Taip teigia Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentas Piotras Miączynskis, pasikalbėjęs su vienu Lenkijos pareigūnu, kuris dešimtmečius kovoja su įvairiomis ekonominio nusikalstamumo formomis, įskaitant neteisėtą cigarečių gamybą ir kontrabandą.
„Mes retai kalbamės su šaltiniais, neskelbdami jų tapatybės. Tai darome dėl jų gyvybės ir sveikatos“, – pabrėžė P.Miączynskis.
– Kas pelningiau – gaminti nelegalias cigaretes Lenkijoje ar jas gabenti kontrabanda?, – „Gazeta Wyborcza“ žurnalistas paklausė pareigūno.
– Kontrabanda. Jei žinai, kaip tai daryti, uždirbsi daugiau, o rizika mažesnė.
– Rugsėjo pradžioje sulaikyti šeši Lenkijos ir Armėnijos piliečiai. Grupė į Lenkiją, o paskui į Airiją pergabeno 30 cigarečių siuntų (260 milijonų vienetų), pagamintų nelegaliai Ukrainoje ir Baltarusijoje. Valstybei padaryta apie 370 mln. zlotų (apie 85 mln. eurų) mokestinė žala. Tyrimo metu konfiskuotas kelių milijonų zlotų vertės turtas: grynieji pinigai, prabangūs automobiliai ir nekilnojamasis turtas. Ką apie tai pasakytumėte?
– Kad mūsų tarnybos dirba efektyviai. Bet pastaruoju metu jų efektyvumas susilpnėjo. Turime kelis kontrabandos kelius. Anksčiau tai buvo Rusija, konkrečiai – Baltijos tabako fabrikas Kaliningrade. Visiškai legali gamykla. Ar žinote „Jin Ling“ prekės ženklą?
– Ne.
– Pakuotės atrodo kaip „Camel“. Tik vietoje kupranugario – muflonas (laukinių avių rūšis – Red.). Kadaise tai buvo populiariausias nelegalus cigarečių prekės ženklas Lenkijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Jas gamino naudodami įrangą iš „Bogus“ – lenkų nelegalių cigarečių karaliaus.
„Bogus“ taip pat bendradarbiavo su tabako fabriku Vynykų miestelyje prie Lvivo, kuris dar prieš dvejus metus tiekė apie pusę Ukrainos nelegalių cigarečių. Ukrainos valdžia negalėjo nieko padaryti. Kartą jie ten pasiuntė ekonominių nusikaltimų biuro pareigūnus iš Kijyvo – šie vietoje buvo žiauriai sumušti vadinamųjų „tituškų“ – samdomų chuliganų.
– Ir kas toliau?
– Nieko. Jokių pasekmių. Gamybos licenciją trumpam atėmė, bet tiek. Vėliau visas Kaliningrado verslas žlugo. Rinką užtvindė cigaretės iš Gardino ir Minsko – dviejų didžiausių Baltarusijos gamyklų. Baltarusiai kasmet surūko apie 18 milijardų cigarečių, o pagamina 25–28 milijardus.
– Ar šios gamyklos valstybinės?
– Iš esmės taip. Baltarusija funkcionuoja kaip bananų respublika, kur egzistuoja Aliaksandro Lukašenkos šeimos ir artimųjų klanas – savotiškas avilys, kuriame kiekvienas gauna savo dalį pelno pagal vietą hierarchijoje.
Gardino tabako fabrikas priklauso A.Lukašenkos vyriausiajam sūnui Viktorui. Jis yra pagrindinis naudos gavėjas.
– Jei atvykčiau į cigarečių fabriką Minske ir pasakyčiau, kad noriu pirkti didelį jų kiekį?
– Baigsis tuo, kad išvykstant Baltarusijos pasieniečiai tavo automobilyje ar bagaže „netikėtai“ ras nelegaliai gabenamą ikoną. Tai jų įprastas būdas pakišti žmogų.
Žinoma, cigarečių gausi tik jei turėsi prieigą prie jų kriminalinės-žvalgybinės sistemos. Pavyzdžiui, jei turėsi KGB pareigūno rekomendaciją. Atsitiktinių žmonių ten nebūna. Kad galėtum ką nors nupirkti, turi sudaryti sandorį. Pateikti informaciją. Pasirūpinti, kad kas nors būtų sumuštas. Ir taip toliau.
– O jei turi priėjimą?
