– Apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Švenčiam 150-ąsias jo gimimo metines. Visi, tai ir aš. Be to, juk tuoj dar vienas jubiliejus – jo galerijos Kaune (ta pirmoji, Pelėdų kalne!) atidarymo šimtmetis. Aš juk mėgstu būti siejamas su šimtmečiais. O svarbiausia, kad Čiurlionio (tada sakydavo – Čiurlionies) paveldas pateikia nuostabių istorijų apie tai, kaip dingsta ir atsiranda daiktai. Artefaktai. Taip tik sakoma, kad paveikslai nejudriai kabo. Jie dar ir kaip judūs!
– Kaip tai? Juk visur rašoma kaip tik atvirkščiai, kad Čiurlioniui labai pasisekė.
Visa jo kūryba, arba beveik visa, saugoma vienoje vietoje, MKČ muziejuje Kaune...
– Mat esame linkę primiršti tas dramatiškas jo paveikslų klajones. Štai kad ir pagrindinis MKČ paveikslų masyvas...
– Turite omenyje paveikslus, kuriais po dailininko mirties energingai ėmėsi rūpintis jo sesuo Valerija Čiurlionytė-Karužienė?
– Būtent. Vaizdžiai ir detaliai Valerija tai aprašo 1938-ųjų leidinyje (jį redagavo Paulius Galaunė): „Dar Čiurlioniui gyvam esant jo kūriniai buvo išmėtyti: vieni buvo parodoje, kiti Lietuvių dailės draugijoje, dar kiti pas gimines ir pažįstamus.“ Pomirtinei parodai 1911 m. kūriniai buvę surankioti ir atgabenti į Vilnių, tai daręs P.Rimša.
Iš Varšuvos keliolika „geresnių“ p. Volmanienei priklausiusių darbų irgi atgabenta į parodą. Valerija išsamiai aprašo tolesnius paveikslų klaidžiojimus po parodas, kaip formavosi „pagrindinis paveikslų masyvas“, 1913-aisiais grįžęs į Vilnių. Neminint pas privačius asmenis likusių darbų, dalies grafikos darbų, kurie vėliau žuvo Viekšniuose, toji „pagrindinė paveikslų dalis“ buvo įvertinta 25 tūkstančiais rublių, išperkant iš jo našlės Sofijos per 20 metų. Bet 1914 metais prasidėjo karas, paveikslai mažai kam berūpėjo. 1915-aisiais, vokiečiams jau smarkiai puolant, atrodė būtina ir paveikslus evakuoti.
Parengti juos kelionei į Maskvą padėjo, gavo lėšų ir vagoną Steponas Kairys, būsimasis Vasario 16-osios Akto signataras. Lemtingas sutapimas: vokiečiai būtent paveikslų išgabenimo dieną bombardavo Vilniaus stotį, bet traukinio su paveikslais bombos nepasiekė. Juos pavyko išvežti.
– Taigi paveikslai atsirado imperijos sostinėje. Negi jiems ten buvo saugu?
– Kur jau ten. Saugumu reikėjo nuolat rūpintis. Stojo bolševikmetis, o paveikslai atsirado Rumiancevo muziejuje. O juk buvo žinoma: iš tos saugyklos niekas nieko Lietuvai neatiduos. (Ne kitaip su Rusijoje atsiradusiomis vertybėmis yra ir mūsų laikais.) Valerija nepasiduoda, kreipiasi į Kapsuką, įtikinėja, kad paveikslams vieta Lietuvoje.
Tas sutinka, kad gal, bet ne anksčiau negu ten bus sovietinė valdžia! Valerija beldžiasi ir pas bolševikų komisarus, ir štai komisaras Lunačiarskis sutinka paveikslus „rekvizuoti“! Ar Valerija beldėsi ir „dar aukščiau“, vėliau būta prieštaringų liudijimų, 1938-ųjų tekste ji apie tai nerašo. Betgi faktas: bolševikai dekretu „nusavina“ Čiurlionio paveikslus, o tai įgalina dailininko seserį veikti ryžtingai.
