Įprasta teigti, kad gyvename daugialypių krizių laikotarpyje, kai vienu metu šiandienos pasaulyje vykstančios krizės – geopolitinės, ekonominės, aplinkosauginės ir kitos – sukuria didžiulį spaudimą Europos valstybių visuomenėms ir institucijoms. Daugialypės krizės samprata, profesoriaus Vitalio Nakrošio teigimu, susideda iš skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių aspektų – politinio, ekonominio, visuomeninio, istorinio, valdymo elementų.
Kaip Lietuvai sekasi reaguoti į šiuos iššūkius bei valdyti krizes, stiprinant šalies institucijų ir visuomenės atsparumą, kartu bandant išsaugoti ekonomikos augimą ir efektyviausiai panaudoti turimus ribotus išteklius?
Kokia strategija ir priemonės yra efektyviausios, kuriant tvarią atsparumo valstybę, ir ko pasimokyta iš ankstesnių krizių?
Apie tai diskusijoje „Nuo krizių valdymo link atsparumo stiprinimo“, vykusioje „Metinės Lietuvos politikos mokslų konferencijos“ metu, kalbėjosi Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas, profesorė Ainė Ramonaitė, Nacionalinio krizių valdymo centro vadovas Vilmantas Vitkauskas ir Seimo narė, buvusi premjerė Ingrida Šimonytė. Diskusiją moderavo VU TSPMI profesorius Vitalis Nakrošis.
Gynyba – dar ne viskas
„Kalbėdami apie atsparumą, mes natūraliai, visų pirma, galvojame apie gynybinį atsparumą ir institucijas, kurios užtikrina mūsų gynybinį atsparumą tikro ar hibridinio karo akivaizdoje – tai yra karinės pajėgos, policinės pajėgos, krizių valdymo centrai. Bet yra kita ne mažiau svarbi atsparumo dalis, kuri yra susijusi su visuomenės būkle, jos gebėjimu kritiškai vertinti informaciją, atpažinti ir susitarti, ar tai yra grėsmė, ir vertybinėmis nuostatomis. Tai dalykai, kurie gimsta visai kitaip. Jie gimsta visuomenėje, švietimo institucijose. Šie abu dėmenys yra svarbūs“, – atsparumo sampratos kompleksiškumą atskleidė prof. R. Petrauskas.
VU rektorius pabrėžė ir istorinius pavyzdžius, kurie atskleidžia ne tik gynybinius ir karinius atsparumo elementus.
„Istorinė patirtis rodo, kad mūsų visi sąjūdžiai, kuriuos galime prisiminti, liudija, kad sugebėjimas rezistencijai ir sugebėjimas atsinaujinti buvo užtikrintas dėl ankstesnių kartų sukauptų atsparumo rezervų, kurie buvo įgyti ne kariniu būdu, bet ugdymo proceso metu“, – kalbėjo R. Petrauskas.
Visuomenės vaidina svarbų vaidmenį
Anot VU rektoriaus, didžioji pamoka, susijusi su krizėmis, jų samprata ir valdymu, yra nesusiaurinti atsparumo sąvokos, t. y. neišstumti iš viešų diskusijų klausimų, susijusių su visuomenės būkle.
Jam antrino ir VU TSPMI profesorė A. Ramonaitė.
„Visuomenės atsparumą matau kaip susidedantį iš dviejų dalių. Viena vertus, tai yra parengtumas, net ir techninis visuomenės parengtumas. Kita vertus, tai yra visuomenės bendroji būklė“, – pabrėžė ji.
Pastarąją, mokslininkės teigimu, sudaro trys pagrindiniai elementai: visuomenės sutelktumas ar sanglauda, valia ginti šalį ir viešosios erdvės būklė.
„Valia ginti šalį apima ir pasirengimą, bet kartu ir vertinimą, ką tu nori ginti. Čia svarbi ir parama demokratijai, ir valstybei – savo tautai. O sutelktumas – santykis tarp piliečių ir tarp piliečių bei valdžios“, – aiškino A. Ramonaitė. O būtent čia, profesorės teigimu, Lietuvoje galime matyti didelį atotrūkį.
Be to, dabar matome ir augančią poliarizaciją, kuri kol kas savo mastu neprilygsta poliarizacijos lygiui JAV, Lenkijoje ar Vengrijoje, tačiau po truputį didėja. Tokioje politinėje aplinkoje, anot A. Ramonaitės, labai svarbu suprasti, kas yra grėsmės, o kas – pažeidumai.
