Jau daugiau nei penkerius metus Lietuvos politikoje neapleidžia artėjančios turbulencijos jausmas – šalis natūraliai juda link tam tikros atomazgos ir rimto pokyčio, įsitikinęs apžvalgininkas Liudas Dapkus.

Naujienų portalo Lrytas laidoje „Iššifruoti esmę su Dovydu Pancerovu“ kalbėjęs publicistas papasakojo apie nuolat besikartojantį politikų kartų ciklą ir kas natūraliai turėtų sekti po dabartinio etapo.

„Atėję populistai paprastai imasi ryžtingų veiksmų, nes gi viskas aišku – čia tuoj sieną uždarome, balionus išvaikome. O paaiškėja, kad ne taip. Ir tada pradedi matyti ir veikiančių asmenų išvaizdoje, kad jau ir šukuosenos kitos, ir makiažai kiti, ir to koketavimo mažiau. Nes realiai vakarėlis eina į pabaigą ir prasideda nemalonūs dalykai“, – laidos metu kalbėjo L.Dapkus.

– Sutarėme pakalbėti apie platesnius procesus ir kokia yra dabartinė mūsų padėtis, bet pradėkime nuo paviršinio politikos įvertinimo. Kur, sakytum, šiuo metu yra Lietuvos politikos galios centras?

[[ge:lrytas:lrytas:40380418]]

– Jo nėra, jis yra išplautas, ir tai yra daug didesnio proceso viena iš sudėtinių dalių, natūraliai judanti link tam tikros atomazgos. Kokia ji bus, sunku prognozuoti, tačiau ji bus – kaip lėktuvui skrendant ir pilotui radaruose matant artėjančią turbulenciją, jis paprašo visų grįžti į vietas ir užsisegti diržus. Tai tas artėjančios turbulencijos jausmas neapleidžia mūsų gerus penkerius metus. Ir nebūtinai tai susiję su Ukrainos karu. Bet politinio galios centro, ko gero, nėra, ir nebėra todėl, kad pati logocentrinė sistema yra žlugusi.

Mes, kažkada leisdami dienraštį „Lietuvos rytas“, tikėjome žodžio galia ir tuo, kad aplink jį viskas sukasi. Tu sužinai, turi spausdinimo ir platinimo priemones, esi tarsi validuotas ir sertifikuotas skleisti žodį – logos, būti centre.

[[ge:lrytas:lrytas:40390615]][[ge:lrytas:lrytas:40391234]][[ge:lrytas:lrytas:40391518]]

Kai internetas padarė tai, ką padarė su žmonėmis, ir kai pradėjo rastis alternatyvios priemonės, manėme, kad bus tik nepatogu.

Paskui supratome, kad dalies žinių skleidimo būdų nebebus. Tačiau dabar aiškėja, kad tas procesas nušluoja ne tik tai, kaip pasakojamos istorijos, bet ir kaip valdomos visuomenės ir valstybės, kaip žmonės keičia savo lūkesčius žiūrėdami į tuos, kurie juos valdo ir priima sprendimus.

Todėl dabar, kai matome, kas vyksta, tai yra tolesnis profesionalumo dekonstravimas. Ar tai gerai, ar blogai – nesakau. Tas profesionalumas, kuris atvedė į du pasaulinius karus, ir visos tos redakcijos ir „teisingos“ vyriausybės pagal nutylėjimą, buvo tikrų šmikių rinkiniai, tačiau dabar to nebebus, ir bus kažko kito.

– Norėjau klausti, ar tai yra gerai, ar blogai. Nes galima žiūrėti, kad gerai, nes būtų galima sakyti, kad demokratijai yra gerai, kad nėra galios centro, kad yra skirtingi galios centrai, bet galima ir sakyti, kad blogai, nes tai silpnina valstybę. Kaip iš šios dienos Lietuvos perspektyvos vertinti, gerai ar blogai, kad politinės galios centro nėra?