Ji iš ano muziejaus perveža paveikslus į Jurgio Baltrušaičio butą, kur jie santykinai saugūs.
– Bet pagaliau Čiurlionis parkeliauja į Lietuvą!
– Bet tik po poros metų, 1920-aisiais. Paveikslai atsiranda Kaune ir dar per 5 metus jiems įrengiama atskira galerija. Iš pradžių – 1925-aisiais – Pelėdų kalne. Paskui V.Putvinskio gatvėje.
– Taigi „pagrindinis masyvas“ išsaugotas. Tai švenčiam šimtmetį!?
– Tai švenčiam!
– O kiek dar paveikslų buvo ar tebėra laikomi dingusiais?
– Po 1912 metų parodų čiurlionianos ekspertai signalizavo, esą nedingusių tėra 125, o dingę bene antra tiek. Tekstą su ta prielaida po poros dešimtmečių perspausdino ir „Židinys“, turiu namuose. Toliau vyko procesas, kurį aš sau vadinu „atribucija“. Aiškėjo, kad tas pats paveikslas gali būti pavadintas skirtingai, sakysim, parodose, laiškuose, memuaruose. Gali būti pavadintas „Baladė“, „Juodosios saulės pasaka“ ir „Juodoji saulė“. Arba – trečiasis „Ramybės“ variantas ar trečiasis „Tylos“ variantas...
Viską mechaniškai supliusavus nesunkiai susidarys gal ir visas šimtas neva ieškotinų. Ir vis dėlto tų tikrų pražuvėlių – nemažai. Kai 1970-aisiais tuos dingusius pamėginta inventorizuoti, paskelbtas sąrašas sukėlė nemažą intrigą.
– Ir kas gi intrigos autorius?
– Vytautas Landsbergis, kas gi kitas! 1970 metų „Švyturio“ 19 numeryje, taigi lygiai prieš 55 metus, paskelbė intriguojančią publikaciją „Nematyti Čiurlionio paveikslai“.
Padarė apskaitą, kas dingo, kas atsirado, ko ieškotina.
– Ieškoti ir rasti... Ir ko gi reikėjo ieškoti? Ir ar daug atsirado per tuos 55 metus?
– Pradėkime chronologiškai. „Viso Čiurlionio“, po įvairias kolekcijas išsibarsčiusių MKČ paveikslų, kaupimu vienoje vietoje Kaune susirūpinta dar tarpukariu. Iš p. Volmanienės įsigyti šeši paveikslai, bet čia iškart ir intriga. Pagal šaltinius ji bene turėjo dar ir septintąjį paveikslą, o jis galėjo likti Paryžiuje.
Ir iki pat šių dienų. Kažkurioje publikacijoje radau jį pavadintą „Gėlės prie vandens“.
– Ir to vieno tereikėjo ieškoti?
– Tikrai ne vieno, o ypač neramu buvo dėl kažkur pradingusios „Žinios“.
Aš ne menotyrininkas, bet drąsiai teigiu, kad „Žinia“ – etapinis, arba topinis, MKČ kūrinys. Minėtame 1938-ųjų leidinyje regime jo nespalvotą reprodukciją. Tais metais paveikslas buvo privačioje dr. J.Stonkaus kolekcijoje Kaune, Gedimino gatvėje, visiškai šalia mano dieduko Prano Mažylio ligoninės, čia pat, už tvoros. Beje, „Žinia“ jau buvo „suspėjusi“ Pirmojo pasaulinio karo metais dingti, o tada atsirado tik visiško atsitiktinumo būdu kažkokiame baldų sandėlyje, grįžo tuokart į Gedimino (turbūt ji dar vadinosi Kijevo...) gatvę.
O Antrojo pasaulinio karo metais dingo antrąkart! Nepailstanti brolio paveikslų globėja Valerija nenurimo. Atsiradusi 1972-aisiais Amerikoje išklausinėjo dr. Stonkaus palikuonis. Sužinojo, kur būtų galima ieškoti „Žinios“ pėdsakų, o tai tame pačiame Kaune, P.Vaičaičio gatvėje.
