Kaip pasikeitė mūsų regiono šalių karinės išlaidos pastaraisiais metais? Kokią įtaką tam turėjo karas Ukrainoje? Ar iš tiesų kai kurios NATO valstybės siekia vengti gynybos išlaidų didinimo? Kaip susijęs politinis (ne)pasitikėjimas su parama gynybos išlaidoms? Tai klausimai, kurie svarbūs ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono saugumo ir gynybos finansavimui.
Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus, paskatintus šiandienos geopolitinių iššūkių, „Metinėje Lietuvos politikos mokslų konferencijoje“, vykusioje Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), ieškojo sprendimų priėmėjai ir mokslininkai.
Išlaidos gynybai ir politinio stabilumo iliuzija
Finansų ministro K. Vaitiekūno teigimu, visų pirma, verta kelti klausimą, kas liudija geopolitinį stabilumą ar nestabilumą.
„Kas yra geopolitinis stabilumas ir nestabilumas? Tai yra klausimas, kurį sau užduodu, galvodamas apie gynybos finansavimą. Ieškodamas atsakymo pradedu nuo 1990-ųjų, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Paskutinis dvidešimto amžiaus dešimtmetis buvo stabilumo laikas, nes Šaltasis karas buvo pažymėtas demokratijos pergale, o Rusija ir totalitariniai režimai pralaimėjo“, – kalbėjo ministras.
Žvelgiant retrospektyviai, pasak K. Vaitiekūno, galime matyti pirmuosius šio amžiaus dešimtmečius, pažymėtus nuolatinių Rusijos konfliktų ir augančios Kinijos grėsmės. Bet lūžiniu įvykiu, pakeitusiu politinio stabilumo ir nestabilumo sampratą, tapo įvykiai Ukrainoje.
„Kai prasidėjo karas Ukrainoje, po plataus masto Rusijos invazijos buvo laikas, kai supratome, kad pastarųjų dešimtmečių stabilumas buvo tik iliuzija“, – patikino K. Vaitiekūnas.
Jis pabrėžė, kad augantis gynybos finansavimas yra tiesiogiai susijęs su supratimu, kad politinis stabilumas kelis pastaruosius dešimtmečius buvo tik iliuzija. O kiek turime išleisti gynybai vis dar yra atviras klausimas. Tačiau akivaizdu, kad gynybos sektoriaus finansavimas dabartinėmis sąlygomis turi augti.
„Yra du būdai, kaip elgtis: galime būti nuoširdūs ir atvirai paaiškinti visuomenei situaciją. Kitas būdas – sakyti, kad kažkas už mus sumokės ir kažkas mus apgins. <..> Tačiau, mano nuomone, melavimas vsiuomenei tvirtinant, kad kažkas finansuos gynybą už mus, gali suveikti nebent trumpuoju laikotarpiu“, – kalbėjo ministras, pabrėždamas, kad saugumo iššūkių įveikimas neįmanomas be tarptautinių partnerių.
Partnerės (ne)linkę vengti finansinės naštos?
Vienas pagrindinių tarptautinių Lietuvos partnerių saugumo ir gynybos srityje – NATO aljansas. NATO narystės poveikį gynybos išlaidoms nagrinėję tyrėjai dr. Ringailė Kuokštytė, dr. Denis Ivanov, Vainius Indilas, doc. Dr. Vytautas Kuokštis akcentavo, kad tiek praktinėse, tiek akademinėse diskusijose pastaruoju metu pastebima nemaloni tendencija: NATO narės gali būti linkusios „zuikiauti“ (angl. free riding). Kitaip sakant, diskutuojama apie tai, kad kai kuriais atvejais narystė aljanse ir integracija į NATO skatina valstybes mažinti gynybos išlaidas.
Tyrėjas Vainius Indilas pabrėžė, kad šios prielaidos ypač stiprios, kalbant apie šalis, į NATO įstojusias po 1990 metų. „Kolektyvinis saugumas ir gynyba neabejotinai suprantami kaip bendras gėris. Tačiau galima išgirsti prielaidų, kad mažesnės aljanso valstybės yra linkę naudotis didesniųjų pajėgumais, gynybai išleidžiant mažiau. Čia ir pasireiškia vadinamasis „zuikiavimas“, – teigė V. Indilas.
