Aiškų JAV signalą, kad savo gynyba būtina rūpintis ir patiems jau suvirškinusi Europa vis stipriau spaudžia greičio pedalą, tačiau iššūkių – apstu, o klausimų šiuo metu – vis dar daugiau nei atsakymų.
Tarp jų – ir skirtingas grėsmių supratimas, ir požiūris į Rusiją, ir įtakos sferos Europos karinėje pramonėje, gamybos klausimai.
Tačiau Europai siekiant įgyvendinti persiginklavimo planą, jame svarbų vaidmenį gali atlikti ir Lietuva – tokią žinią pasiuntė Europos Parlamento narys Paulius Saudargas, pabrėžęs, kad šalies įmonės gali pasiūlyti produktų.
Pasak P.Saudargo, Lietuva turi progą išnaudoti savo pranašumus pasirenkant ne sunkiosios ginkluotės gamybą, o atsisukdama būtent į komponentus.
„Tai – elektronika, optika, dronai. Tai, kuo mes visada buvome stiprūs – fizikai, šviesos technologijos. Mes tai perkėlėme į gynybos pramonę. Europos tiekimo grandinėse galime būti svarbia dalimi ir tam tikrų specifinių komponentų srityje Lietuva gali Europai pasiūlyti produktų. Turime daug nedidelių įmonių, kurios gali greitai persiorientuoti, greitai reaguoti. Esu tikras, kad tam ES lėšas tikrai panaudosime“, – portalo Lrytas organizuojamoje konferencijoje „Saugumo kodas“ kalbėjo politikas.
Portalo Lrytas inicijuota didžiausia praktinė konferencija ir paroda Lietuvoje saugumo tema „Saugumo kodas“, įgyvendinama kartu su Krašto apsaugos ministerija, VILNIUS TECH, „Telia“ ir kitais partneriais, vyko spalio 17 dieną.
Vienoje iš daugybės ypač aktualių diskusijų bendradarbiaujant su Europos Parlamento biuru Lietuvoje buvo keliamas labai reikšmingas klausimas: „Kiek kainuoja Europos Sąjungos saugumas?“.
Diskusijoje dalyvavo P.Saudargas, Seimo pirmininkas Juozas Olekas ir Seimo narė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Tik pirmieji žingsniai
Kaip diskusijos metu pabrėžė P.Saudargas, finansinė Europos gynybos kaina jau yra gana apibrėžta – tai 800 milijardų eurų, kuriuos dar kovo mėnesį įvardijo nurodė Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen. Pinigų panaudojimo planą – vadinamąją Baltąją knygą – pristatė už gynybą ir kosmosą atsakingas EK narys Andrius Kubilius ir EK pirmininkės pavaduotoja Kaja Kallas.
ES valstybėms yra pristačiusi ir finansavimo mechanizmus – Lietuva jau yra numačiusi prioritetus lengvatinių gynybos paskolų (SAFE) instrumente, kur šaliai numatyta daugiau nei 6,3 mlrd. eurų paskolų.
Veikia ir priemonė, skirta stiprinti Europos gynybos pramonę per bendrus ES šalių įsigijimus ė, geriau žinoma kaip EDIRPA.
„Norėčiau netgi padėkoti Donaldui Trumpui, kad privertė mus, europiečius susirūpinti savo pačių saugumu. Taip, investavome į transatlantinius santykius, taip Amerika yra didelė NATO dalis. Viskas tvarkoje – mums amerikiečių reikia, bet ar mes patys pakankamai investavome? Ne. Ar dabar norime? Bent jau norime“, – į pokyčius Europoje žvelgė P.Saudargas.
J.Olekas pabrėžė, kad 800 milijardų eurų sumą didžiąja dalimi suneš Vakarų ir Pietų Europos valstybės, o iš Lietuvos mokesčių mokėtų pinigų bus „tik lašelis“.
V.Čmilytė-Nielsen akcentavo, kad ES požiūrio pokyčiai – išties dideli, nes anksčiau buvo kalbama, kad savo gynybos pajėgumais rūpintis nereikia, nes yra NATO. Ji priminė ir iki Rusijos pilno masto invazijos į Ukrainą 2022-aisiais vykdytą bendradarbiavimo su Kremliumi per ekonomiką politiką.
„Nei prekyba su Rusija, nei kiti veiksmai nenutolino karo pavojaus“, – sakė V.Čmilytė-Nielsen.
Iššūkis – skirtingi požiūriai ir interesai
Bet plano turėjimas – tik viena detalė. Europoje vis dar ryškus skirtingas požiūris į karines grėsmes, jau nekalbant apie pačią Rusiją, kuriai pataikauja Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, Slovakijos premjeras Robertas Fico ar neseniai Čekijoje rinkimus laimėjęs Andrejus Babišas.
Kitaip į situaciją žiūri ir toliau nuo Rusijos esančios šalys, kaip Italija, Ispanija ar Portugalija.