Pargrįžusi nuskubėjo nurodytu adresu, kur jau gyveno visai kiti žmonės. Paskambino prie durų, ir kai jos atsivėrė, iškart buto gilumoje pamatė ne bet ką, o kabančią „Žinią“. Valerijai teko apsukti pusę pasaulio, kad paveikslas atsirastų netoli tenukeliavęs, tame pačiame Kaune, tik kad Žaliakalnyje.
Jau tą pačią dieną paveikslas buvo pergabentas į muziejų.
– Ir to buto gyventojai nebandė priešintis, nereikalavo atlygio? Beje, iš kur sužinojote šią istoriją?
– Irgi iš ano meto „Švyturio“. Nemanau, kad būtų galėję priešintis. Juk tai nebuvo jų nuosavybė.
– Turbūt panašus jausmas apniko ir jus pamačius archyve Berlyne Vasario 16-osios Akto originalą?
– Neneigsiu, turbūt panašus. Tik aš šioje vietoje pabrėžiu, kad tokie daiktai turi galią pasislėpti ir valią atsirasti. Turbūt jie pajaučia, kad mums to jau tikrai labai reikia.
– O kokia tolesnė Čiurlionio paveikslų atsiradimų chronologija?
– Ne itin dinamiška. Bet gero po truputį. Po trijų dešimtmečių parkeliavo „Kapinių motyvas“. Buvo žinoma, kad paveikslas yra privačioje kolekcijoje tuometiniame Leningrade. Tik pastangos jį parsigrąžinti užtruko.
Jau kitoje epochoje – 1992-aisiais – MKČ muziejus sėkmingai įsigijo savo nuosavybėn „Kapinių motyvą“.
– O dar po 30 metų...
– Na, užtruko šiek tiek trumpiau. 2009-aisiais atsirado „Piramidžių sonata (andante)“. Buvo žinoma, kad tas paveikslas, itin reikšmingo ciklo „Piramidžių sonata“ dalis, įsigytas rusų diplomato, 1913 metais išsigabentas į Hagą ir liko Olandijoje. Diplomato anūkas atsišaukė tik kone po šimtmečio. Tuometinis MKČ muziejaus vadovas Osvaldas Daugelis asmeniškai vyko į Hagą to paveikslo perimti. Dabar jis Kaune, prasmingai papildo du kitus ciklo paveikslus.
– Betgi Čiurlionio sonatų cikluose visada yra po keturias dalis, o čia kol kas dar tik trečioji teatsirado...
– Intriga! Bet mes gebėkime džiaugtis.
– Ir visi tie atsiradę darbai, kaip sakėte, etapiniai, arba topiniai, Čiurlionio kūriniai?
– Drįstu teigti, kad net ir nežinant, kas pavaizduota Čiurlionio „pagrindiniame paveikslų masyve“, net ir pagal tuos kelis darbus pasaulis pajėgtų suvokti Čiurlionio genialumą.
– O kaip su tais, kurie tebėra dingę? Visos instrukcijos – aname straipsnyje, kuris prieš 55 metus paskelbtas „Švyturyje“?
– Na, profesorius V. Landsbergis savo per dešimtmečius paskelbtose publikacijose vis grįžta ir prie „dingimų“ temos. Įdomių dalykų apie tai paskelbta ir šiemet V.Laukaitienės sudarytame leidinyje. Ieškojimai toli gražu nesibaigę. O jeigu ieškoti, tai ir rast!
– Čiurlionio kūrinių „atsiradimus“ aptarėme, dabar imkimės „dingimų“ chronologijos.
– Bandykime. Bene Varšuvoje bene 1912-aisiais dingo bene 5 ciklo „Audra“ darbai.
– Labai jau daug tų „bene“...
– Matote, kiekvieno dingusio artefakto paieška turi savo vidinę logiką. Į tuos „galbūt“ ar „bene“ visada svarbu atsižvelgti. „Audros“ ciklas, pirmą kartą eksponuotas 1904-aisiais, – irgi tikrai etapinis. Ankstyvieji Čiurlionio darbai buvo tapę plačių visuomeninių diskusijų objektu. P.Rimša savo atsiminimuose labai išsamiai tai nupasakoja.
