Ugniagesio gelbėtojo profesiją žmonės renkasi dėl skirtingų priežasčių. Vilniaus pirmosios komandos vyriausiajam ugniagesiui gelbėtojui Juliui Čiegiui (43 m.) ugniagesio kelią prieš ketverius metus nutiesė ne vaikiška svajonė, tėvų ar senelių patirtis, ne herojiškos istorijos iš kino filmų ar adrenalino troškulys, o racionalus noras užsiimti fizine veikla, susitepti ir gelbėti žmones.
J.Čiegis ir prieš tai padėdavo žmonėms, tik kitaip. Julius yra diplomuotas teisininkas, dirbo ir iki šiol dirba su verslo klientais advokatų profesinėje bendrijoje.
„Visada buvau sportuojantis, fiziškai aktyvus ir vieną dieną supratau, kad vien sėdėjimas prie stalo priimant sprendimus, susijusius su pinigais, neteikia didelio pasitenkinimo. Todėl nusprendžiau dalį gyvenimo paskirti ugniagesio profesijai. Kadangi man jau ne 20 ir ne 30 metų, ateidamas čia neturėjau jokių romantinių iliuzijų. Žinojau, ko galiu tikėtis, ir iš esmės viskam buvau pasiruošęs. Žinojau, kad šis darbas daro tiesioginę įtaką gyvybei, gerovei, žmogiškumui, orumui, sveikatai, teikia didžiulį pasitenkinimą“, – kalbėjo J.Čiegis.
Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos trečiosios komandos skyrininką Alfredą Povilanską (55 m.) į ugniagesių tarnybą atvedė nepriklausomybė ir patriotizmas. Besikuriančioje valstybėje labai trūko įvairaus pobūdžio pareigūnų. Tais laikais daug kas, įkvėpti laisvės idėjų, nuėjo į pasienį, policiją ar ugniagesių tarnybą. 31 metus ugniagesio darbui atidavęs A.Povilanskas matė ir šilto, ir šalto, bet niekada nesigailėjo apsirengęs ugniagesio kostiumą, nors streso, tragiškų padarinių, žmonių kančių ir mirčių šleifas jį lydės iki gyvenimo pabaigos.
„Mačiau faktiškai visą ugniagesių darbo evoliuciją nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios iki šių dienų.
Būtų galima knygą parašyti. Keitėsi gyvenimas Lietuvoje, augo ekonomika, ugniagesių tarnyboje irgi viskas judėjo į gerąją pusę“, – kalbėjo A.Povilanskas.
– Sudėtingos situacijos gelbėjant žmones, jų turtą sukelia nemažai streso. Ar dažnai su tuo susiduriate?
J.Čiegis: Kadangi darbas yra Vilniuje ir mūsų komandai priskirtas gana didelis reagavimo rajonas, sudėtingų iškvietimų būna dažnai, o tai sukelia stresines situacijas. Juk neretai nuo mūsų veiksmų priklauso ne tik kokia žala bus padaryta turtui, bet ir žmonių sveikatai, gyvybei. Ugniagesio darbe stresą kelia nežinomybė – kur nuvyksi ir ką ten rasi, kaip greitai reaguosi priimdamas teisingus sprendimus. Tokiais atvejais baisu suklysti, tačiau reikia veikti greitai. Įtampa ir stresas kurį laiką nepasitraukia ir po atliktų veiksmų, ypač jei padaryta didelė žala, yra žuvusiųjų.
Tai tikrai neigiamas fonas savijautai. Bet per laiką pripranti, kiek prie to įmanoma priprasti.
– Negatyvūs išgyvenimai turi tendenciją kauptis ir per laiką atsiliepia fizinei sveikatai, psichikai, santykiams su artimaisiais, draugais.
Kas padeda atsikratyti streso, tamsių minčių?
A.Povilanskas: Departamente dirba psichologės, jos po sudėtingesnių įvykių pas mus atvažiuoja arba jas galima pasikviesti į pamainą pasikalbėti. Kartais vyksta planuoti psichologiniai mokymai.