– Jeigu įjungi tradicinį analitiko, apžvalgininko požiūrį, kurį visi ir įsijungia ir daro tai, ką daro, tai yra blogai, nes pagal viską, ką žinojome per 35 metus, atrodė, kad mes turime daryti taip, kaip tėvelis daro – kitaip tariant, Vakarai, Vakarų liberali demokratija, kuri mums padėjo atsistoti ant kojų ir pasiekti neįtikėtinų pasiekimų per labai trumpą laiką. Tačiau yra dar kai kas.

Visuomenės virsmas lenkia egzistuojančių teisės aktų aktualumą. Visi jie buvo kurti dar jaunojo Andriukaičio ir kitų Konstitucijos rašytojų laikais. Konstitucija 1992 metais buvo nuostabus dalykas, tačiau dabar ji mums patiems kartais trukdo, ir mes negalime nieko su tuo padaryti – kad ir su pilietybės suteikimu užsienyje gyvenantiems asmenims.

Jeigu pasižiūrėtume į įstatymus, 70 proc. priimtų įstatymų yra perrašyti mažiausiai tris ar keturis kartus, o toks Viešųjų pirkimų įstatymas, kai jį priėmė, buvo 15 puslapių sudėties, dabar yra 120.

[[ge:lrytas:lrytas:40392917]]

Kitaip tariant, nepasitikėjimo dvasia, 90-ųjų ar iš to laikotarpio, kai Lietuva buvo tokia, kokia buvo, kai žmonės atėjo iš sovietmečio, ji tebėra, ir mes vis dar norime ją reguliuoti pakankamai griežtai, o žmonės jau seniai nebevagia paspirtukų gatvėse, žmonės naudojasi bendruomenių turtu, dirba atviroje erdvėje. Problema, kad mes valstybės valdymo kokybę esame palikę kažkur tolumoje.

– Ar R.Žemaitaitis yra iš tos šaknies „kaip tėvelis darė“ kylantis, daro taip, kaip buvo daroma, ar jis yra žmogus, kuris bent jau intuityviai kažkuria dalimi suprato, kad aplinka keičiasi ir turiu reaguoti kitaip?

– Ne, išskirčiau keturis terminus, kurie veikia ir atvedė mus į šitą situaciją arba tarpinį tašką: mes patys, kaip mes veikiame, mūsų priešai, kaip jie veikia, nes jie turi savo darbotvarkę ir savo problemas, ir jos vis ryškėja, mūsų tradiciniai draugai, Europa ir Jungtinės Valstijos, ir ketvirtas yra gal net pats svarbiausias, bet ginčytinas tuo pačiu metu, tai yra istorinės neišvengiamybės arba ciklų logika. (...)

R.Žemaitaitis veikia maksimaliai efektyviai, bet jis turi savo darbotvarkę, kuri 100 proc. atitinka tą sparną, nes mums atrodo, kad jis yra mūsų unikalus reiškinys – nebeliko P.Gražulio, labiau iškilo R.Žemaitaitis. Kas yra logiška, nes visada dvare turi būti esą klounas, bet jis ne klounas, bet labai svarbią funkciją atliekantis Džokeris, anti-herojus. Jo nebūtų, jeigu nebūtų tam tikros valios žmonėse.

– Žodis „anti-herojus“ čia tinka, nes anti-herojus nebūtinai reiškia kažkas, kas daro bloga, o kurio tikslas yra kelti chaosą, kuris yra stabdanti jėga, priešpriešą kelianti jėga. Tai ta prasme R.Žemaitaitis yra anti-herojus.

– Arba entropijos atstovas – žmogaus desperacija kovoti su entropija arba kosminiu visko nykimu. Pastatai smėlio pilį pajūryje, ir ją nuneša vanduo – tai geriausias entropijos pavyzdys. Toks chaosas, kuris yra visur ir bus, mes iš chaoso atėjome ir bandome įvesti tvarką.