Vis tik tyrėjų grupės atliktas naujausias tyrimas parodė, kad narystė NATO neveikia kaip tiesioginis karinių išlaidų mažinimo svertas. Gynybos išlaidų dydis yra tiesiogiai susijęs su kitų aljanso narių gynybos ir saugumo sektoriaus finansavimu. O šalims, kurios jungiasi prie aljanso jausdamos grėsmę, buvimas NATO sudėtyje yra ne proga mažinti išlaidas, bet priemonė sustiprinti savo saugumą.
Veikia ir kitų valstybių pavyzdys
Rusijos agresija Ukrainoje ne tik paskatino valstybes peržiūrėti savo gynybos išlaidas, bet tapo rimtu išbandymu tiek NATO, tiek Europos Sąjungos (ES) vienybei. Pasak VU TSPMI docento V. Kuokščio, tai skatino kelti klausimus, kaip NATO narės dalijasi naštą, teikiant karinę ir nekarinę paramą Ukrainai? Ar valstybės linkusios vengti įsipareigojimų? O gal vis dėlto neeilinės geopolitinės aplinkybės ir išaugusi grėsmė Europos saugumui žemyno sąjungininkes verčia elgtis priešingai – aktyviai dalintis našta teikiant karinę ir nekarinę paramą Ukrainai?
„Rusijos karas tapo testu NATO ir ES atsparumui. Tačiau kaip šis geopolitinis iššūkis paveikė dinamiką tarp NATO valstybių, vis dar nėra iki galo aišku“, – akcentavo dr. R. Kuokštytė.
Mokslininkų teigimu, remiantis Kylio instituto „Ukraine Support Tracker“ duomenimis, galima atmesti prielaidą, susijusią su potencialiai savanaudišku NATO valstybių elgesiu. Valstybių elgsena ir reakciją į kitų sąjungininkių sprendimus karo Ukrainoje akivaizdoje patvirtina aljanso pajėgumą – bent trumpuoju laikotarpiu – užtikrinti kolektyvinį veikimą saugumo ir gynybos srityje.
„Nepaisant to, išskirtinai svarbi išlieka Jungtinių Amerikos Valstijų lyderystė“, – teigė R. Kuokštytė.
Finansavimui trukdo politinis nepasitikėjimas
VU TSPMI tyrėjas doc. dr. Mažvydas Jastramskis pabrėžė, kad, vertinant gynybos finansavimą, svarbus ir visuomenės nusistatymas bei viešoji nuomonė. „Demokratinėse valstybėse visuomenės nuomonė yra labai svarbi ir ji veikia politinius sprendimus“, – sakė jis.
Įprastai tokios sritys kaip krašto apsauga nėra tiesiogiai susijusios su politiniu pasitikėjimu. Gyventojai pirmenybę teikia vidaus politikai ir socialiniams klausimams, o ne gynybos sektoriaus finansavimui. Tačiau situacija keičiasi, kintant saugumo aplinkai, o kartu užsienio ir saugumo politikos temoms įsitvirtinant viešojoje erdvėje. Tokiais atvejais, kaip aiškino M. Jastramskis, išryškėja ryšys tarp politinio pasitikėjimo ir paramos gynybos išlaidoms.
Pasak VU TSPMI docento, Rusijos karas prieš Ukrainą 2022 m. lėmė saugumo krizę Europoje ir paskatino didesnių gynybinių pajėgumų poreikį. Kartu išryškėjo ir santykis tarp pasitikėjimo politinėmis institucijomis bei paramos krašto apsaugos finansavimui.
„2019–2024 metų periode pasitikėjimas politinėmis institucijomis – partijomis, Seimu, Vyriausybe ir prezidentu – Lietuvoje nežymiai mažėjo. Nors santykinai žemas politinis pasitikėjimas savaime dar nereiškia, kad visuomenė nerems augančių gynybos išlaidų, vis tik gyventojai, kurių politinis pasitikėjimas yra aukštesnis yra labiau linkę palaikyti išlaidų gynybai didinimą“, – detalizavo M. Jastramskis.
Ši diskusija yra „Metinės Lietuvos politikos mokslų konferencijos“, šiais metais skirtos atsparumo tematikai, dalis. Konferencija vyksta gruodžio 4–5 dienomis VU TSPMI ir apima 12 pranešimų sesijų, kuriose savo tyrimus pristato Lietuvos ir užsienio mokslininkai, o praktinėmis įžvalgomis dalijasi sprendimų priėmėjai.