Gal kas nors kreipiasi ir individualiai, aš nežinau. Kalbant apie save, tiesiog per ilgą laiką pripranti prie neišvengiamos kasdienybės. Žinoma, momentinis stresas visada egzistuoja. Vieni moka jį paleisti, kitiems sunkiau – tada stresas niekur nedingsta, o tik kaupiasi.
J.Č.: Mums geranoriškai padeda tiek pačiame departamente, tiek Ugniagesių gelbėtojų mokykloje dirbantys psichologai. Kartais ugniagesys, jausdamas poreikį, pats susitinka su psichologu konfidencialiai. To gėdytis nereikia, priešingai – sveikintina, kad ugniagesys kreipiasi pagalbos, o ne užsisklendžia ar panyra į priklausomybes. Bet kiek ir kokios pagalbos reikia, kiekvienas sprendžia asmeniškai. Pavyzdžiui, aš perdėtai neišgyvenu ir nesinešioju su savimi baisaus streso, kuris trukdytų gyventi, atlikti pareigas.
Mes, ugniagesiai, turime posakį: kuo karščiau, tuo šaltesnė galva turi būti.
Bet yra ir kita medalio pusė.
Mes dirbame pamainomis kas ketvirtą parą ir budėdami kartais nemiegame visą naktį. Žmonės grįžta iš budėjimo ir dirba kituose darbuose. Taip jau yra, kad didžioji dalis ugniagesių nespėja atsigauti. Tai labai veikia ir mane, nes trūksta poilsio.
Aš nepalikau teisininko darbo, kur užmokestis visai kitas. Ir faktas, kad nedirbdamas ugniagesiu ir dirbdamas teisininku visu etatu uždirbčiau daugiau. Bet aš taip pasirinkau ir nesigailiu. Kai turi galimybę išgelbėti žmogaus gyvybę, kas gali būti geriau?
Faktiškai visi ugniagesiai turi papildomus darbus. Mes džiaugtumės, jei gautume tokį užmokestį, kad galėtume daugmaž oriai pragyventi didmiestyje. Todėl natūralu, kad ne tik sudėtingos bei kenksmingos darbo sąlygos, bet ir finansinis nesaugumas daug kam kelia stresą.
Dar didžiulė problema, kad pareigūnai – ar dirba didmiestyje, ar mažame mieste – gauna tą patį atlyginimą, nepriklausomai nuo iškvietimų pobūdžio, dažnumo ar sunkumo.
Vilniuje iškvietimų būna nepalyginamai daugiau negu mažesniuose miesteliuose, kur gaisrų gali būti du trys per metus.
Mes faktiškai kiekvieną dieną kur nors važiuojame. Jau nekalbu apie tai, kad iškvietimų pobūdis dažnai būna neeilinis.
Man, kaip aukštalipiui, Žvėryne iš požeminio konteinerio teko traukti supjaustytą berniuko kūną, o mano komandos nariai iš sudužusio DHL lėktuvo Vilniuje traukė sunkiai sužeistus ir žuvusius žmones, esant kenksmingoms sąlygoms likvidavome gaisrą ir jo pasekmes po dujų sprogimo dujų pilstymo stotyje, neretai gesiname daugiadienius gaisrus sąvartynuose. Jeigu aš atsparesnis kraupiems reginiams, kurių į valias prisižiūrime, kiti žmonės reaguoja gerokai jautriau.
Daugelis žmonių neįsivaizduoja, kokio kenksmingumo yra mūsų darbas. Nori ar nenori, gaisruose prisikvėpuoji nuodingų medžiagų. Tai sunkiai išvengiama, net jei dirbi su kvėpavimo apsaugos aparatais. Bet dar yra baigiamieji darbai, tada neretai tenka dirbti ir be tų aparatų, o aplinkui viskas garuoja, tad mūsų visų nosys būna juodos.