„Kas toks tas Čiurlionis“ – anuometiniai diskursai juk ir vyko aplink jo ankstyvuosius darbus, ir „Audra“, matyt, užėmė išskirtinę vietą.
Ciklas keliavo po MKČ parodas, o du iš šešių ciklo paveikslų netgi „leidosi“ nufotografuojami, tik kad matomi labai neryškiai. Sutariama, kad vienas paveikslas (arba Čiurlionio ranka perpiešta kita to paveikslo versija) yra saugomas Vilniaus dailės muziejuje.
Kiti ciklo darbai bene bus grįžę savininkei – Varšuvos dailės mokyklai, o joje 1912-aisiais buvo kilęs gaisras...
– Paminėjote Vilniaus dailės muziejų. Vadinasi, kažkiek paveikslų saugoma vis dėlto ne Kaune?
– Bent jau keturi stambūs darbai – tikrai. Minėtasis – Vilniuje, „Nojaus arka“ ir „Preliudas“ – Sankt Peterburge, „Rūstybė“ – Varšuvos tautiniame muziejuje. Klaidžioti po pasaulį jie pasineša po 1911–1912 metų parodų. Tų parodų kataloguose vis dar tebėra minimos trys „Piramidžių sonatos“, keturi „Audros“ ciklo paveikslai, „Juodoji saulė“, „Kapinių motyvas“, „Ilgesys“, „Nojaus arka“.
Dar po dvejų metų susiformavusiame „pagrindiniame paveikslų masyve“ iš minėtų darbų likusios tik dvi „Piramidžių sonatos“ dalys, o kiti pateko pas privačius asmenis, į įvairius muziejus. O dar ieškotini „Berželiai“, „Ilgesys“...
– Kas tas „Ilgesys“?
– Čiurlionio padovanotas Onai Pleirytei-Puidienei, „Ilgesį“ ji paliko Čeliabinske, esama žinių, kad paveikslas 1920-aisiais pasiekė Maskvą...
– O „Berželiai“?
– Vasario 16-osios Akto signataras...
– Stop, profesoriau. Nuklystate. Juk kalbamės apie Čiurlionį!..
– Prašyčiau manęs nepertraukinėti. Jonas Vileišis (signataras, na, tiek to, tuo metu dar tik būsimasis...) su Joniene buvo įsigiję mažiausiai keturis Čiurlionio darbus. Pasakojama, kad dailininkas specialiai Vileišių prašymu išpiešė trečiąjį „Ramybės“ variantą (abu pirmieji variantai yra muziejuje Kaune).
Tai štai tas trečiasis Pirmojo pasaulinio karo pradžioje pradingo Charkive. Ten ir šiuo metu karas, beje.
Dar du Čiurlionio darbus 1936-aisiais J.Vileišis, tuo metu Kauno burmistras, perleido MKČ muziejui. Ketvirtasis – „Berželiai“ – pražuvo, kai 1944-aisiais buvo apiplėštas Vileišių butas.
– Tai ir pačiame Kaune vis dar yra ko ieškoti! Kokios dar netektys?
– Dar labiau intriguoja likimas to, ką buvo įsigijęs pasaulinio garso kompozitorius Igoris Stravinskis. Dingimo chronologija ir net fizinės aplinkybės man gana miglotos. Vadovėlinis aiškinimas – kad kompozitorius laikė Čiurlionį savo dvare Ustyluhe, Ukrainoje, o 1920-aisiais galutinai išvykęs į užsienį paveikslą paliko. Tik ne viskas man čia sklandu. Paveikslas turėjo vadintis gal „Baladė“, gal „Juodoji saulė“, bet didžiausia painiava ne dėl to. Kitame šaltinyje randu, kad I.Stravinskis Ustyluhe paskutinį kartą esą lankęsis 1914-aisiais. O minėtais 1920-aisiais Ustyluho gyvenvietė priklausė Lenkijai, tai čia užsienis ar ne? To dar negana: „Juodoji saulė“ tarpukariu lyg buvusi pastebėta Paryžiuje. O štai dar keletą dešimtmečių po minimų įvykių garbusis kompozitorius samprotavo apie crescendo principą MKČ paveiksle, kuriame pavaizduotos, kaip manote, kas? – piramidės!
