Likdamas ištikimas savo šūkiui „Žinios, kurios šviečia“ portalas Lrytas žengia dar vieną žingsnį, kad skaitytojus ir žiūrovus dar labiau priartintų prie žurnalistikos kasdienybės.
Ar žinote, kokie žmonės renka informaciją ir rašo straipsnius? O kaip jie tai daro? Kas kuria portalą Lrytas? O kas kovoja už teisę žinoti regionuose? Kaip žurnalistai supranta savo darbą? O Lietuvą ir pasaulį?
Portalas Lrytas pristato interviu ciklą, kurio centre – žurnalistiką kuriantys žmonės.
Lrytas pristato projektą „Žmonės, kurie šviečia“ ir skatina suprasti žurnalistikos kuriamą vertę
– Inga, kaip nusprendėte, kad norite dirbti žiniasklaidoje?
– Žiniasklaidoje esu jau daugiau nei trisdešimt metų ir kartais juokauju, kad tai ne profesija, o viso gyvenimo nuotykis. Jei būčiau pasirinkusi „darbelį“, gal būčiau jį pakeitusi, bet kai pasirenki gyvenimo būdą, tada jau nebe taip paprasta išlipti sausai.
Susiję straipsniai
– Koks buvo jūsų pirmasis santykis su žiniasklaida? Ar buvo momentas, kai nusprendėte, kad norite būti žurnalistu?
– Mano kelias prasidėjo dar 12 klasėje, kai įstojau į tuomet naujai pradėjusį veikti Jaunųjų korespondentų universitetą (JKU). Ten keliolika apie žurnalistiką svajojusių moksleivių globojo nuostabi žurnalistė Gintarė Adomaitytė – žmogus, kuris išmokė ne tik rašyti, bet ir klausytis.
Paskui lyg ir natūraliai atsidūriau laikraščio „Komjaunimo tiesa“ (redakcija veikė tame pačiame pastate – Spaudos rūmuose, kur ir JKU) Laiškų skyriuje. Šiandien skamba kaip iš muziejaus lentynos, bet tuo metu tai buvo rimtas reikalas – Laiškų skyrius.
Gaudavome po trisdešimt laiškų per dieną, tikrų, popierinių, su pašto ženklu ir žmogaus kvapu. Žmonės tada pasitikėjo žiniasklaida. Kartais pagalvoju, kad šiandien bet kuris redaktorius nedelsdamas iškeistų tris „Facebook“ komentarų audras į vieną tvarkingą skaitytojo laišką iš anų laikų.
Studijavau žurnalistiką ir kartu dirbau – „Komjaunimo tiesoje“, kuri vėliau virto „Lietuvos rytu“. Ten rašiau „Bendraamžių“ rubrikoje, vėliau žurnale „Ekstra“, kol galiausiai tos pačios redakcijos rėmuose sukūrėme du žurnalus: „Klubas“ ir „Moters savaitgalis“, buvau abiejų redaktorė.
Jie tapo sėkmingi, ir kai juos pardavėme, „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas pasiūlė man vadovauti dviem laikraščio priedams – „Greitkeliui“ ir „Būstui“.
Tai buvo laikotarpis, kai redakcija kunkuliavo kaip puodas ant stipriausios ugnies. Viena tema dar tik gimė, kita jau sprogo, o trečią reikėjo gelbėti. Buvo daug adrenalino – tokio, kurio jokios kitos profesijos nepasiūlys be šalutinio poveikio. O, ir su juo.
– Kas jums yra žurnalistika?
– Karjeros pradžioje žinojome daug, bet tikrai nežinojome, kas yra „clickbait“ antraštė – ir, atvirai, tai buvo laimė. Mes rašydavome taip, kaip mums atrodė įdomu, o ne taip, kad šokteltų skaičių bokšteliai. Žurnalistika buvo nuoširdi ir žmogiška, be tų skaitmeninių dramų.
Tada žurnalistika buvo kitokia – daugiau tyrimų, daugiau laisvės, mažiau algoritmų ir absoliučiai jokių patarimų iš SEO komandos.
Per tuos metus mačiau, kaip žiniasklaida transformuojasi: popierius virto ekranu, lėtos istorijos – minutės greičio naujienomis, o skaitytojai tapo komentatoriais. Tačiau ir šiandien šioje profesijoje mane labiausiai žavi žmonės – herojai ir kolegos.
– Kokios galimybės atsirado naujienų portale Lrytas?
– Per pastaruosius keliolika metų mano profesinis gyvenimas susijęs su portalu Lrytas, kur labiausiai vertinu galimybę rinktis man pačiai labiausiai patinkančias temas – architektūrą, interjerą, žmonių santykį su erdve.
Tai privilegija, kurios nepriimu kaip duotybės: kasdien jaučiuosi lyg mokyčiausi iš naujo, kalbėdamasi su kūrėjais, architektais, dizaineriais, namų šeimininkais, kurie savo istorijomis praturtina ir mūsų portalą, ir mane pačią.
Jau vienuolika metų kartu su komanda rengiame interjero architektūros konkursą „Mano erdvė“. Tai tapo savotišku metiniu Lietuvos kūrėjų barometru, o kiekvienas konkursas man primena, kad žurnalistika gali būti ne tik darbas, bet ir būdas auginti bendruomenę, provokuoti diskusiją ir kurti kultūrinę atmintį.
Todėl ir šiandien jaučiu tą patį smalsumą: norą klausytis, suprasti ir papasakoti tai, kas verta būti išgirsta.
– Kokia istorija ar istorijos per karjerą labiausiai įsiminė ir kas labiausiai sukrėtė?
– Per trisdešimt metų tų istorijų tiek daug, kad išsirinkti vieną būtų neteisinga kitų atžvilgiu. Labiausiai įstringa ne skandalai ar skaičiai, o žmonės. Tie, kurie kalba atvirai, be pozos, be scenarijaus. Kurių namai, projektai ar gyvenimai tampa proga paklausti ir savęs: kas gi man iš tikrųjų svarbu?
– Ką patartumėte savo skaitytojui, vartojant žiniasklaidą?
– Visų pirma skaitytojui patarčiau rinktis ne antraštes. Nepasiduoti tam momentiniam impulsui, kuris mus visus užkabina, kai mirksi kokia nors dramatiška frazė. Antraštės dažnai tik prašo dėmesio, o esmė slypi giliau.
Sustoti prie teksto, o ne prie jo dekoracijų. Perskaityti, ką žmogus iš tiesų norėjo pasakyti, o ne tai, kaip algoritmas bandė sugudrauti.
Kai nuo antraštės pereini prie istorijos, labai dažnai paaiškėja, kad tonas visai kitoks – ramesnis, žmogiškesnis, jautresnis. Tai ir yra tikrasis santykis su žiniasklaida: ne vartojimas, o skaitymas.
Ir dar – verta rinktis turinį, kuris augina, ne tik sujudina. Tekstą, kuris provokuoja susimąstyti, ne tik sureaguoti.