– Tada nusipirksi pakelį už 30 eurocentų. Pakrauni sunkvežimį pilną tokių cigarečių. Paprastai kontrabandoje nelegalios prekės slepiamos už legalių – vadinamasis pridengiamasis krovinys. Jie taip nesivargina – važiuoja tiesiai, atvirai. Prieš kelerius metus būtum tiesiog važiavęs per Terespolį, Hrebenę arba Dorohuską (Lenkijos miesteliai su pasienio perėjimo punktais į Baltarusiją ir Ukrainą, kurie ilgus metus buvo pagrindiniai kontrabandos keliai – Red.) Bet dabar tai jau atgyvena.
– Kiek mokama?
– Kaina „prie vartų“ pasienyje visur maždaug tokia pati. Lenkijos muitininkai, kol jų dar neišsklaidė (2017 m. sukurta Nacionalinė mokesčių administracija, kuri apjungė tris atskiras tarnybas – Mokesčių inspekciją, Mokesčių administraciją ir Muitinės tarnybą – Red.) už „suderinimą“ – tai yra už leidimą pravažiuoti vienam sunkvežimiui su nelegaliomis cigaretėmis – imdavo per 100 tūkstančių eurų. Paprastai vienu metu pravažiuodavo keturi tokie sunkvežimiai.
– Liepą prokuratūra pareiškė kaltinimus devyniems asmenims dėl cigarečių kontrabandos iš Baltarusijos į Lenkiją. Aštuoni buvę muitinės pareigūnai įtariami ėmę kyšius pasienio perėjimo punkte. Valstybei padaryta beveik pusės milijardo zlotų (apie 115 mln. eurų) mokestinė žala.
– Tokius susitarimus Lenkijoje dabar daug sunkiau organizuoti. Reikia ne tik žmogaus, kuris pakelia užtvarą, bet ir pamainos viršininko bei bent vieno direktoriaus pavaduotojo. Trys, geriausia keturi žmonės. Su Mokesčių ir muitinės administracijos įvesta darbuotojų rotacija – nuolatiniais perkėlimais – nusikaltėliams tai nelengva. Be to, geležinkelio perėjimas su Baltarusija išlieka atviras – kasdien į Lenkiją įvažiuoja tūkstančiai vagonų. Nors vyksta karas.
– Kodėl jie vis dar važiuoja?
– Nes Europa žlugtų be baltarusiško azoto, be kurio mūsų pramonė vos kvėpuoja. Dauguma trąšų – iš Baltarusijos. Europa negali užsukti to čiaupo – žemės ūkis neatlaikytų.
Kita priežastis – tai svarbi „Šilko kelio“ geležinkelio grandis. Pasirašėme keletą kvailų sutarčių su Kinija. Dėl to nuolat ištraukiame iš vagonų nelegalias cigaretes.
– Kiniškas?
– Ir baltarusiškas. Tas geležinkelio perėjimo punktas prie Baltarusijos sienos milžiniškas – eismas ten labai intensyvus. Yra skeneriai, muitininkai stengiasi pagauti, ką gali. Bet tam reikia labai gerai apmokytų žmonių, kad ką nors pastebėtų. O tik dalis krovinių apskritai skenuojama. Arba turi greitą krovinių praleidimą, arba aukštą aptikimo lygį – abu kartu neįmanoma. Šiandien Lenkijos siena, palyginti su kitomis pasaulio vietomis, visai nebloga – gana sandari.
– Tais vagonais gabenamos tik cigaretės?
– Pastaraisiais metais – ir elektroninės cigaretės. Vaikai čia jas traukia kaip pašėlę. Nes saldžios. Kinai siunčia jas į Vakarus konteineriais. Prieš kelerius metus elektroninės cigaretės kontrabandoje buvo vos pastebimos. Dabar tas kiniškas šlamštas – visur.
Lenkijoje nelegali elektroninių cigarečių rinka sudaro apie 37 procentus – šešis kartus daugiau nei nelegali įprastų cigarečių rinka.
– Iš kur viskas atkeliauja?
– Lietuva tikrai nėra sandari. O Latvija – viena didelė skylė tvoroje, per kurią gali praeiti bet kas. Pas mus 100 tūkstančių eurų už „atvirus vartus“ pasienyje dabar jau retenybė, o ten – jokia problema.
– Kodėl?