– Gal kai kurie darbuotojai stresą bando slopinti žalingais įpročiais?
A.P.: Darbe tikrai ne, bet laisvalaikiu gal kai kurie ugniagesiai ir slopina stresą alkoholiu.
Manau, anksčiau to buvo daugiau, o dabar mažiau. Visuomenėje mažėja alkoholio vartojimas, tarp ugniagesių – taip pat.
Anksčiau į šią tarnybą daug kas atėjo vedami idėjos padaryti pasaulį geresnį. Aš irgi esu idėjinis. Tikrai ne dėl atlyginimo pasirinkau šį darbą. Kadaise uždirbdavome tiktai 100 litų. Anuomet tie, kurie norėjo daugiau uždirbti, ėjo prekiauti į Gariūnų turgų. Dabar kai kurie jauni žmonės ugniagesio darbą renkasi, nes nereikia tarnauti kariuomenėje. Kitus vilioja tai, kad dirbama kas ketvirtą parą. Tačiau dalis atidirba kokius penkerius metus ir išeina supratę, kad sunku, nėra perspektyvos.
Galima save apgaudinėti galvojant, kad uždarbis nėra svarbus motyvacijai, savigarbai. Bet „ačiū“ namo neparsineši ir ant stalo namiškiams per vakarienę nepadėsi. Mes girdime apie infliaciją, kainų augimą, bet pas mus jau keleri metai atlyginimai nesikeičia ir dalis jaunų žmonių dairosi kitų darbų.
Tarnybą pradėjęs ugniagesys uždirba apie 850 eurų ir tokia alga nepakitusi išlieka kelerius metus. Baigęs Ugniagesių gelbėjimo mokyklą žmogus pagal sutartį turi atidirbti vidaus tarnyboje ne trumpiau kaip ketverius metus. Jeigu būtų atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu ar dėl jo kaltės iki sutarties galiojimo pabaigos, turėtų atlyginti Ugniagesių gelbėjimo mokyklai su jo mokymu susijusias išlaidas proporcingai vidaus tarnyboje neištarnautam laikui.
Ir dar svarbus niuansas – ar žmogus dirba Biržuose, Lazdijuose, Skuode ar Vilniuje, jo atlyginimas yra toks pat. Ir jeigu jis kyla, tai kyla visur vienodai.
Tai viena nemotyvuojančių priemonių, vedanti į prievartinį perdegimą.
– Kas jus tarnyboje išlaikė daugiau kaip trisdešimt metų? Ar nebuvo noro pabėgti?
A.P.: Buvo visokių minčių. Bet kai padirbi čia ilgiau, ši veikla tampa neatsiejama tavo gyvenimo dalimi. Aš, kaip pareigūnas, turėčiau būti pensijoje, bet metams esu pratęsęs tarnybą.
Mūsų sveikata tikrinama kasmet. Jaučiuosi gana gerai, turiu patirties ir manau, kad dar tikrai galiu būti naudingas.
– Gal prisimintumėte kokią nors ypač ekstremalią situaciją savo darbe?
J.Č.: Vėlgi prisiminčiau paauglį, kuris Žvėryne buvo nužudytas, supjaustytas ir įmestas į konteinerį. Aš, kaip profesionalas, esu pripratęs prie negyvo kūno, tačiau tai yra miręs vaikas, šalia tėvų sielvartas, o tu nieko daugiau negali, tik iš konteinerio iš-traukti kūną. Baisu, kai padedi medikams gaivinti žmogų, o už durų stovi jo šeima. Žmogus neatsigauna, miršta ant tavo rankų.
Apima bejėgiškumas.
A.P.: Nuolat įstringa avarijos, kai žūsta žmonės, o ypač vaikai. Tai sukrečia, o skaudžios nuosėdos lieka prisiminimuose. Gaisrai ugniagesio darbe sudaro trečdalį veiklos. Yra daug kitokių gelbėjimo darbų. Dvylika metų išdirbau aukštalipiu.
