Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
– Agne, ką jums reiškia darbas žiniasklaidoje?
– Neslėpsiu – nebuvau iš tų vaikų, kur jau nuo mažens žinojo, kad nori būti žurnalistu, turėjo savo idealus ir panašiai. Visada norėjau tiesiog rašyti. Idėja apie darbą žiniasklaidoje gimė tik paskutinėse klasėse. Todėl ir meilė žurnalistikai nebuvo iš pirmo žvilgsnio. Ji susiformavo gana iš lėto, su laiku. Bet kai jau čiupo... Ką tikrai žinojau, kad noriu veikti kažką prasmingo.
Darbas žiniasklaidoje man yra apie tiesos paieškas – kas ir kodėl nutiko, kaip visa tai vyko ir kaip tai keis mūsų gyvenimus. Esu žmogus, kuris visada stengiasi kovoti už tiesą, dėl to man ši profesija yra be galo svarbi ir žavi. Nuostabus jausmas, kai tu gali tiek sau, tiek visuomenei atverti akis apie dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra matomi. Arba kuriuos bandoma nuslėpti.
– Koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida? Ar prisimenate momentą, kai nusprendėte, kad norite būti žurnaliste?
– Mokykloje rašydavau labai daug rašinių, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, bet pirmąjį savo straipsnį, jeigu jį galima taip pavadinti, parašiau tik prieš pirmą kursą, per stojamąjį žurnalitikos egzaminą. Prisimenu, kai anksti ryte važiavau traukiniu iš Kauno į Vilnių ir atsidariusi naujienų portalus skaičiau visas publikacijas iš eilės, kad suprasčiau, kuo tas straipsnis skiriasi nuo rašinio ir kokios aktualijos šiuo metu sukasi Lietuvoje bei pasaulyje.
Vos tik pabaigusi mokyklą tikrai nebuvau aktyvi naujienų skaitytoja ar žinių žiūrėtoja. Gal tai kiek įkvėps tokius kaip aš – „paskutinės minutės“ būsimuosius žurnalistikos studentus. Tuo metu net nežinojau, kas yra tas lydas, straipsnio pradžią vadinau įžanga. Pradmenis įgijau universitete, bet daugiausiai mane išmokė įmetimas tiesiai į dilgėles – kiekvieną vasarą privaloma praktika.
Jei per pirmuosius studijų metus turėjome parengti gal dvi publikacijas, čia dviejų ar net daugiau reikėjo per savaitę. Dabar, žinoma, tai atrodo juokingi skaičiai, bet tuomet buvo didžiulis stresas.
Tiesa, sutinku su tais, kurie sako, kad tam, jog būtum geru žurnalistu, nebūtinai turi baigti žurnalistikos studijas – rašymo įgūdžiai geriausiai susiformuoja paprasčiausiai praktikuojantis.
O žurnaliste nusprendžiau būti po pirmosios savo praktikos. Pamenu, kaip buvo smagu kasryt eiti į pirmąją savo redakciją, girdėti, kaip patyrusių žurnalistų lūpose sukasi informacija, kuri dar nepasiekusi visuomenės. Esu smalsi. Sužinoti kažką pačiai pirmai, kažką naujo, netikėto – ar gali būti geriau?
Vaikštinėjau su kompiuteriu rankose iš vieno renginio į kitą ir jaučiausi kaip filme. O ir sekėsi neblogai. Jau po kelių savaičių praktikos mano interviu papuošė „Kauno dienos“ laikraščio viršelį. Labai greit susidraugavau su savo būsimąja profesija.
– Kaip atsidūrėte portale Lrytas?
– Pačiai sunku patikėti, kad ištarsiu tokį skaičių, bet portale Lrytas dirbu jau beveik aštuonerius metus. Tai – pirmoji mano darbovietė. Studijavau trečiame kurse ir tuometinė mano verslo žurnalistikos dėstytoja dirbo Lrytas verslo skyriaus redaktore. Ji ieškojo žmogaus, aš pasisiūliau, tikau ir netrukus pradėjau savo kelionę.
Pamenu, kaip atėjau į redakciją ir vienintelė laisva vieta buvo prie stalo, prie kurio sėdėjo politikos mohikanai Tadas Ignatavičius ir Vytautas Bruveris. Aš jų taip bijojau, jaučiausi kaip vaikas, pasodintas prie suaugusiųjų stalo. Nepraėjus nė metams perėjau į politikos skyrių ir šie du žiniasklaidos vilkai tapo geriausiais mano mokytojais.
Nuo verslo perėjau prie politikos, po kelerių metų tapau aktualijų skyriaus redaktore. Į tuos laiptelius užkopiau gerokai greičiau, nei tikėjausi. Tuo metu galvojau – pasisekė. Kaip čia taip? Bet iš tiesų paprasčiausiai daug dirbau, stengiausi ir taip užsitikrinau vadovų pasitikėjimą.