– Rusai iš esmės kontroliuoja Latvijos paslaugų sektorių ir politiką. Jie sudaro apie 25 procentus gyventojų. Rygos gatvėse keturi iš dešimties žmonių – rusai. Dauguma verslų – rusų rankose. Šios bendruomenės – latvių ir rusų – persipynusios, susimaišiusios. Man gaila latvių – jie to nebesukontroliuoja. O prekės, per Latviją prasiskverbusios, pas mus atkeliauja nacionaline magistrale Nr. 8.
– Ir mes nieko nedarome?
– Budziske, prie įvažiavimo iš Lietuvos, yra skeneris. Formaliu požiūriu jo ten neturėtų būti: Šengeno erdvėje galimos tik atsitiktinės patikros, kurios netrukdo eismui. Bet skeneris yra. Ir naudingas.
Tik kiek sunkvežimių gali per jį praleisti? Tris per dieną? Tiek ir įmanoma. Tuo tarpu per parą pravažiuoja nuo 800 iki 2000 sunkvežimių, priklausomai nuo sezono.
Kitas kontrabandos maršrutas iš Baltarusijos eina per Latvijos uostus – Rygą ir Ventspilį. Naudojamos vadinamosios bendrijos vidinės tiekimo schemos.
– Tai reiškia PVM mokėtojų pardavimus iš vienos ES šalies į kitą.
– Niekas jų netikrina. Prekės keliauja tiesiai į Vokietiją, Liubeką. Kartais – į Gdynę. Tokiu būdu apeinamas mūsų lenkiškas chaosas: muitinė, keliai, skeneriai, Mokesčių ir muitinės administracijos pareigūnai, bandantys iš minios ką nors ištraukti.
Neseniai atsirado ir trečias kelias – baltarusiškos cigaretės eksportuojamos į Turkiją, o iš Turkijos per Bulgariją patenka į Europos Sąjungą.
– O Ukraina?
– Nuo karo pradžios Ukrainoje cigarečių trūksta. Vos užtenka saviems. Šiuo metu nusikaltėliai laukia – taikos, stabilumo. Tada Lenkijai skaudės, nes kontrabanda iš Ukrainos vėl taps didžiule problema mūsų tarnyboms. Kol kas nė vienas politikas apie tai negalvoja.
– Tad kuris kontrabandos kelias šiandien pelningiausias?
– Turime didelį konteinerių srautą iš Kambodžos. Ten veikia 17 gamybos linijų, kurios suka cigaretes tik kontrabandai. Pakuotė kainuoja 20 JAV centų. Juokingai pigu. Paskaičiuokim?
– Paskaičiuokim.
– Viename konteineryje telpa 9 milijonai cigarečių. Galėtų tilpti ir daugiau, bet reikia pridengiamo krovinio. Bendra kaina – apie 100 tūkstančių dolerių. Tada prekės keliauja per uostus. Geriausia – per Tailandą arba Singapūrą, kur reikia sutvarkyti muitinės dokumentus, kad oficialiai krovinio turinys būtų kitas. Muitinės agentūra gali už tai paimti 20 tūkstančių, gal 50 tūkstančių dolerių – priklauso nuo susitarimo. Ir dar reikia žinoti, į kurią agentūrą kreiptis. Geriausia – per pažįstamų rekomendacijas.
– Teisininko?
– Arba patyrusio nusikaltėlio, kuris su jais jau yra dirbęs. Didmeninė kaina – 5 zlotai (apie 1,15 euro) už pakelį. Taigi teoriškai iš vieno konteinerio galima uždirbti 3–4 milijonus zlotų (700–920 tūkst. eurų). Bet kad įvežtum prekes į Lenkiją, reikia „susitarimo“ uoste. Tai brangu – apie 100 tūkstančių eurų. Tad pelnas sumažėja.
– Ar galima be „susitarimo“?
– Viskas įmanoma. Bet tada rizika daug didesnė. Reikia patikimos muitinės agentūros, kuri moka sutvarkyti dokumentus taip, kad nekiltų įtarimų. Arba vietoj papirktų muitininkų pasitelkti kranų operatorius uoste. Nes kaip kitaip patikrinsi, kas konteineryje, be krano? Jie mato viską.
– Liepos 16-ąją Gdynės muitininkai patikrino konteinerį iš Šri Lankos. Oficialiai jis turėjo būti pripildytas skutimosi priemonių, bet viduje rasta beveik 18 milijonų cigarečių be lenkiškų akcizo ženklų, kurių vertė – beveik 19 milijonų zlotų (4,4 mln. eurų). Kaip muitinė gali aptikti tokius krovinius?