Teko gelbėti žmones statybose lūžus kranui. Vienas žmogus įkrito į krano vidų, kitas pakibo ant laidų. Pasisekė nukentėjusiuosius nuleisti ant žemės.
O kiekvieną kartą, kai įžengi į degančią patalpą, nežinai, kas yra viduje, per dūmus nieko nematai, viską darai apgraibomis, nors aplinkui kibirkščiuoja, sprogsta. Tokių situacijų daugybė.
– Jums tenka tiesiogiai prisiliesti prie mirties. Kaip tokiose situacijose neužsikrauti kaltės naštos? Ar nebūna, kai ugniagesys pradeda save graužti: „Jei būčiau atvykęs penkiomis minutėmis anksčiau“?
J.Č.: Per gaisrą viskas vyksta greitai. Čia, kitaip nei rodoma filmuose, patalpose, kur vyksta gaisras, nieko nematyti. Eini faktiškai kaip užsimerkęs. Jei neapieškojai kažkokio kambario, nes jo dūmuose tiesiog nematai, net jei ten ir nebuvo žmonių, savigrauža vis tiek yra, nes kitą kartą ten kas nors gali ir būti.
Man nepasitaikė, neduok Dieve, kad kažkur neapieškočiau, o ten buvo žmogus ir jis žuvo. Kolegoms, tikiu, visko pasitaikė. Tada gali apimti toks kaltės jausmas, kuris persekios visą gyvenimą.
Suprantu, kad pašaliniai žmonės apie gaisrų specifiką neretai nieko nežino.
2024 metų sausio pradžioje viename Viršuliškių daugiabutyje įvyko sprogimas, kilo gaisras. Per jį viename bute žuvo septynmetis vaikas, prispaustas užgriuvusios sienos. Aš pats gesinant tą gaisrą nedalyvavau, bet mano komandos nariai dalyvavo.
Viešojoje erdvėje buvo rašoma, kad ugniagesiai vaiko neišgelbėjo, nors esą galėjo. Dar kartą pakartosiu, kad kai vyksta gaisras, yra atvira ugnis, dūmų yra tiek, kad matomumas beveik nulinis. O žmogus, esantis viduje, negali šauktis pagalbos, nes jau yra be sąmonės: užtenka 10–20 sekundžių, kad jis, įkvėpęs nuodingųjų medžiagų, prarastų sąmonę.
Kitaip tariant, gaisre neįmanoma pamatyti asmens, užspausto sienos blokų, o juolab išlaisvinti. Uždūmintose patalpose vidaus degimo hidrauliniai siurbliai, naudojami blokams atkelti, neveikia, jiems reikia oro. O paskui ugniagesiai, paskaitę įvairiausių komentarų, labai išgyvena. Juk jie ir taip tokiuose įvykiuose realiai rizikuoja savo gyvybe.
– Užsiminėte apie pavojingas situacijas.
O ar jums dažnai tenka jose dalyvauti?
J.Č.: Be įprastų ugniagesybos ir gelbėjimo darbų, mūsų komanda yra specializuota, jos specializacija – gelbėjimo darbai aukštyje ar gylyje (aukštalipiai) bei gelbėjimo darbai griuvėsiuose. Neseniai buvo dujų gaisras, mums kitą dieną po sprogimo teko lipti ant likusios degančios cisternos viršaus ir bandyti užgesinti ugnį. Rizika didelė, bet tuo metu tiesiog darai savo darbą, nes taip reikia. Pilaitėje degančiame daugiabutyje teko evakuoti žmones. Užeini ir nežinai butų plano. Į degančią erdvę einame dviese, nes karštis didelis, niekas negarantuoja, kad nenualpsi.
Antras dalykas: oro mums užtenka, jeigu neatlieki fizinės veiklos, apie 20 minučių, jei vykdai fizinę veiklą – gerokai trumpiau.