– Tai čia labai gera žinia. Tikriausiai tas trečiasis – iš „Piramidžių sonatos“! O ką, jeigu I.Stravinskis buvo įsigijęs trūkstamąjį, ketvirtąjį, „Piramidžių sonatos“ paveikslą? Juk aptarėme, kad kai atsirado „Andante“, ciklas vis tiek nepilnas...
– Turbūt ir jūs skaitinėjate landsbergianą, ne tik aš...
– Tai ir vėl tas Landsbergis?..
– Tikrai taip. Savo monografijoje „Čiurlionio dailė“ dar 1976-aisiais jis rašė, kad naujai sukurtą paveikslą Čiurlionis kartu su paskutinės vasaros darbais nunešė M.Dobužinskiui, o iš 1912 metų pomirtinės parodos jį buvo įsigijęs I.Stravinskis.
Vėlesnėse parodose paveikslo nebėra, o reprodukuojant 1914-aisiais pavadintas „Pasaka“, nurodant savininką.
Žymiai vėliau I.Stravinskis, prisimindamas Ustyluhe paliktą turėtą Čiurlionio paveikslą, jau mini piramides.
Tai V.Landsbergis ir išsakė prielaidą, kad gal tai dar viena „Piramidžių sonatos“ dalis! Tik kur tada jos ieškoti?
– O tai gal iš tikrųjų vangiai ieškoma?
– Na, jei paieškos apsiriboja laiškų parašymu Ustyluho ir Charkivo muziejams, tai lauk, kol atsiras, nesulaukdamas.
– Jūs vis minite šaltinius. Tai kiek jų išstudijavote?
– Ruošdamasis šiam interviu? Jums rūpi mano laisvalaikis? Na, kokias dešimt monografijų.
Straipsnių periodikoje – antra tiek. „Židinyje“, „Švyturyje“, „Lithuania in the World“... Žinoma, mėgėjiškai. Man kad tik ieškoti, gal kai kada ir surasti. O intelektualinį pasitenkinimą patyriau milžinišką. Tai juk Čiurlionis! Pakanka bent prisiliesti.
– O koks jūsų paties santykis su Čiurlionio paveldu? Turite ką nors unikalaus?
– Mano dieduko medicininėje bibliotekoje...
– Stop, stop, stop. Profesoriau, jūs vėl taikotės nuklysti. Ką tai gali turėti bendra su daile?
– O jūs nustokite pertraukinėti mane vienąkart! Dar kažkada paauglystėje tarp dieduko medicininių knygų radau psichiatrijos vadovėlį. Parašytą rusiškai, tokio Giliarovskio 1931 metais.
Cituoju versdamas į lietuvių kalbą: „Matyt, kai kuriems dailininkams (Čiurlianis) spalvos pojūtis lydimas kažkokių išgyvenimų klausos srityje, taigi pasakymas „spalvų simfonija“ gali būti ne tik FIGŪRALINIS.“
Taip rašo tasai sovietmečio psichiatras, o jo knygos 29-ajame puslapyje reprodukuojamas paveikslas „Ramybė“.
– Oho! O tai kurią „Ramybę“ reprodukavo tasai Giliarovskis savo vadovėlyje?
– Na, „Ramybę“! Čiurlianio – taip jis tuo metu buvo vadinamas – paveikslą. Nespalvotai.
– Betgi jūs ką tik aiškinote, kad egzistavo trys „Ramybės“ versijos!
– Nu.
– Tai kurią iš trijų?
– Tuoj pat nustokite mane provokuoti. Negi Giliarovskis savo psichiatrijos vadovėlyje būtų galėjęs...
