Tačiau kartu, svarstė jie, iššūkių šioje srityje taip pat netrūksta, ir jie laikui bėgant tik transformuojasi. Europos Sąjunga išsikėlusi ambicingą tikslą – ilgainiui tapti klimatui neutralia ekonomika, tačiau žengiant link jo esą svarbu nepamiršti kelių esminių niuansų.
Forumo diskusijoje „Kiek tūkstančių darbo vietų ir milijardų verslui bei valstybei sugeneruos sėkminga žalioji Lietuvos ekonomikos transformacija?“ savo įžvalgomis dalijosi užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, Seimo narys, buvęs ekonomikos ir inovacijų ministras Lukas Savickas, energetikos ekspertas, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius ir aplinkos viceministrė Aira Paliukėnaitė.
Išsiskiria viena sritis
Paklaustas, kaip žaliosios transformacijos procesas vyksta mūsų valstybėje, ar Lietuva eina teisingu keliu ir išnaudoja visas galimybes, M.Nagevičius atkreipė dėmesį, jog apskritai mūsų šalies vaidmuo šitame kontekste – ypač reikšmingas.
„Nes mums tie globalūs procesai, Rusijos grėsmė yra labai aktualūs, ir natūralu, kad mes, kaip valstybė, turime rodyti pavyzdį to žaliojo kurso arba iškastinio kuro atsisakymo, kur tikimės, kad ir didesnės ekonomikos tą patį darys.
Nes šiaip nuo mūsų pačių, nuo iškastinio kuro atsisakymo ar neatsisakymo, labai daug pasaulyje nepriklauso, bet kaip pavyzdys, vis vien mūsų funkcija yra reikšminga“, – pastebėjo jis.
Pavyzdį kitoms valstybėms Lietuva, M.Nagevičiaus teigimu, rodo labai įvairiai ir skirtingose srityse. Tiesa, kai kur dar reikėtų pasitempti.
„Jeigu paimsime, sakykime, transporto sektorių, tai mums tikrai nelabai sekasi, nes iškastinio kuro vartojimas iš esmės auga. Nors šiemet yra turbūt pirmieji metai – gal dar kovido metais buvo sumažėjimas šiek tiek – bet tas sumažėjimas yra ne dėl to, kad mes kaip nors ypatingai transformavome savo transporto sektorių, o tiesiog dėl mokestinės politikos dalis vežėjų pilasi degalus ne Lietuvoje, o Lenkijoje. (...)
Tai transporto sektoriuje mes tikrai atsiliekame ir trūksta tos politinės valios, ir galbūt trūksta pigių technologijų, kaip tą naftos vartojimą sumažinti“, – svarstė energetikos ekspertas.
Tačiau kaip vieną iš sėkmės atvejų jis išskyrė Lietuvos šilumos ūkio sektorių.
„Jei anksčiau visiškai priklausėme nuo iškastinio kuro, tai dabar visas centralizuotas šilumos tiekimas priklauso nuo vietinio biokuro. Tai čia tikrai yra pavyzdys. Ne veltui ir mūsų prezidentas Jungtinių Tautų Asamblėjoje yra tą pavyzdį minėjęs kaip pavyzdį kitoms pasaulio šalims naudotis Lietuvos patirtimi“, – akcentavo M.Nagevičius.
O štai kalbėdamas apie elektros energetikos sektorių jis pabrėžė, jog šiandien esame „labai greitoje dinamikoje“.
„Taip, ten yra įvairių iššūkių, bet kalbant apie tempus, kaip vyksta atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje ir kaip mažėja elektros, kuri yra pagaminta iš iškastinio kuro, importas, tikrai pagal tempą esame vieni iš Europos lyderių – šiuo metu galime didžiuotis ir rodyti statistiką.
Tikrai yra garbinga Europoje“, – kalbėjo specialistas.
Buvęs ekonomikos ir inovacijų ministras L.Savickas, paklaustas, kaip Lietuva žaliosios transformacijos lauke atrodo ir globaliame kontekste, pabrėžė, kad Lietuvai žalioji transformacija yra kritiškai svarbi sritis, jeigu norime, kad tai taptų tvirtu pagrindu valstybės ir žmonių gerovės vystymuisi.