– Kodėl aktualijų žurnalistika, kurioje darbas niekada nesustoja?
– Aktualijos man yra apie įvairovę. Čia niekada nebūna rutinos. Vieną dieną dirbi Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje, kalbini aukščiausius šalies vadovus, o kitą dieną gali rengti reportažą iš bet kurio Lietuvos kampelio – nuo migrantų stovyklų iki kontrabandinių balionų kur nors pasienyje, tragiškų įvykių Pabradėje ar tiesiog pliažo Palangoje.
Temų ir emocijų paletė žodžiais neišmatuojama. Tu visada esi įvykių epicentre. O papildomas adrenalinas žurnalistams yra tiesiog būtinas. Geriausios istorijos gimsta tikrai ne visą laiką kiurksant prie stalo.
– Kalbant apie jūsų patirtį, ar kada nors jautėte spaudimą kažką nutylėti arba visuomenei pasakyti kitaip?
– Dabar į galvą šauna tik visai nesena istorija – interviu su buvusiu kultūros ministru Ignotu Adomavičiumi. Kai uždaviau jam klausimą, kam priklauso Krymas, po pokalbio jis manęs paprašė, kad aš to klausimo išvis nedėčiau. Aš nesutikau, leidau jam pakartoti atsakymą į klausimą. Kaip sakiau, man patinka tiesa, dėl to nusprendžiau, kad sąžiningiausia būtų įdėti tiek pirmą, tiek antrą ministro atsakymą.
O iš vadovų pusės per aštuonerius metus savo darbe su spaudimu kažką nutylėti, kažką nuslėpti, apie kažką nerašyti nesu susidūrusi. Žmonės turi labai daug klaidingų įsivaizdavimų apie žurnalistų darbą, žiniasklaidą, apie „iš viršaus“ tarsi ateinančius nurodymus. Tai yra netiesa. Bent jau Lrytas.
– Su kokių stereotipiniu požiūriu į žurnalistiką susiduriate?
– Jau minėti nurodymai „iš viršaus“ ir kad konservatoriai mums moka už straipsnius. Šitas visada prajuokina. Net tarp giminaičių turiu tokių, kurie už mane daugiau žino ir pareiškia apie kažkokius neva slaptus užsakymus. Visada paklausiu, tai kur tie mano turtai ir kodėl vis dar gyvenu nuomojamame bute.
– Kokia jūsų karjeros istorija yra pati įsimintiniausia?
– Čia jau tikrai neteks ilgai galvoti. Neabejotinai pati įsimintiniausia mano karjeros istorija nutiko prieš pora mėnesių. Po mano interviu atsistatydinti buvo priverstas jau minėtas kultūros ministras I.Adomavičius. Tai buvo išties išskirtinis momentas mano gyvenime.
Savo klausimais tikrai nesiekiau išversti kažką iš pareigų. Mano tikslas buvo ieškoti atsakymų, suprasti, kaip žmogus galvoja, kokia yra jo pozicija. Kai suvoki, kad prisidėjai prie didelio pokyčio tiek visuomeniniame, tiek politiniame lauke užplūsta tikrai ypatingas jausmas.
– Kas jums svarbiausia šiandieninėje žiniasklaidoje?
– Šiandien žiniasklaidoje svarbu prisiminti, kad žurnalisto darbas yra užduoti klausimą ir padėti žmogui suprasti, koks buvo tas atsakymas, bet ne jį suformuoti. Žurnalistas neturi įteigti nuomonės skaitytojui, jis turi padėti suvokti, kaip vyksta procesai, kur yra probleminiai taškai, kokie kieno interesai slypi ir panašiai. Kita vertus, absoliučiu objektyvumu netikiu. Tai yra utopija. Bet stengtis išlaikyti pusiausvyrą yra privaloma.
Žinoma, dar labai svarbu profesionalumas, drąsa, smalsumas. Žvelgiant į šių dienų aktualijas, žiniasklaidai būtina ir vienybė, solidarumas, nes žiniasklaida be laisvo žodžio paprasčiausiai neegzistuoja.
O pati kasdien sau primenu, kad politikas nėra tavo draugas, o tu nesi politiko piaro agentūra.
– Ar dar tikite žiniasklaidos galia?
– Tikrai tikiu. Ne veltui žiniasklaidos galią visaip bandoma paneigti, apriboti. Šis liūdnas reiškinys pasimatė jau ne prie vienos valdančiosios daugumos. Žiniasklaida apnuogina, parodo neteisybę, melą, didžiausius žmonių skaudulius.
Kartais žiniasklaida klysta. Už šito termino slepiasi daugybė žmonių, kurie neskaičiuodami valandų, susidurdami su nekomfortiškomis darbo sąlygomis ar neapykantos žvilgsniais ieško atsakymų ir prisideda prie teisingesnės, skaidresnės, pilietiškesnės valstybės gyvenimo.