– Pagal svorio neatitikimus. Konteineris, prikrautas cigarečių, sveria 15–17 tonų. Oficialiai muitinė teigia galinti patikrinti 1 procentą konteinerių.
– O realiai?
– Daug mažiau. Be to, prisiminkite, kad Gdynėje visą krantinę pardavė kinams. Lenkijos muitininkai ten dirba, bet darbininkai iškart stebi, kas iš tarnybų įeina, ką jie žiūri, ko ieško.
Uostas – tai atskira subkultūra. Laukinis pasaulis. Visiškai kitoks. Jei ten negyveni, nesuprasi, kaip tai veikia. Tarnyboms labai sunku kontroliuoti. Ypač todėl, kad jos neturi kuo mokėti už informaciją. Kaip verbuosi žmones? Už rūkytą žuvį?
– Kaip dėl smulkių kontrabandininkų, dronų?
– Tai dalis problemos. Bet ne tokia, kaip žmonės įsivaizduoja. Šiemet į Lietuvą buvo paleista 500 oro balionų. Kiekvienas gabena maždaug po 5 tūkstančius pakelių. Tai prilygsta maždaug pusantro sunkvežimio per metus. Iš esmės – niekis.
Mano manymu, balionai leidžiami visai kitu tikslu: nukreipti tarnybų dėmesį, priversti juos įjungti radarus, siųsti patrulius vytis balionų. Tuo metu jie praranda budrumą pasienyje, o pro ten praeina kas nors daug didesnio ir svarbesnio.
Galvojate, kad migrantai kerta Lenkijos–Baltarusijos sieną? Dauguma eina per Lietuvą ir Latviją, o paskui – į Lenkiją. Dauguma taip daro. Tie, kurie bando kirsti mūsų garsiąją tvorą, ten siunčiami specialiai, kad mūsų pareigūnai stovėtų Belovežo miškuose, o ne prie magistralės Nr. 8.
– Tai yra...
– ... hibridinis karas. Rusai ir baltarusiai tyčia užlieja Europos Sąjungą nelegaliomis cigaretėmis. Ir elektroninėmis cigaretėmis taip pat. Rusų mafija įėjo į mūsų elektroninių cigarečių rinką. Kinai gamina, rusai platina.
Didžiausias veikėjas turi ryšių su Rusijos mafija, o ši – su Federaline saugumo tarnyba. Jis iškilo iš lošimų, kazino ir greitųjų paskolų verslo. Jame veikia „išieškotojai“, kurie iš vargšų žmonių išmušinėja pinigus už velniškas palūkanas.
– Kaip tai veikia Lenkijoje?
– Iki visai neseniai: legali įmonė užsakydavo 10 konteinerių su elektroninėmis cigaretėmis iš Kinijos. Visi perka iš vienos vietos – Šendženo. Penki konteineriai keliaudavo į Lenkiją – viskas oficialiai, visi mokesčiai sumokėti. Bet kiti penki eidavo tranzitu per Lenkiją į Slovakiją, kur daugelį metų šios prekės buvo visiškai nekontroliuojamos mokesčių institucijų. Tereikėjo sandėlio. Iš ten mikroautobusais prekės grįždavo į Lenkiją – niekieno netikrinamos.
– O paskui?
– Nuomodavo vietas prekybos centruose arba kioskuose. Pigi darbo jėga iš laikino įdarbinimo agentūrų – daugiausia ukrainiečiai. Jie prekiauja, o prižiūrėtojas stebi, kad nevogtų. Toks buvo visas veikimo modelis. Paprastas kaip plaktukas.
Metų metus Lenkijoje nebuvo prievolės ženklinti elektroninių cigarečių akcizo ženklais. Pirmosios elektroninės cigaretės pas mus pasirodė 2006-aisiais. Skysčius joms įpareigota ženklinti tik nuo 2020 m., o pačius įrenginius – nuo 2025 m. Aukso laikai prekybininkams, pragaras mokesčių inspekcijai. Parduotuvės galėjo be vargo nuslėpti didelę dalį apyvartos.
Dabar elektroninės cigaretės nugrimzdo į pogrindį. Daugiausia jų – internete. Rusų ir lenkų nusikaltėliai atidarė begales internetinių „veipų“ parduotuvių. O tuo pat metu bet kokia prekyba nikotino produktais internetu Lenkijoje yra uždrausta.