Jei pasiklysi, yra grėsmė, kad oras baigsis anksčiau negu rasi išėjimą. Aš jau nekalbu apie apsinuodijimus darbo metu, traumas. Pats esu daug kartų gaisre kritęs ir susitrenkęs įgriuvus degančiam stogui ar konstrukcijoms, bet nepatyriau rimtų sužalojimų ar lūžių. Yra kolegų, ant kurių užgriuvo siena, buvo pažeistas stuburas. Tuomet laukia ilga reabilitacija.
Kad ir kaip ciniškai skambėtų, ugniagesio gyvybė svarbesnė negu nukentėjusiojo, bent jau mus taip moko. Tačiau kai žinai, kad degančiame pastate yra žmonių, nelabai save tausoji.
A.P.: Kritinėse situacijoje tiesiog darai, kas reikalinga. Ugniagesiai yra išlavinę instinktą gelbėti. Tik po visko užplūsta emocijos arba suvokimas, kaip stipriai rizikavai savo paties saugumu. Yra žuvusių ugniagesių, yra daug nukentėjusių.
Mums reikia laipioti stogais, įvairiomis konstrukcijomis, lįsti į šulinius, ugnies verpetą, naikinti išsiliejusios chemijos padarinius. Ugniagesys gelbėtojas atlieka tokius darbus, kurių neatlieka kitos tarnybos.
Smagu, jeigu atvykus į gaisrą pavyksta greitai rasti jo priežastį ir užgesinti ugnį. Tas pat ir per avarijas, jei pavyksta ištraukti sužeistą žmogų iš sumaitotos mašinos ir jis liekas gyvas. Tada labai džiaugiesi.
– Kaip su metais keičiasi visuomenės požiūris į ugniagesius?
A.P.: Požiūris visą laiką buvo gana teigiamas. Mus vertina, nes stengiamės padėti. Ir mūsų gelbėjimo darbai nebūtinai susiję tik su skaudžiais įvykiais.
Kadangi mūsų komanda įsikūrusi Ateities gatvėje, prie Mykolo Romerio universiteto, gana dažnai važiuojame į Vaikų ligoninę Santariškėse nuimti visokių varžtų, veržlių, kuriuos vaikai žaisdami užsideda vietoj žiedo ant piršto ir niekas negali nuimti. Tenka kates ir šunis iš medžių iškelti. Ir žirgynuose kilus gaisrui esame gelbėję žirgus.
– Ugniagesių darbas yra komandinis. Kaip jūs vieni su kitais palaikote bendrystę, ar pasitaiko nesutarimų?
J.Č.: Negaliu kalbėti už visas pamainas, bet mes, susitikę kas ketvirtą parą, 24 valandas praleidžiame kartu – valgome, bendraujame, dalyvaujame įvykiuose. Todėl bendrystė komandoje turi būti. Vienas kitą pažįstame, žinome vieni kitų stipriąsias puses.
Kartu treniruojamės, simuliuojame ekstremalias situacijas. Pasitaiko konfliktų, nori nenori atsiranda trintis, bet gaisre bet kokį negatyvą padedame į šoną, nes būtina gelbėti kitus žmones.
– Minėjote, kad jūsų departamente požiūris dėl psichologinės pagalbos priėmimo keičiasi. Bet ar tai darbuotojams ateityje neatsilieps siekiant karjeros?
J.Č.: Faktas, kad gali atsiliepti. Bet mes tam tikra prasme esame tarsi antra šeima ir jeigu pastebime, kad žmogui yra negerai, o tai gali būti nebūtinai nuo profesinio darbo, pirmiausia tarpusavyje bandome pasikalbėti, išsiaiškinti. Mus, kaip aukštalipius, treniruoja, kaip elgtis derybose su savižudžiais, todėl esame apmokyti, kaip kalbėtis, derėtis.