„Grėsmės ateina iš išorės. O pažeidimai yra tai, kas yra viduje. Šių dalykų nereiktų tapatinti. Pagrindinis tikslas turėtų būti įsivertinti pažeidumus ir stengtis juos sumažinti, kad tai netaptų išorinių grėsmių taikiniu“, – detalizavo VU TSPMI profesorė.
Krizės būklę išnaudoja politinių tikslų įgyvendinimui
R. Vilpišauskas, apibrėždamas kompleksinį atsparumo pobūdį, atkreipė dėmesį į ekonominį šio fenomeno dėmenį, patikindamas, kad vienu svarbiausių aspektų šioje srityje išlieka energetinės nepriklausomybės klausimai ir potencialios Kinijos manipuliacijos, kurias ši valstybė gali panaudoti retųjų metalų ir panašių žaliavų tiekimo Europai srityje.
Lygiai taip pat, žvelgiant bendrąja prasme, galima pastebėti įtampas, kurios egzistuoja atsparumo ir ekonominio efektyvumo srityje. Tai kelia nerimą, nes krizinėse situacijose gali peraugti į socialinio teisingumo klausimus.
Tačiau, profesoriaus teigimu, vertinant šiandieninę situaciją, negalima nepastebėti ir to, kaip politikai ar tam tikros interesų grupės siekia pasinaudoti krizėmis savo naudai.
„Gyvenant nuolatinių krizių aplinkoje, politikai prisitaiko prie to ir jau nebetraktuoja kiekvienos krizės kaip šaukimo sutelkti visas pagrindines jėgas ir rasti nacionalinį sutarimą. Matome, kaip skirtingos politinės jėgos krizes siekia išnaudoti savo politiniais tikslais. Bet lygiai taip pat ir interesų grupės siekia išnaudoti dabartinę madą, t. y. orientaciją į atsparumą tam, kad gautų finansinę paramą, subsidijas, taip pat gautų apsaugą nuo išorės konkurencijos“, – dėstė R. Vilpišauskas.
Kadenciją baigusi premjerė I. Šimonytė pridūrė, kad nuolatinis krizės būvis kartu kuria netikrumą ir apsunkina gebėjimą spręsti problemas.
„Krizės dedasi viena ant kitos, o mes gyvename būtent tokiu laiku, kai tai vyksta. Ir tai yra dalies globalios politikos žaidėjų strategija tas krizes dėti viena ant kitos, tiesa, neperžengiant karinės intervencijos ribos, bet vaikštant netoliese ir naudojant įvairias priemones, kokias tik gali naudoti, ar tai būtų ekonominis šantažas, ar migracija, ar kontrabanda ir jau dabar iš esmės terorizmas civilinėje aviacijoje. Tų priemonių yra begalės ir tai, ką gali pradėti naudoti priešiški režimai, galima maždaug numanyti, bet niekada iki galo neatspėsi. Tai kuria didžiulį netikrumą“, – įspėjo I. Šimonytė.
Susiduriama su precedentų neturinčiomis krizėmis
Ji akcentavo, kad situaciją apsunkina ir kintanti tarptautinė aplinka. Tai, su kuo buvome įpratę spręsti problemas, pasak jos, labai aiškių sąjungininkų turėjimas, žinant, kad jie visada laikysis tų pačių vertybių, dabar suveikia ne visada.
Pasak V. Vitkausko, identiškų krizių nebūna, jos visada yra unikalios.
„Kartais paprasčiausiai negalime remtis kitų valstybių praktikomis ar bandyti jas adaptuoti Lietuvoje, nes aplinkybės – skirtingos. Aišku, yra dalykų, kur galime pritaikyti tam tikrus elementus, kurie buvo pritaikyti kitose valstybėse ir tą gana sėkmingai darome“, – komentavo V. Vitkauskas.
Nacionalinio krizių valdymo centro vadovo teigimu, šiuo metu labiausiai neramina krizės, kurios yra sukeltos trečiųjų šalių ir kurias vadiname hibridinėmis, asimetrinėmis.
„Metinė Lietuvos politikos mokslų konferencija“ yra kasmet vykstantis, VU TSPMI organizuojamas renginys, šiais metais skirtas atsparumo tematikai. Konferencija vyksta gruodžio 4–5 dienomis VU TSPMI ir apima 12 pranešimų sesijų, kuriose savo tyrimus pristato Lietuvos ir užsienio mokslininkai, o praktinėmis įžvalgomis dalijasi sprendimų priėmėjai.