„Jaučiame, kokios tos nuotaikos: šilta, gera, galima atsipalaiduoti. Taip yra ir toks yra faktas. Deja, ne visi europiečiai vienodai supranta karo grėsmę. Dirbant Europoje tą labai aiškiai pradedi jausti ir reikia pripažinti, kad skirtingos valstybės turi skirtingų interesų, turi skirtingas istorines patirtis, geopolitinę padėtį“, – pasakojo P.Saudargas.
Pasak jo, tą patį suprasti reikia ir stebint, kaip vyksta diskusijos dėl karinės pramonės Europoje, kur didžiosios valstybės turi savo interesų.
„Turime suprasti, kodėl, kaip galvoja Emanuelis Macronas. Jis negalvoja, ar mus apgins JAV nuo Rusijos. Jam Rusija – toli. Jis galvoja – o kas iš to Prancūzijai? Gal tada jie bus visos ES branduoliniu skėčiu? Galbūt jie užkurs pas save Prancūzijoje gynybos pramonę, o ne pirks amerikietiškus tankus ir haubicas. Turime tiesiai šviesiai žiūrėti realybei į akis – kaip mąsto europiečiai“, – paaiškino P.Saudargas.
Kaip sakė P.Saudargas, čia ypač svarbu į procesus įtraukti Ukrainą, kuri turi ne tik žinių apie tai, ko reikia, bet ir pajėgumų vystyti karo pramonę.
„Visur ieškoma, kaip Ukraina galėtų dalyvauti visose programose. Ukrainai yra atidarytos durys gaminant naujus produktus arba komponentus. Puikiai suprantame, kad iš Ukrainos reikia imti žinias, nes jie žino, kaip reikia kovoti, kaip gaminti.
Teko lankytis ne viename dronų fabrike ir įvairiose pramonės įmonėse. Jie gamina tai, ko šiandien reikia, nes neturi išeities nusipirkti su mintimi „galbūt mums to prireiks“, kaip transporto lėktuvų ir panašiai. Turime to mokytis iš jų“, – portalo Lrytas inicijuotoje konferencijoje „Saugumo kodas“ kalbėjo P.Saudargas.
Lietuvoje iššūkis – biurokratija
P.Saudargas pabrėžė, kad vykstant diskusijoms apie investicijas į gynybą visuomet akcentuojamas svarbus momentas – kur karo atveju būtų frontas.
„Ir visiems klausimai pasidaro aiškūs, – sakė jis ir priminė šiuo metu kone skambiausiai aidinti planą dėl oro gynybos skydo. – Tai suvokta iš realijų, matant, kaip vyksta karas ir ko reikia. Rytų pasieniui skiriama daug dėmesio ir to reikalingumą pripažįsta daug valstybių.“
Bet ar tam yra pasiruošusi Lietuvos pramonė?
J.Olekas teigė, kad Lietuvos verslas daro didžiulę pažangą ir netgi mestelėjo akmenį į visų politikų daržą, kurie, pasak politikos veterano, verslo atstovams skiria per mažai dėmesio.
„Galbūt ne visada pakankamai gerai bendravome su verslu. Bet saugumo prasme, visos šalys norėtų, kad karinė pramonė būtų vystoma jų šalyse. Iš vienos pusės tai – ekonominė nauda, siekiant, kad pinigai pasiliktų, bet Ukrainos pavyzdys parodo, kad tai – ir saugumo dalykai. Ne visada galima užsitikrinti tiekimo grandines ir jeigu turi vietos gamybą, esi žymiai labiau užtikrintas, kad būsi apsirūpinęs. To bendradarbiavimo reikia. Tie paskutinieji pakeitimai Seime, keičiant įstatyminę bazę, ypač šalinant administracines kliūtis, – padeda“, – kalbėjo J.Olekas.
V.Čmilytė-Nielsen pabrėžė, kad biurokratinis aparatas vis dar išlieka vienu didžiausių iššūkių, siekiant greitai prisitaikyti prie situacijos. Pasak jos, čia būtina sėsti ir kalbėti su verslo atstovais, kurie galėtų geriausiai paaiškinti, ko trūksta ir ką reikia keisti.
„Nuo biurokratijos labai kenčia tiek ES, tiek ir Lietuva. Deja, taip yra. Tos atlaisvinimo priemonės, kurių imasi ir Seimas, ir iš dalies ministerijos – nėra pakankamos. Tai – tik pirmi žingsneliai. Jaučiasi, kad yra labai skirtingi gyvenimo ir išgyvenimo režimai, kai tavo šalyje karas. Kaip Ukrainoje, kur per 5–6 savaites gali pasikeisti įrenginys, kurį naudoji fronto linijoje, – sakė V.Čmilytė-Nielsen. – Lietuvoje kalbame apie pastarąjį metą. Dronų kūrėjai metus laukia institucijų atsakymo, patvirtinimo, ar tinka toks produktas, ar ne. Ką tai reiškia praktikoje? Kad ne tik žiauriai atsiliekame, bet kad tai tampa beprasmiu darbu.“
V.Čmilytė-Nielsen teigė, kad šiuo metu biurokratinės sistemos yra nukreiptos į piktnaudžiaujančių suradimą, o ne rankų atrišimą veiksmui: „Kai turime tokią grėsmę, tokį pavojų, prioritetu turi būti netrukdymas, o ne kontrolė.“