Jeigu matau, kad kolega yra įsitempęs, turi problemų, rekomenduoju nueiti pas mūsų psichologę. Nežinau, ar žmogus nuėjo, ar ne, tai konfidencialu ir ne mano reikalas. Po truputį psichikos sveikatos stigmatizavimas nyksta, bent jau tarp mūsų.
– Ramiai dirbote teisininku, bet nutarėte gyvenimą paryškinti stresiniu darbu. Gal esate adrenalino gerbėjas?
J.Č.: Atvirkščiai, nesu linkęs į ekstremalumus. Aukštalipiu tapau, nes bijojau aukščio, suvokiau, kad tai nėra įgimta baimė, o išmokta. Taip man pavyko ją nugalėti iki realios savisaugos.
Turbūt mano charakteriui reikia iššūkių. Be to, man norėjosi pajudėti fiziškai, išbandyti darbą, iš kurio grįžti purvinas. Aukštalipiams tenka leistis traukti nukentėjusiųjų ir iš išmatų duobės. Taigi mano įkvėpimas – iššūkių, fizinio krūvio poreikis, taip pat didelis noras padėti žmonėms.
– Ar yra situacija, kuria labai didžiuojatės?
J.Č.: Yra daug gaisrų, kuriuos spėjome užgesinti, nes priešingu atveju namai būtų sudegę. Kartą, kai daugiabutyje viename bute kilo didelis gaisras, man vienam pirmųjų teko eiti į vidų, visa laiptinė buvo paskendusi dūmuose, žmonės iš kitų butų turėjo evakuotis. Viena moteris išėjo iš buto ir palypėjo laiptais aukštyn, nors nieko nebuvo matyti, išgirdau garsą, nutariau užlipti patikrinti ir radau ją jau svirduliuojančią. Pavyko per dūmus ją išnešti į lauką.
Aš negaliu tvirtinti, kad išgelbėjau jos gyvybę, gal būtų pati nulipusi ar kas nors kitas būtų ją pastebėjęs, bet vis tiek buvau patenkintas.
O labiausiai prisimenu paprastus įvykius. Kaip aukštalipiai mes patenkame į butus per langus, kai tarnybos informuoja, kad namuose yra senyvo amžiaus, bejėgiai žmonės, kuriems reikalinga pagalba. Kai išneši sergančią močiutę, matai jos dėkingas akis, po to tikrai esi laimingas.
O tokie paprasti dalykai, negalvojant apie jokį herojiškumą, įprasmina tavo gyvenimą.
Bet labiausiai reikia kalbėti ne apie save, o apie komandą, su kuria dirbi. Be tarpusavio sąveikos esi niekas. Labai didžiuojuosi tais žmonėmis, su kuriais einame į gaisrą, man pasisekė, kad esu tokioje pamainoje. Ir jei ką nors išgelbėjau, tai išgelbėjau ne aš, o mes visi, kurie ten dirbome.
– Ar būna piktybiškų arba keistų iškvietimų, kai gaišinamas ugniagesių laikas?
J.Č.: Būna visko. Kartais nesutariantys kaimynai vieni kitus piktybiškai skundžia. Buvo atvejis, kai naktį mus pasitiko moteris ir paaiškino, kad priešais esančio buto lange ji mato mirksinčią šviesą ir jai atrodo, kad tai Morzės abėcėlė ir kažkam reikia pagalbos. Prižadinome suglumusius žmones ir paaiškėjo, kad pas juos lemputė sugedusi ir mirkčioja.
Yra buvę, kad atvažiuojame į pagalbą policijai, nes reikia nupjauti spyną, o paaiškėja, jog ji neužrakinta. Visko pasitaiko, bet apie tai kalbėdamas noriu akcentuoti, kad jau geriau tegu žmonės mus kviečia, jei jiems kyla kad ir menkiausias įtarimas, negu abejingai praeina ir tada nutinka nelaimė.
– Sakoma, kad pareigūnams natūraliai išsivysto savisaugos jausmas ir ne darbo metu. Ar ir jums kyla noras, kad ir kur būtumėte, gelbėti, patikrinti prietaisus?
