu teisę užduoti klausimus visur, kur tik įmanoma. Su keiksmais, jei reikia. Nes ne visada sulaikau tą stresą, kai matau neteisybę.“
Pasakiau ir pamačiau — tylą. Žurnalistai nutylo. Drąsos iš jų turi retas. Išskyrus tą merginą, kuri išdrįso bent jau kažką pasakyti. Bet mes, visuomenininkai, darome jų darbą – ir tai visi žino. Mes keliame klausimus, kurių niekas nenori kelti. Kalbame apie tai, apie ką kiti tyli. Už tai negauname atlygio, bet darome, nes valstybė turi judėti pirmyn.
Visuomenininkai – tai visuomenės stuburas. Socialiniai tinklai davė mums balsą – galimybę kalbėti ir būti išgirstiems. O daugelis žurnalistų, sėdinčių medijų centruose, dar nesupranta, kaip pasikeitė pasaulis. Jie įsivaizduoja, kad vien todėl, jog baigė žurnalistiką, jie turi teisę neklysti, neklausyti ir nekritikuoti savęs. Kad tik jie gali kalbėti. Bet taip nėra.
Po nedidelio incidento dar kalbėjau su kita žurnaliste. Ji paklausė: „O tu nebijai, kad tau uždraus užeiti į Seimą?“ O kur tai parašyta, kad negalima keiktis jame? Seimas – tai Tautos namai. Tai ne privatus klubas, o mūsų visų namai. Uždrausti užeiti ten galima tik tiems, kurie smurtauja ar daro nusikaltimus prieš valstybę. Aš tokių nepadariau. Ir vargu ar padarysiu, priešingai nei čia esantys jos atstovai.
Aš tiesiog darau tai, ką moku – kovoju už valstybės išlikimą, taip, kaip sugebu. Gal ne visada tobulai, gal ne visada gražiai, bet nuoširdžiai ir veikdamas realiose laiko sąlygose – gatvėje. Man pavyksta ne tik garsiai kalbėti, bet ir savo kalbėjimu rinkti pinigus kovojantiems už mūsų laisvę – ukrainiečiams fronte. Ir tai daugelį erzina, nes tai nemaloni tiesa.
Mes, visuomenininkai, darome daugiau nei tie, kurie turėtų būti mūsų akys ir ausys. Mes klausiam, kai kiti tyli. Ir už tai neretai būname smerkiami. Todėl paskutinė mano replika buvo paprasta:
„Jūs neturite teisės man sakyti, ką galiu kalbėti ir ko negaliu. Ne jūs praradote rankos pirštus pakeldami sprogmenį Donbase. Ne jūs ten buvote. Ne jūs matėte, kaip atrodo karas. Tad nebandome užkimšti man burną, nes tai, kas vyksta dabar, yra tik preliudija į karą, kuris artėja ir pas mus. Ir kai tai įvyks, tie, kurie tylėjo, turės žiūrėti žmonėms į akis.“