Tai jis yra populistas, o populizmas visada lydi šį etapą, kai žmonės pradeda po pagirių norėti tvarkos, greitų sprendimų. O tie greiti sprendimai dažniausiai įveda į dar gilesnę krizę, dar didesnius nuostolius.

(...)

– Ar sakytum, kad to informacinio burbulo įsivaizdavimas, kad R.Žemaitaitis kaip reiškinys yra išskirtinai pavojingas, yra tiesiog išdava to, kad mes gyvename tik momente ir mes matome tik momentą ir nebeturime atminties, ar iš tiesų yra pavojingas?

– Jis net sakyčiau naudingas, kaip šungrybiai naudingi miške arba kitokie įspėjantys apie toksišką savo prigimtį augalai arba gyvūnai. Mes negalime visi būti vieno požiūrio. Galima sakyti, kad jis peržengia tai, bet jis nėra problema – problema yra tie, kurie vis dar laiko jį žaidime.

Ir visada bus tokių žmonių, nes yra kartų ciklas: statytojai, naudos gavėjai, maištininkai ir griovėjai. Po to vėl statytojai. Šis ciklas sukasi. Jeigu imtume Sąjūdį, kas pagal klasikinę teoriją neatitinka laikmečio, bet tuo metu kažkas griovė, bet ir statė – ir tuo metu kas sustatė kolonas, tai jos ir stovi. Bet jos labai aptrupėjusios, nes ta karta, kuri atėjo po to, kuri pradėjo gauti naudą, tai ji savo vaidmenį atliko, ir tada ateina maištininkų laikas, ir po to tų, kurie viską demontuoja. Ir tada visuomenei kyla poreikis susiimti ir kažką pastatyti.

[[ge:lrytas:lrytas:40392914]]

– Tai R.Žemaitaitis – demontuotojų atstovas?

– Ankstyvųjų. Arba dar tų nihilistų etape.

– Tai pagal šį cikliškumą reikštų, kad mes sulauksime rimtesnių veikėjų.

– Ko gero, nes tai ta pati populizmo ir ekonomikos spiralė – karpai išlaidas viešajam sektoriui, nes tau nebesueina galai, tada žmonės pradeda matyti prastesnį policijos darbą, darželių, sveikatos priežiūros, tada jie reikalauja sprendimų, o sprendimai čia pat atsiranda, nes yra labai paprasti sprendimų siūlymai – padidinsime algas ir sumažinsime mokesčius. Valio.

Ir kadangi švietimas yra amžinoji mūsų problema ir kritinio mąstymo nuoseklus mažėjimas, tai siejasi ir su sukčių suklestėjimu, tada gauname tokį rimtą spiralės įsisukimą.

Ir populistai atėję paprastai imasi ryžtingų veiksmų, nes gi viskas aišku – čia tuoj sieną uždarome, balionus išvaikome. O paaiškėja, kad ne taip. Ir tada pradedi matyti ir veikiančių asmenų išvaizdoje, kad jau ir šukuosenos kitos, ir makiažai kiti, ir to koketavimo mažiau. Nes realiai vakarėlis eina į pabaigą ir prasideda nemalonūs dalykai.

Matėme ankstesnę premjerę kadencijos pradžioje ir pabaigoje, kai ji būdavo akivaizdžiai sudirgusi ir net neatleistinai politikui besielgianti. Tai yra tai, ką valdžia daro su žmogumi. Tikrai yra labai sunkus darbas, ir jį dirbti ne kiekvienas pasiryžta.

Arba tas, kuris labai myli savo šalį, turi kažkokią darbotvarkę, arba tas, kuris nelabai supranta, kur atsidūrė.

Visą pokalbį su L.Dapkumi žiūrėkite laidoje „Iššifruoti esmę su Dovydu Pancerovu“.

L. Dapkus: judame link atomazgos