J.Č.: Pas mane namuose įrengti dūmų davikliai, stovi gana nemaži gesintuvai, kaimynams esu palikęs raktus, jeigu kas nors nutiktų.
Saugumo instrukcijos yra duotos ir žmonai, ir tėvams. Tėvams vis papriekaištauju dėl nevalytų kaminų. Visada kuprinėje su savimi nešiojuosi turniketą, stiklo daužtuką, peilį, pirmosios pagalbos vaistinėlė irgi po ranka.
Neieškau nuotykių, bet jei važiuodamas pamatau žmogų, gulintį ant žemės, sustoju.
Suprantu, kad jis greičiausiai yra neblaivus, be nuolatinės gyvenamosios vietos, bet vis tiek prieinu paklausti, ar nereikia pagalbos. Ugniagesio profesija ugdo žmogiškumą.
Viena vertus, grūdina – įjungia šaltą protą, neleidžia panikuoti, bet tuo pat metu padaugina širdyje empatijos, atjautos, noro padėti.
Pareigūnams svarbu, kad žmogus, kuriam atsiveria, suprastų jų darbą
Donata Kabelytė, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus patarėja, psichologė
– Koks ugniagesių gelbėtojų požiūris į psichologinę pagalbą?
– Iš esmės departamente turime vyrišką kolektyvą, tai aišku, kad čia daug įtakos turi, kaip mūsų visuomenė supranta sąvokas „vyriška“ arba „nevyriška“, taip pat į kurią vietą stato psichikos sveikatą ir rūpinimąsi ja. Turime suprasti, kad kaip ir bet kurioje kitoje įstaigoje, taip ir mūsų departamente dirbantys žmonės yra visuomenės atspindys.
Visuomenė neretai linkusi primesti tam tikrus stereotipus, koks turėtų būti ugniagesys gelbėtojas. Iškeldami juos ant herojų pjedestalo nesąmoningai tarsi atimame iš jų teisę išgyventi visas įmanomas emocijas. Ir tai tampa tam tikru barjeru, kurį pareigūnas turi įveikti svarstydamas, kreiptis pagalbos ar ne.
Kalbėdama su ugniagesiais mėgstu pajuokauti, jog stodami į vidaus tarnybą jie niekur nepasirašė, kad išsižada visų žmogiškųjų emocijų. Jie nusijuokia iš tos minties ir tarsi suvokia, kad yra tokie pat žmonės kaip ir visi. Kuo daugiau ir kuo drąsiau apie tai kalbame, tuo greičiau sustabarėjusios nuostatos keičiasi.
– Kaip vyksta psichologų darbas departamente?
– Prevenciniuose mokymuose kalbame apie streso atpažinimą ir valdymą, apie perdegimo lygius, veiksmingą bendravimą, savižudybių rizikos ženklų atpažinimą bei intervenciją.
Visada skambiname ir domimės situacija po rimtesnių įvykių. Taip pat esame susitarę su budinčių pamainų vadais (kadangi tai yra subjektyvu, asmeniška ir individualu), kad ir jie patys drįstų paskambinti ir pakviestų mus atvažiuoti.
Dažnai kartojame ugniagesiams savotišką mantrą: turite pasirūpinti savimi šiandien, kad galėtumėte kitam padėti rytoj. Nuoseklus tarsi savaime suprantamų dalykų priminimas duoda teigiamų rezultatų. Ypač po kritinių įvykių, kurių baigtis buvo ne tokia, kokios tikėtasi. Pareigūnai nori atiduoti save maksimaliai ir gauti kuo pozityvesnį rezultatą pagal esamas aplinkybes. Tačiau kartais įvyksta skaudžių nelaimių, po kurių visuomenė ieško, kam perkelti kaltę ir atsakomybę, ir nesusimąsto, kaip tai paveikia ir taip jau emociškai prislėgtus ugniagesius. Aiškiname, kad nereikia to vaidmens prisiimti, nors visuomenė jį ir priskiria.