– Būtent! Galėjo reprodukuoti būtent tą prieš 111 metų Charkive dingusią signatarui J.Vileišiui priklausiusią trečiąją „Ramybės“ versiją!
– Neduodate man ramybės su tomis trimis „Ramybėmis“. Juk argi aš galiu paneigti!
– O dar, matau, žemėlapį išsipiešėte. Ar tik nebūsite susiruošęs vykti dingusio Čiurlionio ieškoti! Profesoriau, sakykite atvirai, neslėpkite nieko nuo skaitytojų!
– Tame žemėlapyje – pagrindinės MKČ paveikslų lokacijos. Esančių žinomose vietose.
Taip pat dingusių ir atsiradusių, o ir neatsiradusių. Žemėlapis – dėl aiškumo.
– Ir tas žemėlapis išsamus? Jame ne taip jau daug geografinių taškų...
– O tai jūs bent į vieną nuvykite ir ką nors parvežkite! Nėra tas žemėlapis išsamus. Reikėtų dar pripiešti Krokuvą, Gardiną, Klarimontą prie Nesvyžiaus, Anapą, vilą prie Florencijos... Kiekviename iš tų taškų galima – o ir verta! – leistis į paieškas.
– Tai kraunatės kuprinę... ir, kaip kažkada... Bet tik atvirai!
– Paklausykite. Kai aš keliauju iš vienos darbovietės į kitą – iš Strasbūro į Briuselį ar atgal – tai pakeliui yra Paryžius. Ką aš galiu padaryti, jei ten yra (arba nėra) tos „Gėlės prie vandens“. Arba kai išsėdžiu valandų valandas Varšuvos oro uoste pakeliui į Lietuvą iš Strasbūro.
Žinau, kad muziejuje Varšuvoje yra „Rūstybė“. Ir inventorinį numerį įsidėmėjau – 74501. O ar yra Varšuvoje likę kas nors iš „Audros“ ciklo? Kas žino. Kaip aš galėčiau nuvyti mintis apie dingusį Čiurlionį, kai vykstu pro pat!
– Ir komandiruotės forminti nereikėtų?
– O komandiruotės tai ir nereikėtų! Laisvalaikio sąskaita. Bet jūs mane iš tikrųjų provokuojate!
Tai jums pas I.Stravinskį „atsiranda“ ketvirtoji nežinia ar išvis nutapyta „Piramidžių sonatos“ dalis, tai jūs „surandate“ prieš 111 metų dingusį trečiąjį „Ramybės“ variantą, ir dar kur – psichiatrijos vadovėlyje...
Tai aš esą jau jau vyksiu Čiurlionio ieškoti...
– O tai argi ne!
– Ir ką – negi aš turiu paneigti ir tai?!
Politinės reklamos skelbimas
- Užsakovas yra Europos liaudies partijos frakcija.
- Užsakovą kontroliuoja Europos Parlamentas.
- Skelbimas susijęs su istorinės atminties išsaugojimu.
Skaidrumo pranešimas
Užsakovas: Europos liaudies partijos frakcija, el. p. liudas.mazylis@europarl.europa.eu, Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles.
Užsakovą kontroliuojantis subjektas: Europos Parlamentas el. p. giedre.uzdilaite@europarl.europa.eu, Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles.
Už politinės reklamos skelbimą mokantis subjektas: Europos liaudies partijos frakcija, el.p.giedre.uzdilaite@europarl.europa.eu, Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles.
Politinės reklamos skelbimas publikuojamas nuo 2025 spalio 31 d. portale lrytas.lt.
Už politinės reklamos skelbimą skleidėjui bus sumokėta 600 Eur plius PVM.
Politinės reklamos paslaugų teikėjų gautos sumos kilmė – viešosios, ES.
Sumai apskaičiuoti naudojami UAB „Lrytas“ nustatyti reklamos įkainiai.
Politinės reklamos skelbimas yra susijęs su istorinės atminties išsaugojimu.
Pranešti apie politinės reklamos skelbimus, kurie galbūt neatitinka reikalavimų el. paštu: online@lrytas.lt.