„Mūsų geopolitinė situacija iš esmės įpareigoja mus į tai žiūrėti iš geopolitinės perspektyvos.
Ir čia mes neturime kito pasirinkimo, kaip tik būti ta pavyzdine laboratorija, kuri rodo, kad tai yra įmanoma. Mes rodome per savo pavyzdį, kad mes išbėgę į priekį galime pasiekti energetinę nepriklausomybę. Mūsų geopolitinis kontekstas tai įpareigoja.
Visų antra, iš ekonominės perspektyvos, Lietuva lygiai taip pat turi suvokti, ir, mano supratimu, jau rodo stiprius rezultatus, kad tai yra kelias mums kloti labai stiprų pagrindą ateities ekonomikai“, – pabrėžė L.Savickas.
Tačiau, pridūrė politikas, čia mes turime neišsigąsti savo ambicijos ir kelti sau transformuojančius tikslus.
„Ir tuo pačiu matyti tuos ekonomikos lyderius, kurie šiandien toje srityje veikia“, – aiškino eksministras.
Pasak L.Savicko, Lietuvos žalioji transformacija iš esmės gali būti ir darbo vietų kūrimo politika.
„Štai keli skaičiai. Vien energetikos perėjimas iki 2030 metų gali sukurti 40 tūkst. darbo vietų. Vidutinė investicija į žaliąją infrastruktūrą sukuria pusantro karto daugiau darbo vietų nei iškastinė energetika.
Akivaizdu, kad tai yra tendencija, kurioje mes arba ja pasinaudoję įžvelgsime savo galimybę spurtuoti, kurti technologijas, transformuotis, būti pavyzdžiu ir po to tas technologijas parduoti, arba ateityje mes neišvengiamai turėsime jas pirkti ir tos darbo vietos bus susikūrusios ne pas mus. (...)
Tai šioje vietoje aš tikrai matau, kad tai yra tokia dinamika iš dviejų pusių – iš geopolitinio konteksto ir iš ekonominės ambicijos, kurią mes turime kelti“, – dėstė Seimo narys.
Svarbu išlaikyti kryptį
Aplinkos viceministrė A.Paliukėnaitė taip pat pastebėjo, kad Lietuvos lyderystė žaliosios transformacijos srityje – gana reikšminga. Anot jos, mūsų šalis išties padariusi pažangą.
„Galime tikrai pasidžiaugti, kad žvelgiant iš europinio konteksto perspektyvos, Lietuva yra tarp tų lyderiaujančių valstybių, galvojant apie tai, kaip greitai mums sekasi siekti pažangos, galvojant apie tą pačią ekonomikos dekorbanizaciją“, – sakė ji.
Žinoma, tęsė A.Paliukėnaitė, turime ir tam tikrų iššūkių, ir tie iššūkiai, priklausomi nuo sektoriaus, taip pat skiriasi.
„Jeigu jau paminėtas transporto sektorius, tai, aišku, yra technologijų prieinamumas, ir galbūt kai kurios technologijos neišsiekseleruoja taip greitai, kaip norėtųsi“, – svarstė viceministrė.
Pramonės srityje, pasak jos, irgi yra tam tikrų niuansų.
„CO2 sugavimo ir saugojimo technologijos ypač imliose energijai pramonės šakose yra svarbios, ir tikrai Lietuvoje turime įmonių, kurioms tas klausimas yra svarbus, tačiau tuo pačiu pasirodo ir straipsniai, kad tos galimybės saugoti Europoje yra vis dėlto pakankamai ribotos.
Tai tos technologijos irgi yra labai svarbios, galvojant apie dekorbanizaciją, ir tikrai turbūt stumti, nematyti to bendro konteksto negalime, ir į tai turime atsižvelgti“, – pabrėžė A.Paliukėnaitė.
Taip pat šiame kontekste, tęsė aplinkos viceministrė, svarbu kalbėti ir apie gamtos atkūrimo klausimą.
