Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės. Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Ignai, kiek mėnesių esate žiniasklaidoje ir kodėl būtent regioninėje žiniasklaidoje?
Jauniausias Lietuvoje laikraščio redaktorius: iš aplinkos sulaukdavau įvairių komentarų
– Laikraščio redaktorius esu 9 mėnesius. Juo tapau atsitiktinėmis aplinkybėmis – sužinojau, kad Prienuose ieško laikraščio redaktoriaus, pasisiūliau, mane priėmė ir taip gavosi, kad pradėjau vadovauti laikraščiui.
– Kodėl pasirinkote būtent žiniasklaidą?
Susiję straipsniai
– Galiu pasakyti, kad taip susiklostė aplinkybės. Nebuvo taip, kad specialiai eičiau į žiniasklaidą. Tiesiog, pasitaikė tokia galimybė.
Man žiniasklaida visada patiko, pats užsiimu video filmavimu ir montavimu. Tai kažkiek artima žiniasklaidai, nes žiniasklaida pamažu pereina į internetą, atsiranda daugiau įvairių vaizdo įrašų, tad buvo nesunku pritaikyti savo žinias dabartinėje specialybėje.
– Kalbant apie vertybes – kokios vertybės jums šiai dienai atrodo svarbiausios būnant žurnalistu?
– Visų pirma, būti sąžiningu ne tik prieš kitus, bet ir prieš save.
Toliau – darbštumas, nes žiniasklaida reikalauja tikrai daug ir kruopštaus darbo, norint temas pateikti iš tinkamos pusės. Prireikia ir komunikabilumo, kad žmonės nebijotų prieš tave atsiverti.
– Su kokiais stereotipais dažniausiai susiduriate apie žurnalistus regione?
– Manau, kad ne tik regione, bet apskritai visi žurnalistai susiduria su vienu pagrindiniu stereotipu – žmonių mąstymu, kad visa žiniasklaida ir žurnalistai yra papirkti, valdomi. Tačiau per tuos 9 mėnesius kol kas, manau, kad atsilaikau nuo visų papirkinėjimų, įtakos darymų ir pan. Dažnai girdžiu teiginį, kad žiniasklaida ir žurnalistai yra papirkti. Tačiau neretai būtent tie, kurie garsiausiai apie tai rėkia, patys būna paveikti ar papirkti priešiškų šalių ir bando veikti jų naudai. O žmonėms, kurie tuo tiki ir platina dezinformaciją, palinkėčiau išlipti iš savo informacinių burbulų ir nustoti niurzgėti ant viso pasaulio.
– Kalbant apie jus patį, ko gero, jauniausią redaktorių Lietuvoje, kaip pats dėl to jaučiatės užimdamas tokias pareigas taip greitai?
– Nors ir esu jaunas ir trumpai redaktoriaus pareigas einantis, pradžioje imdavau į širdį, kai žmonės pasakydavo „ką čia tas vaikis išmano?“, bet su laiku, bent jau Prienų-Birštono krašte, žmonės mane jau atpažįsta, nebežiūri taip kreivai.
Reikia laiko, kad žmonės apsiprastų, nes net nesu kilęs iš to krašto. Esu iš Naujosios Akmenės, tai žmonėms esu nematytas ir kildavo klausimų, kad „kaip čia toks jaunas tiek pasiekė“. Tad teko darbais įrodyti, kad viskas buvo pasiekta darbu.
– Ar per savo trumpą praktiką, buvo atvejų iš išorės, kad jūsų prašytų kažką nutylėti ar nesakyti visos tiesos?
– Per mano redaktoriaus patirtį nebuvo, kad kažkas konkrečiai ateitų ir sakytų, kad geriau šito neskelbkite, ar kitaip aprašykite.
Paminėsiu, kad jaučiasi, kai žmonės mažiau perka pas mus reklamų, kai pajudini nepatogią temą. Ne paslaptis, kad visos regioninės žiniasklaidos priemonės yra išlaikomos Medijų rėmimo fondo ir vietos savivaldos malonės. Savivaldybės įtaka kažkiek jaučiasi, nes jie skirsto biudžetus ir gali paskirstyti taip, kaip jiems patogiau. Tad galbūt tai būtų vienintelė išraiška, kad apie savivaldybę arba gražiai, arba nieko. Kitaip sakant, per pinigus jie vis tiek sugeba truputėlį paspausti, pakontroliuoti dalykus. Dėl viso to reaguojame ramiai. Kaip rašėme apie savivaldybės dalykus, taip ir rašome, nepriklausomai nuo temos. Dabar tiesiog gryninamės temas, kryptis, kuriomis einant galėtume tapti visiškai nepriklausomi nuo savivaldybės.
– Ar per karjerą turėjote momentą, kai supratote, kad atnešate pokytį ar darote įtaką savo straipsnių herojams ar pačiai valstybei?
– Visada malonu išgirsti, kai straipsnių ar reportažų herojai padėkoja, kad juos prisiminėme, skyrėme jiems laiko. Tačiau dar didesnis pasitenkinimas – suvokimas, kad savo darbu galiu prisidėti prie valstybės gerovės.