– Ar yra pagalbos priemonių, be psichologinio poveikio, atsiradus perdegimui? Gal žmogui siūloma pakeisti darbo profilį, išeiti atostogų, pasinaudoti departamento iniciatyva parūpintu sporto klubu, pažintiniais žygiais, poilsio kambariu?
– Žygių pas mus pastaruoju metu vyksta nemažai, tokie renginiai padeda sutelkti bendruomenę. Kaip tik šiuo metu departamente atliekame apklausą apie asmeninio gyvenimo ir darbo pusiausvyrą – kaip sekasi ją palaikyti, ko trūksta. Tokios apklausos irgi leidžia identifikuoti, kur sekasi prasčiau ir kaip darbdavys galėtų prisidėti prie tam tikrų rizikos veiksnių mažinimo arba kur galėtų būti aktyvesnis padėdamas darbuotojams išlaikyti tą pusiausvyrą.
Galbūt populiaru manyti, kad jei žmogus pakeis darbo vietą ar išeis atostogų, tai padės atsikratyti perdegimo. Bet perdegimas – sudėtingas, kompleksiškas reiškinys. Kai kada tam tikros darbuotojo savybės gali turėti įtakos perdegimui, pavyzdžiui, žmogus yra perfekcionistas, tai organizacijoje pakeitęs poziciją savo perfekcionizmą persineš į kitą kabinetą. Visada reikia išsiaiškinti, kas lėmė perdegimą, ir ieškoti kiekvienam atvejui individualių pagalbos priemonių. Ir tikrai – vieniems efektyvu psichologinė reabilitacija, kitiems – tiesiog turėti saugią erdvę, kurioje galėtų pasikalbėti apie tai, kas vyksta.
– Ar nepasitaiko, kad darbuotojas, kuris kreipiasi psichologinės pagalbos, vėliau sulaukia priekaištų iš vadovybės, atsiranda sunkumų siekiant karjeros?
– Jeigu žmogus kreipiasi privačiai, to niekas niekur neviešina. Bendravimas su psichologu apibrėžtas konfidencialumu. Besikreipiantis asmuo netgi gali nurodyti netikrą vardą, jei dėl to jaučiasi saugiau. Mes netikriname asmens duomenų.
Antras dalykas – klaidingai įsivaizduojama, kad pareigūną pasmerks vadovybė. Per devynerius darbo departamente metus niekada nesusidūriau, kad vadovas man uždraustų pasiekti kokį nors pareigūną, jeigu iniciatyva kyla iš manęs. Atvirkščiai, teko patirti, kai patys vadovai kreipiasi išsakydami kokį nors nerimą dėl kolektyve vykstančių kažkokių dalykų arba dėl konkretaus pareigūno, pastebėję tam tikrus rizikos ženklus ir norėdami jį priartinti prie psichologinės pagalbos.
Pirmieji psichologai departamente atsirado 2015 metais. Aš buvau viena pirmųjų, čia atėjusių dirbti. Per dešimt metų požiūris į psichikos sveikatą ar psichologinės pagalbos galimybę departamente pasikeitęs į gera. Pareigūnams svarbu, kad žmogus, kuriam atsiveri, suprastų tavo darbo specifiką. Tarnybos psichologo vaidmuo tai įtvirtina – jis jau tarnybos dalis, jam nebereikia pasakoti smulkių detalių, jis gali tave suprasti. Departamente, be pavaldžių įstaigų, dirba keturios psichologės. O dėl savižudybių rodiklių, departamente jie labai maži, lyginame su kitomis statutinėmis įstaigomis. Taip pat darbuotojai gerai įvertina santykius su vadovais, kolegomis. Pas mus sakoma, kad pamainos yra kaip šeima. Tai – pasitikėjimu grįstas darbas.
Projektą „Darbuotojų motyvacija ir emocinė sveikata“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta 8000 Eur suma.