Toks jausmas, kad vieni įrodinėjame, jog mes – tik Žemaitaičiai be jokios landsbergio priemaišos. Kiti – atvirkščiai: „Mes – gryni Landsbergiai ir nė dvelksmo žemaitaičio.“ Paradoksalu tai, kad labiau Žemaitaičiai naudoja landsbergiškas įrodinėjimo priemones, o labiau Landsbergiai – žemaitaitiškas.
Šis paradoksas turėtų labai patikti putinui.
Ar mes tikrai galvojame, kad va – kažką pasakysiu, padarysiu, ir tas kitas pasikeis? Kitas nepasikeis. Tai neįmanoma be jo paties noro ir gebėjimų. Galima nebent keistis patiems.
O ir valstybės keitimas yra tik iliuzija, ilguoju laikotarpiu pasmerktas mėginimas sukontroliuoti tai, kas nepavaldu kontrolei.
Bent du kartus per dieną išgirstu, kad mūsų valstybė kažkur ritasi. Bet nėra jokios kitokios valstybės, o tik ta, kuri gyvena mumyse. Kiekviename iš mūsų. Gal patys ir esame tai, kas ritasi? Kodėl riedame? Ar įsitikinome prieš tai, kad tikrai ne patys save ridename, nes, pavyzdžiui, savęs pilnai nepriimame? Tuo pačiu ridename ir valstybę?
Valstybė nėra ir negali būti kitokia nei mes. Aš ir tu. Mes nesame jos genuose, o esame jos genai.
Kartais apima nusivylimo jausmas, kai pastebiu, kad beveik visi norime kuo stipriau prieš ką nors laimėti. Ir po to dar apsisioti pralaimėtoją. Kad jis tikrai žinotų – „iš manęs liko tik šlapia vieta“. Ir, regis, mažai kas esame susirūpinę ilgalaike taika ir santarve.
Sun Tzu ne visai taip mokė teigdamas, kad su kitu – net ir įvykus karui – reikia rasti harmoniją, o tavo pergalė turi būti naudinga abiem pusėms.
Liūdna suvokus, kad nuo pergalių priklausomas žmogus gali niekad nesiliauti kelti karo su kitais. Jo tikslas nėra nei pats karas, nei pergalė. Tik siekis nukreipti dėmesį nuo jau vykstančio karo savyje. Karas – silpnųjų sprendimas. Stiprūs nekariauja, stiprūs kuria ryšį. Su savimi ir su kitu.
Panašu, kad šiandien visi silpnai jaučiamės – tokie nestiprūs, kad net karingi. Nors ir demonstruojame savo – žemaitaitišką ar landsbergišką – tariamą stiprybę veidrodžiui.
Silpnas stipraus dažniausiai nepuola – randa silpną kitur. Tikiu, kad pagrindinis stiprybės požymis yra gebėjimas tinkamai komunikuoti apie save.
Jei kare ar pokalbyje yra nors vienas stiprus, tai anksčiau ar vėliau visada laimi teisybė, pagarba ir orumas. Nes teisūs jaustis taip, kaip mes jaučiamės, esame visi. Tik būdami stiprūs pasirenkame garsiai įvardinti savo jausmus ir nekaltinti dėl jų kito.
O kas tas silpnumas? Silpnumas yra tik stiprybės stoka, kuri prasideda nuo paprasčiausio nemokėjimo komunikuoti. Nuo nenoro žmogiškai kalbėti apie tai, kaip jaučiamės ir kokie yra mūsų tikri poreikiai. Nuo negalėjimo pokalbio metu siekti vienintelio tikslo: išgirsti tą kitą.
Niekas kitas nei mūsų, nei valstybės – o mes ir esame valstybė – už mus nepakeis, kol netapsime patys savo viduje tokia valstybe, kokios norime. Ir kol galutinai neatsisakysime lūkesčio, kad ji taptų mums be pastangų patogi.
Patogi be jokio ūgtelėjusio mūsų gebėjimo išgirsti. Patogi be mūsų atsisakymo priekaištauti, smerkti ir agresyviai kritikuoti. Patogi be mūsų apsisprendimo nebeslėpti tos savo dalies, kurios nemėgstame ir lig šiol slepiame, išryškindami tik tai, ką labiausiai vertiname savyje.
Stebuklų nebūna. Nebent stebuklas yra pasiryžimas išmokti pagarbiai bendrauti su savimi. Ir su Žemaitaičiu, ir su Landsbergiu savyje. Tada gal geriau sektųsi bendrauti ir su kitais tokiais pat.
Gal sėkmės atveju nebeliktų čia tokių „mama, mane brolis muša“ skandalų, intrigų, manipuliacijų, kaltinimų, vienas kito žeminimo. Karo. Ne tokių brandžių būdų nebejausti nepatogių jausmų.
Visi mes vienodi. Jau tiek vienodi, kad nei vienas nenorime lengvai to pripažinti. Nors pripažinti yra branda.
Kas iš to laisvo žodžio, jei mums sunkiai sekasi tą žodį ištarti taip, kad jis vienytų, o ne kiršintų. Kad jis ieškotų sąlyčio taškų ir supratimo, o ne tik tenkintų impulsą nepagarbiai išsisakyti apie kitą, taip pabėgant nuo net išjausti nemalonių savo jausmų.
Ar dar tikime, kad laisvo žodžio prasmė yra teikti konstruktyvų atgalinį ryšį ir empatiją?
Jei siekiame, kad valstybėje būtų taika ir sutarimas, galima pradėti nuo taikos ir sutarimo su savimi. Pilna savo versija, o ne tik ta dalimi, dėl kurios patiems ne gėda. Įprastai tam gali prireikti didžiulės nelaimės arba bent mažytės sąmoningai pasirinktos brandos.
Žemaitaičių žemaitaitiškais įrodinėjimo metodais įveikti negalima. Ir Landsbergių landsbergiškais – taip pat. Vieni metodai nėra geresni už kitus, jei visi jie kyla iš tos pačios baimės, kaltės, gėdos ir vėluojančios brandos prisiimti atsakomybę vien tik už save.
Ar mums nejauku, kad šiuo metu galbūt esame daugiau, nei savyje priimame? Normalu. Svarbu nejaukumo nepaversti triukšmingu tos svarbios, bet neišgirstos savo dalies atstūmimu.
Jei norime, kad valstybė būtų kitokia, galime pradėti keisti ją savyje. Nes ji tik ten ir tėra.
Kiekviena pokyčio diena prasideda mažais veiksmais: atvirumu, pagarba sau ir kitam, gebėjimu išgirsti – ne laimėti dar vieną mūšį „man“, o siekti galutinės pergalės visiems.
Valstybė, kurią galime laikyti stipria, atsiranda ne pagal tai, ko norime ir ko siekiame. O pagal tai, kaip patys gyvename kasdien. Pagal tai, kaip mums pavyko priimti tą savo dalį, kurią vien įsivaizduoti turint savyje buvo nemalonu.
Ir šis priėmimas turėtų labai nepatikti putinui.
Laisvės turime tiek, kiek prisiimame atsakomybės už save. Valstybė yra tik veidrodis to, ko patys nenorime matyti savyje ir išgirsti kitame.
Gražaus rytojaus, mielas Žemaitbergi. Tau ir tavo pasirinktai valstybei. Nes valstybė – tai tu.