„Pastaruoju metu jis irgi aktualizuojasi ir nacionalinio saugumo kontekste. Pelkes Lietuvoje atkūrinėjame jau 20 metų, bet kažkaip iki šių metų turbūt niekada neturėjome tos diskusijos, ir ne tik nacionaliniu mastu – tuo klausimu labai aiškiai dirba tiek estai, tiek suomiai, ir tie patys lenkai kelia šitą klausimą, ir tą gamtos atkūrimą irgi aktualizuoja ir šiame kontekste.
Grynai iš žaliosios transformacijos perspektyvos irgi svarbu tai turėti mintyje, nes mūsų miškų, pelkių absorbcija ir apskritai gebėjimas sugerti tą likutinę emisiją irgi yra labai svarbus“, – pažymėjo A.Paliukėnaitė.
Užsienio reikalų ministras K.Budrys savo ruožtu žaliosios transformacijos neatsiejo ir nuo nacionalinio saugumo elemento. Jo teigimu, galima tik didžiuotis greita Lietuvos adaptacija prie geopolitinės situacijos, siekiant išvengti sąlygų, kuriomis galėtų manipuliuoti Rusija ir Baltarusija.
„Ir tai, kad mes 2022 metais pirmieji Europos Sąjungoje buvome visiškai atsisakę dujų, naftos ir elektros importo į Lietuvą, yra tikrai įspūdingas pasiekimas.
Tai yra taip pat ir pavyzdys kitiems, ką galime padaryti greitai, ir būdas, kaip tai padaryti – kad mes turime atsinaujinančius išteklius kaip generavimo šaltinį ir būtent tuo remiamės, tikrai yra pavyzdys ir labai konkretus įrodymas, kaip susisieja šios dvi temos“, – aiškino ministras.
Visgi, kalbėjo K.Budrys dabar klausimų sąraše yra ir dar vienas – kaip tvarkytis su spaudimu iš Kinijos dėl mūsų žaliosios darbotvarkės, jog šis nesugriautų mūsų pramonės šakų.
„Tai, kad 70 proc. elektromobilių yra pagaminama Kinijoje, kad mes turime milžinišką produkcijos perviršį Kinijoje ir šitose technologijose, tai, kad ir saulės panelių elementų 90 proc. pagaminama, mes suprantame, į kur visa tai veda ir kokia yra perspektyva.
Tai dėliodamiesi politiką mes turime tai vertinti ir būti nepriklausomi nuo tokio tiekėjo, mes turime būti saugesni ir turime bendradarbiauti tiek ES viduje, tiek su patikimais partneriais, užsitikrindami tiekimo grandines.
Lengva pasakyti, bet nusisuk sprandą padaryti“, – svarstė užsienio reikalų ministras.
Jam antrindamas L.Savickas taip pat pridūrė, jog žaliosios transformacijos tema ypač Briuselio koridoriuose išgyvena tam tikrą kovą dėl savo likimo, nes ji yra reikšmingai peržiūrima.
„Mes, kaip valstybė, esame vieni iš tų dar kelių labai stiprių ideologinių palaikytojų, bet tuo pačiu prie stalo dominuoja tema apie konkurencingumą.
Man atrodo, mums svarbu pagauti tą momentą, kad tą transformaciją, sisteminį pokytį europiniu lygiu, kuris vyksta, kad jis netaptų atsigręžimu nuo ambicingos žaliosios transformacijos, kad tas sisteminis pokytis būtų galbūt nuo tokių žaliųjų subsidijų prie tokios sisteminio strateginio atsparumo dimensijos – Europos Sąjungos strateginio atsparumo modelio kūrimu per žaliąją transformaciją“, – kalbėjo politikas.
Ar Europa pasieks savo tikslą?
Europos Sąjunga kelia tikslą iki 2050 metų tapti pirmąja pasaulyje klimatui neutralia ekonomika. Paklaustas, ar tai yra realu, ministras K.Budrys svarstė, kad toks ambicingas tikslas iš esmės pasiekiamas, bet svarbu nepamiršti kelių esminių dalykų.
„Tik turime neignoruoti tų aspektų, kuriuos kelia pramonė ir į kuriuos tikrai turėtume atsižvelgti.