– Papasakokite savo skyriaus darbo specifiką: ką laikytumėte išskirtinumu? Kokia jūsų skyriaus misija?
– Manau, nedaugelyje redakcijų redaktorius pats išvežioja laikraščius po platinimo taškus. Tai ir būtų mūsų išskirtinumas. Esame maža redakcija, bet labai stengiamės dėl Prienų ir Birštono žmonių – kad jie būtų informuoti apie tai, kas vyksta jų krašte. Mūsų misija – būti arti bendruomenės.
– Kaip atrodo jūsų diena? Ką skaitote, žiūrite, klausotės?
– Ryte atsikėlęs permetu akimis socialinius tinklus ir populiariausius naujienų portalus. Pusryčiaudamas klausausi LRT „Labas rytas, Lietuva“. Atvykęs į redakciją domiuosi Prienų ir Birštono naujienomis, artėjančiais renginiais, o fone dažnai groja sporto ar pramoginė tinklalaidė. Po darbo namuose pasižiūriu žinias, o prieš miegą dar kartą trumpai peržvelgiu socialinius tinklus.
– Kokia istorija per karjerą labiausiai įsiminė ar sukrėtė?
– Labiausiai įsiminė istorijos iš „Carito“ ir „Gilės sodo“ – žmonių pasakojimai apie tai, kaip jų gyvenimai pasikeitė dėl vienos ar kitos priežasties.
– Ar teko susidurti su nemaloniomis pašnekovų reakcijomis?
– Nemaloniausios situacijos dažniausiai kyla fotografuojant rajono renginius ar šventes. Kartais pasitaiko žmonių, kurie agresyviai klausinėja, kodėl fotografuoju, prašo parodyti nuotraukas ar užtikrinti, kad jų jose nebūtų. Tačiau tai – pavieniai atvejai.
– Ką patartumėte skaitytojui, vartojančiam žiniasklaidą?
– Nepasimesti informacijos gausoje, mokėti atskirti faktus nuo išgalvotų dalykų, nepasiduoti manipuliacijoms, dezinformacijai ir propagandai.
– O ką patartumėte žmogui, svarstančiam eiti į žurnalistiką?
– Pirmiausia – paklausti savęs, ar jis gali būti atsparus spaudimui ir išlikti nešališkas. Jei atsakymas teigiamas, tuomet nedvejoti ir pradėti rašyti aktualiomis temomis. Šiandien pasaulis pilnas galimybių: kiekvienas turi prieigą prie interneto, gali susikurti socialinius tinklus ir pradėti savo kelią. Sėkmės scenarijų daug – vieno teisingo kelio nėra.
– Kalbant apie pasitikėjimą ir tikėjimą žiniasklaida, kaip šiais, ganėtinai sudėtingais laikais, išlaikyti tą pasitikėjimą žiniasklaidos organizacijomis?
– Visų pirma, reikia nepasiduoti bandos jausmui ir nerašyti straipsnių, norint pritraukti kuo daugiau skaitomumo. Dabartinė žiniasklaida yra linkusi minėti skandalus, bet yra svarbu kapstyti ir gilesnes problemas.
Mano nuomone, dabartinė žiniasklaida yra labai nusivažiavusi ir žmonės tą pastebi ir dėl to nepasitiki. Pirmiausia, reikėtų visiems mums – žurnalistams ir žiniasklaidos priemonėms pasižiūrėti į save, susiimti ir pradėti rašyti rimtesnėmis temomis. Automatiškai žmonių nuomonė turėtų gerėti ir imtų labiau pasitikėti žiniasklaida.
– Ar pats tikite žiniasklaidos galia?
– Žiniasklaidos galia tikiu, nes yra sakoma, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, tad tikrai taip.
Aišku, dabartiniais laikais ta galia sumažėjusi, nes atsirado socialiniai tinklai, kuriuose yra didesnė informacinė sklaida ir tradicinės žiniasklaidos priemonės nebėra vienintelės, per kurias galima skleisti žinią.
Kiekviena įstaiga, įmonė dabar turi savo socialinius tinklus ir jie gali lygiai taip pat pasiekti auditoriją, kaip ir oficiali žiniasklaida.
– Ar tikite šviesia žiniasklaidos ateitimi? Ar ji šiandien – „ketvirtoji valdžia“?
– Matant drastiškai greitus dabartinės valdžios sprendimus LRT klausimu, kartais kyla abejonių, ar valdžia iš tiesų nori stiprios žiniasklaidos. Tačiau esu tikras, kad žiniasklaida atsilaikys – tai parodė ir žmonių palaikymas per laisvo žodžio protestą Vilniuje. Šių metų įvykiai, kai žiniasklaida atskleidė buvusio premjero Gintauto Palucko veiklą ir jos pasekmes, tik patvirtina, kad žiniasklaida buvo ir tebėra „ketvirtoji valdžia“.