Neturime prarasti konkurencingumo – čia yra pagrindinis dalykas. Kai žiūrime net į tas pačias globalias tarifų kovas, kai žiūrime įtampas, esmė yra ta, kas turės pranašumą, kas varys į priekį mūsų ekonomiką, ir kur mes būsime globaliai kaip geoekonominis veikėjas.
Tai manau, kad tai yra pasiekiama, ir čia reikės ir balansuoti įvairias priemones, ir naujoje finansinėje perspektyvoje tai bus vienas iš taškų, kur mes turėsime tai padaryti“, – teigė K.Budrys.
Anot ministro, kai kalbėsime apie transformaciją, šalia kalbėsime ir apie tai, ką Europos Sąjunga turėtų padaryti ne vien skatindama technologijas, bet ir jas apsaugodama, apsaugodama ir kritinę infrastruktūrą.
„Ką turėtų daryti apsaugodama nuo priešiškų investicijų į šią sritį, ir tai irgi turės savo kaštų dedamąją. Reikės balansuoti, ir čia Lietuvos vaidmuo bus labai svarbus, nes kaip tik 2027 metų pirmąjį pusmetį, tikėtina, finalizuosis derybos dėl naujos finansinės perspektyvos, ir ten ir turėsime tą balansą išgauti.
Mūsų vienas iš prioritetų – taip, yra konkurencingumas ir vidaus rinkos barjerų mažinimas“, – vardijo K.Budrys.
Kaip kalbėjo ir energetikos ekspertas M.Nagevičius, jeigu žalioji transformacija arba iškastinio kuro importo mažinimas Europos Sąjungai ekonomiškai neapsimokėtų, posūkis veikiausiai būtų didesnis.
„Nes čia yra toks konkretus ilgalaikių ir trumpalaikių interesų galimas konfliktas. Dabar mes esame tokioje situacijoje, kai vyksta karas, mes iš naujo dėliojame pasaulio geopolitinį žemėlapį, ir natūralu, kad dabartiniai interesai tikrai dominuoja, lyginant su ilgalaikiais, kas bus 2050 metais. Ir mums visą laiką reikia rasti balansą, bet šiuo metu trumpalaikiai interesai dominuoja.
Bet gera naujiena yra ta, kad jie susiderina – Europai, kaip labiausiai nuo iškastinio kuro importo priklausančiam pasaulio regionui, ekonomiškai tiesiog naudinga atsisakyti iškastinio kuro, nes tai gerina importo ir eksporto balansą.
Aišku, tai neturėtų virsti visišku technologijų importu iš Kinijos, naftos importu iš Saudo Arabijos, bet kiekvienas sumažintas litras naftos ar dujų ekonomiškai Europos Sąjungai yra naudinga“, – dėstė specialistas.
Aplinkos viceministrė A.Paliukėnaitė taip pat pritarė, kad tikslą Europos Sąjungai pasiekti įmanoma, ir Europoje tikrai yra puikių pavyzdžių – lyderystę ypač rodo tokios šalys kaip Danija, Suomija.
Teigiamai ji vertina ir pačių Lietuvos žmonių požiūrį į šiuos ilgalaikius siekius.
„Pavyzdžių tikrai yra, ir, man atrodo, dar galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje visuomenė tikrai turi didelį palaikymą. Virš 70 proc. pritaria klimato darbotvarkei ir tiems įsipareigojimams, kuriuos mes turime tiek europiniu, tiek nacionaliniu mastu, bet kas jau buvo paminėta dėl būtent energetinės nepriklausomybės ir saugumo dedamosios, apie 90 proc. žmonių pasisako apie tai, kad valstybė turėtų dar labiau ir stipriau judėti atsinaujinančios energetikos išteklių plėtros kryptimi.
Tai tikrai yra didžiulis palaikymas. Aišku, kai jau galvojame apie konkrečius sektorius, ką žmonės galvoja, kas turėtų prisiimti atsakomybę, čia galbūt dar yra įdirbio, kurį reikėtų padaryti.
Nes kol kas šiandien ką girdime, kad atsakomybę turėtų nešti pramonės įmonės. Tai vis dėlto yra vienas iš sektorių“, – aiškino A.Paliukėnaitė.